Po renginio penkiakovininkė prisipažino norinti vėl grįžti ant scenos: ne kaip jo vedėja, o geriausiųjų sportininkų apdovanojimuose įvertinta atletė.
Londono olimpinė čempionė rudens pirmoje pusėje baigė reabilitacijos laikotarpį ir spalio pradžioje pradėjo pamažu bėgioti. Vasarą L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei Kaune buvo atlikta operacija, kuri turi padėti išsivaduoti nuo nuolatinių kojos skausmų ir pasirengti Tokijo žaidynėms.
Dabar penkiakovininkės mintyse – pasiruošimas svarbiausiems metų startams ir atranka į jos trečiąsias olimpines žaidynes.
– Laura, kaip tas debiutas šiame renginio vedėjos vaidmenyje?, – po „LTeam“ apdovanojimų žurnalistai paklausė L. Asadauskaitės.
– Iš tikrųjų sunkiau, nei startuoti eilinėse varžybose. Didelė atsakomybė, pirmas kartas, nežinai, kaip bus, kaip pasiseks. Bet manau, kad viskas pavyko ir tas pirmas blynas neprisvilo.
– Gal Mindaugas Stasiulis davė patarimų, padėjo pasiruošti prieš renginį?
– Jis tikras profesionalas, daug ką papasakojo, patarė, man buvo smagu, kad šalia manęs – toks žmogus, kuris taip išmano savo darbą. Šalia jo jaučiausi užtikrintai.
Po renginio sakė, kad lyg ir viskas gerai, tikiuosi, visi čia praleido gerai laiką.
– Koks jausmas, kai prieš jus – visi kolegos, pažįstami atletai?
– Nuostabu, kad yra toks renginys, kuriame įvertinami metų geriausieji. Daug pažįstamų, draugų, kai kuriuos labai gerai asmeniškai pažįstu. Smagu vesti renginį ir patirti, sužinoti, išgirsti tai, ką jie jaučia po svarbių asmeninių įvertinimų.
Be to, ir pati prisiminiau tą jausmą, kai kažkada taip pat buvau įvertinta.
Apdovanojimai vyko savame rate, tai suteikė daugiau drąsos. Vedžiau tokį renginį, kurį žinau, kas jis yra ir apie ką. Sakyčiau, buvau savose rogėse.
Linkiu visiems, kad kiti metai būtų dar geresni, atletai iškovotų dar daugiau medalių, pasiektų naujų aukštumų. Galbūt ir pati per artimiausius metus lipsiu ant šios scenos atsiimti kurios nors statulėlės, nes jau seniai tai buvo.
– Ar pats kvietimas vesti renginį jus nustebino? Ilgai svarstėte šį pasiūlymą?
– Taip, šiek tiek nustebino. Reikėjo truputį laiko apsvarstyti, nes visgi tai didelė atsakomybė. Iš kitos pusės, tai nauja patirtis gyvenime, tai mane sudomino pabandyti, pažiūrėti, kaip man pavyks susidoroti su šia užduotimi.
Naktį prieš renginį miegojau ramiai, didelio streso nebuvo. Turėjau veiklos, pasiruošimą „LTeam“ apdovanojimams derinau su treniruotėmis. Tad jaudintis nelabai turėjau laiko.
– Kaip vyras Andrejus reagavo, kai sulaukėte kvietimo?
– Padrąsino, sakė – moku gerai ir ilgai pakalbėti, dėl to sakė – eik.
– 2011 metais pati lipote atsiimti svarbiausią metų įvertinimą – geriausios sportininkės apdovanojimą. Pamenate tas emocijas?
– Kitais metais norėčiau sugrįžti ant scenos, bet ne kaip renginio vedėja, o kaip sportininkė, kokią nors statulėlę atsiimti, prisiminti tą jausmą laikant brangų asmeninį įvertinimą.
– Kokie artimiausi planai?
– Šiuo metu viskas gerai, pamažu didinami fiziniai krūviai, ruošiamės svarbiausiems vasaros startams bei olimpinei atrankai. Norėtųsi vėl nustebinti Lietuvą.
– Renginio pabaigoje netrūko jaudinančių akimirkų, atsiimdama bronzinį 2012 metų Londono olimpinių žaidynių medalį pravirko Austra Skujytė, ašaras šluostėsi ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Kaip jums sekėsi tvardyti emocijas?
– Vos laikiausi, ir mane sugraudino. Mačiau pirmose eilėse sėdinčius svečius, braukusius ašaras. Tai buvo labai jautri akimirka. Man atrodo, išgyvenau tą patį, ką išgyveno ir Austra, stovėdama ant scenos. Aš puikiai suprantu, kaip turėjo būti apmaudu po tiek metų sulaukti olimpinio medalio.
Būtų visai kitas jausmas, jei 2012 metais tas medalis būtų užkabintas Austrai ant kaklo. Kitą vertus, pagaliau ji atgavo tą apdovanojimą ir teisybė triumfavo.
