Raudona Kinijos lemputė Lietuvoje ryškiausiai įsižiebė per Dalai Lamos vizitą 2018 m. birželio mėn. simboliškai žymėdama didžiosios Kinijos įsigalėjimo Lietuvoje pradžią?. Edwardas Lucas, pastebėjęs, kad Dalai Lama Lietuvoje pasijuto vienišas, man pasakė: „Vadinasi, esate ir vėl okupuoti... tik šį kartą Kinijos“. Toks radikalus vertinimas nustebino ir privertė susimąstyti: iš tiesų, kokią galią Vilniuje turi Kinijos ambasadorius, kuris prieš Dalai Lamos vizitą pareiškęs protestus prieš vizitą visai dabartinei valdžiai ir ją efektingai paralyžavęs?
Tokios galios Rusijos ambasadorius Lietuvoje tikrai neturi. Pusę metų šia tema kalbėjausi su įvairiais Kinijos galios ekspertais Vašingtone, Londone, Berlyne, kitose senųjų ir naujų demokratijų sostinėse. Žemiau pateikiu kelias savo išvadas, tikėdamas, kad tai paskatins Lietuvos politikus ir užsienio politikos ekspertus pamatyti visą, nepagražintą, neužslėptą Kinijos veikimo mastą, dar giliau suprasti ilgalakius šios šalies interesus ir tikslus.
Nesiplėsiu apie Pekino finansuojamą Astravo AE statybą, srateginį norą perimti mūsų geležinkelius ar giliavandenį uostą Klaipėdoje, taip ilgainiui užkertant kelią mūsų sąjungininkams amerikiečiams suteikti rekiamą logistinę paramą kritiniu momentu. Neaptarsiu ir Kinijos siekio įsitvirtinti Lietuvoje, paverčiant mus savo finansiniu technologijų langu į Europą, kas paminėjus sukelia didelę Vakarų kibernetinio saugumo specialistų nuostabą. Rašysiu apie tą vaizdą, kurį jau seniai mato Vašingtonas, Berlynas, Briuselis, Paryžius, Londonas ir kitos Vakarų sostinės, negalinčios atsistebėti lietuvių bei kitų anksčiau sovietų okupuotų šalių naivumu.
Vakariečiai dažnai manęs klausia: „Kodėl Pekinas toks galingas jūsų regione?“ Gal tai yra todėl, kad dabarties pasaulyje vis dar siekiame visokiais būdais ir bet kokia kaina išgyventi, todėl lengvai parsiduodame net ir autokratijoms? Vidurio Europoje ir Lietuvoje pastebimas grįžimas prie autokratinių tradicijų, todėl Kinijos siūlomas autokratinis modelis tampa vis patrauklenis, juo labiau, kad ekonominė laisvė siūloma mainais už politinę. Svarstome, odėl negalime parduoti savo nuomonės, žodžio, susirinkimų laisvės mainais už ekonominę gerovę, kurią mums dosniai prieš rinkimus dalins vis autokratiškesni mūsų lyderiai?
Žymaus čekų analitiko Martino Hala teigimu, trys laisvės ir demokratijos kelio dešimtmečiai nesustabdė komunizmo virusų. 2008 m. finansų krizė ir 2015 m. pabėgėlių krizė privertė susvyruoti visas Vakarų visuomenes ir smarkiai pakirto ryšį tarp liberaliosios demokratijos ir socialinės gerovės. Ir Maskva ir Pekinas išleido daug pinigų siekdami mus įtikindami, kad Vakarai žlunga, o kylantys Rytai žada naujas augimo galimybes.Vidurio ir Rytų Europos šalyse įsivirtinę ar vis dar bandantys įsitvirtinti oligarchai visa širdimi pritaria šiam Maskvos, Pekino ar net Minsko kvietimui. 2012 m. balandžio mėn. didėjanti Kinijos įtaka regione buvo oficialiai įteisinta kaip 16+1 iniciatyva. Pagal šį formatą numatytas bendradarbiavimas tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir 16 postkomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių, t. y., Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Bulgarijos, Kroatijos, Čekijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Juodkalnijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos, Slovakijos ir Slovėnijos. Vakaruose šiai grupei teikta nedaug dėmesio, o ir pačiame regione apie ją mažai žinoma. Tačiau Pekine 16+1 formatas laikomas meistrišku Kinijos diplomatijos manevru. Pekinui pavyko ne tik dar kartą suskaidyti Europą, bet ir suburti šalis, kurios anksčiau buvo Rusijos įtakoje, o dabar priklauso ES, joms per daug neprieštaraujant.
ES, žinoma, yra užimta kitomis problemomis – migracijos, Jungtinės Karalystės išstojimu iš ES. Rusijos nebylus pritarimas šiai Kinijos iniciatyvai gali būti aiškinamas išankstiniu susitarimu, primenančiu dviejų galių padalintą Centrinę Aziją, kurios pavyzdžiu Pekinas ir Maskva bando paveikti buvusią Maskvos įtakos zoną.
Pirmieji projekto dokumentai yra kupini skambių bendrų sąvokų, tokių kaip „abipusiai naudingas“, „draugystė“ ir „suderinamumas“. Dokumentuose yra ir pavienių duomenų, rodančių, kad mažiausiai keli Vidurio ir Rytų Europos lyderiai iki galo nesuvokė kur jie įsivėlė. Toks pradžioje tarsi nereikšmingas šalių grupavimas įgavo naują formą, kai Kinijos Prezidentas Si Dzinpingas ėmėsi grandiozinės Naujojo šilko kelio vizijos, kuri jau tapo Kinijos svarbiausiu užsienio politikos prioritetu ir dabar yra vadinama „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva.
Kai 2013 m. pabaigoje paskelbta ši iniciatyva, 16+1 formatas iš tikrųjų tapo Rytų Europos platforma šiai iniciatyvai įgyvendinti.
Kasmet vykstantys 16+1 formato ministrų pirmininkų aukščiausiojo lygio susitikimai yra tapę tik dar vienu „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvai skirtu forumu. Šalia šių susitikimų dabar 16+1 formatu veikia ir ekspertus vienijantis tinklas. Vyksta (nuo 2016 m.) metiniai susitikimai, kuriuose susitinka Vidurio ir Rytų Europos politinių partijų ir Kinijos komunistų partijos (!!!) Tarptautinių ryšių departamento atstovai. Vidurio ir Rytų Europos šalyse partnerėse veikia, ar yra kuriamos, Kinijos ir Vidurio, Rytų Europos šalių bendradarbiavimo platformos (turizmo, investicijų, savivaldos ir kt.). Kinijos spaudoje apie vieną metinį 16+1 formatu vykusį švietimo srities pareigūnų susitikimą buvo rašoma, kad jame kalbėta apie švietimo politikos „suderinimą“. Šis terminas slepia cenzūros atspalvį, kam mielai priėmė Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderiai.
Pažymėtina, kad 16+1 formatu bendradarbiaujančios šalys nefunkcionuoja kaip savarankiškas regioninis blokas, kurio dėka Vidurio ir Rytų Europos šalys galėtų koordinuoti savo politikos priemones Kinijos atžvilgiu ar derinti jas su likusiomis ES šalimis ir JAV. Šioje platformoje dominuoja vienintelis Pekinas, kuris vysto santykius su kiekviena iš šių 16 valstybių, gali jas skaldyti ir valdyti kaip nori. Tokia bendradarbiavimo tvarka atitinka 2017 m. spalio mėn. vykusiame 19-ame KKP suvažiavime išdėstytą diplomatinių ryšių palaikymo sampratą. Užuot siekusi sudaryti aljansus, Kinijos Liaudies Respublika siekia kurti vadinamąjį pasaulinį tinklą partnerių, kurie sudarytų „vieno likimo bendriją“, kuriai, žinoma, vadovautų Pekino komunistai.
Pekinas skaldo ir valdo ne tik 16-ukui priklausiančias ES šalis, bet ir pačią ES. Užuot derėdamosis kolektyviai Vidurio ir Rytų Europos šalys pačios varžosi dėl galimybės tapti mėgstamiausiais Kinijos vartais į Europą. Pvz., Čekijos Prezidentas Milošas Zemanas oficialiai pasiūlė Kinijai naudotis savo šalimi kaip „neskęstančiu lėktuvnešiu, norint pasiekti Europą“, o serbų politikai postringavo apie savo išskirtinumą, esą jie yra tarsi geriausi mokiniai klasėje.
16+1 struktūros sekretoriatas ir administracinis personalas yra įsikūrę Kinijos užsienio reikalų ministerijoje, o nacionaliniai koordinatoriai, kuriais paprastai yra paskiriami atitinkamos patirties ar tam reikalingo personalo neturintys viceministrų lygio pareigūnai, yra atsakingi už projektų atskirose Vidurio ir Rytų Europos šalyse įgyvendinimą. Tokia sąranga veiksmingai paverčia Vidurio ir Rytų Europos šalis pasyviomis Pekine kuriamos politikos įtakos agentūromis.
Tokiu bendradarbiavimu komunistinė Kinija aiškiai siekia ir politinių tikslų, kurie Pekine vadinami „antros kartos globalizacija“. Ši sąvoka reiškia vadinamojo „Kinijos modelio“ internacionalizaciją. Tai – valstybinio kapitalizmo modelis, kuriame jungiami atrinkti rinkos mechanizmai ir bendra partijos ir (arba) valstybės kontrolė. „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva ir 16+1 bendradarbiavimo formatas yra politiniai projektai, skirti dalyvaujančiųjų šalių ekonomikos (ir, kaip galima tikėtis, politikos) formavimui.
Vidurio ir Rytų Europos šalyse vadinamasis Kinijos modelis kertasi su ES modeliu. Pastarasis remiasi taisyklėmis, skirtomis užtikrinti sąžiningą ir atvirą konkurenciją. Tačiau vadinamasis Kinijos modelis atsisako taisyklių tikslinių derybų naudai, kurios vyksta dvišaliu politiniu lygmeniu už uždarų durų, kas sudaro galimybes Pekino komunistams su vietos oligarchais sudaryti sandorius apeinant ES taisykles, todėl ne vienas toks „projektas“ sulaukė ypatingo Europos Komisijos dėmesio ar net tyrimų, kai buvo labai išradingai apeinami viešieji konkursai (geležinkeliai, atominės elektrinės ar kt.).
Kaip bebūtų ironiška, dėl šio nesuderinamumo su ES tvarka kai kuriems Vidurio ir Rytų Europos šalių elito atstovams Kinijos iniciatyvos gali tapti dar patrauklesnės. ES per savo struktūrinius fondus regionui skyrė gerokai daugiau pinigų negu investavo Kinija. ES lėšos skiriamos kaip dotacijos, o Kinijos investicijos ateina, jei yra matomos, įsigijimų ar paskolų forma.ES lėšos skiriamos laikantis griežtų skaidrumo ir atskaitomybės reikalavimų, o pinigai iš Kinijos ateina be jokių sąlygų – štai kodėl Klaipėdos uoste matosi vis didesnis susidomėjimas Kinijos investicijomis į giliavandenį uostą. Pagal rusišką modelį vis stiprėjantiems oligarchams Vidurio ir Rytų Europoje yra lengviau turėti reikalų su savo kolegomis iš Kinijos (ir Rusijos), nes panaši jų verslo praktika, nei prisitaikyti prie griežtos ir skaidrios ES reguliavimo tvarkos.
Iš esmės šiuo metu Kinija imasi pasaulinio revizionistinio lyderio vaidmens stabdyti JAV ir ES propaguojamą demokratijos modelį, o jai aktyviai talkina Vidurio ir Rytų Europa. Kinijos politika sustiprino autokratinius režimus Egipte, Etiopijoje, Pakistane, Filipinuose, Sudane, net ir NATO narėje Turkijoje. Auganti Kinijos įtaka Kipre, Čekijos Respublikoje, Graikijoje, Vengrijoje, Makedonijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Serbijoje didina šių šalių polinkį į autokratiją. Tačiau skirtingai nuo Maskvos, Pekino įtaka yra žymiai labiau diskretiška, užslėpta. Kita vertus, Pekinas neslepia, kad jo didėjanti įtaka Balkanų šalyse ir Vidurio bei Rytų Europoje turi tikslą paveikti ir Berlyną – auganti fašistinė AfD partija Vokietijoje laiko Pekiną ir Maskvą savo svarbiausiais sąjungininkais. Kaip žinia, ji vis populiaresnė tampa ir Lietuvoje.
Didėja ir Maskvos – Pekino bendradarbiavimas. Putinas jau nebemato Pekino kaip konkurento, parduoda Pekinui naujausias karines technologijas, pvz., S-400 žemė – oras raketas, SU-35 naikintuvus. Kviečia Kiniją dalyvauti didžiausiose karinėse Rusijos pratybose, o Kinija padeda Rusijai atsilaikyti prieš JAV ir ES sankcijas, įvestas dėl Ukrainos okupacijos. Taigi Pekinas iš esmės tampa Rusijos agresijos mūsų regione sąjungininku – Astravo AE yra vienas iškalbingų tokios politikos priežasčių, nukreiptų tiesiogiai prieš Lietuvos interesus. Kinijos ir Rusijos karinės propagandos agentūros tiesiogiai bendradarbiauja ir „plaudomos“ Vakarų demokratijų smegenis, kartu organizuoja ne tik infomacines, bet ir kibernetines atakas prieš mūsų demokatijas. Kišasi į mūsų rinkimus. Įdomu tai, kad, Vakarų ekspertų teigimu, Kinijos pajėgumai yra dešimteriopai didesni už Rusijos, kuri bando vis dar išlikti įtakinga.
Tuo metu Lietuva yra taip susitelkusi į Rusijos grėsmę, kad nepastebi šalia išsirikiavusių Pekino armijų. Nereikia pamiršti, kad Pekinas kovoja dėl ateities pasaulio, tuo tarpu Maksva bando atkovoti praeitį, kurioje, tikėtina, ir liks.
Didėjanti Kinijos įtaka Lietuvoje ir už rytinės sienos, nutildytas Dalai Lama yra įspėjimas ne tik demokratiją ginantiems šalies politikams, visuomenės lyderiams, bet ir visiems Lietuvos piliečiams nepasiduoti vietos oligachams bei stiprėjantiems autokratams, kurie jau šiuo metu pradėjo ieškoti natūralių sąjunginkų Maskvoje ir Pekine, o ne Vašingtone, Londone, Briuselyje ar Berlyne.
Jei šiais metais Kinijos įsigalėjimą Lietuvoje simboliškai atskleidė Dalai Lama, tai kitais metais naujai išrinktą šalies vadovą iš karto pasitiks Pekino ir Kremliaus sukurta Astravo bomba – bus daug grasinimų sustabdyti tranzitą, bus daug propagandos apie mažesnes kainas Rytuose.
Bus daroma viskas, kad naujasis šalies vadovas pasirinktų Rytus, o ne Vakarus. Be abejonės Lietuvos apsisprendimas, su kuo eiti obuoliauti – su autokratiškais Rytais ar demokratiškais Vakarais - labai priklausys nuo žmogaus, kurį išrinksime pasirinksime kitų metų gegužę Prezidento rinkimuose.