Nenoriu prieš pat šventes jūsų erzinti ir piktinti, tai geriau apsiribosiu nuoširdžiais linkėjimais. Ir pradėsiu nuo man svarbiausio žmogaus – savęs.
Taigi linkiu sau išmokti pastebėti net ir tų žmonių, kurių skelbiamas idėjas kategoriškai atmetu kaip man nepriimtinas, gerus darbus bei racionalius pasiūlymus. Net jei tai būtų kažkas labiau į kairę nuo Gintauto Palucko socialdemokratų arba į dešinę nuo Vytauto Sinicos. Net geriausias Donaldo Trumpo draugas Lietuvoje Audrius Bačiulis kartais kažką racionalaus pasako, tik reikia įdėmiai klausytis ir nesitikėti, jog mūsų nuomonės visuomet sutaps.
Savo kaimynams dzūkams palinkėsiu mažiau dairytis į Baltarusiją ir pasukioti antenas taip, kad televizorius pagautų ne baltarusių retransliuojamus rusiškus, o Lenkijos kanalus. Po pusmečio jau galėsite susišnekėti Seinų „Biedronkoje“, o svarbiausia – nukirpsite bambagyslę per kurią jums pumpuojama sovietmečio nostalgija, panieka vakarietiškai demokratijai ir „tvirtos rankos“ ilgesys.
Emigravusiems, bet sugrįžtantiems čia pakomentuoti, kaip beviltiškai blogai yra Lietuvoje, palinkėsiu nustoti sau ir kitiems įrodinėti, kad palikdami Lietuvą pasielgėte teisingai. Niekam tai nerūpi, niekas jūsų nekaltina išdavyste, tai buvo jūsų asmeninis pasirinkimas. Lietuva nemaldaus jūsų sugrįžti, bet jeigu apsispręsite tai padaryti, čia atsiras ir vietos, ir darbo. Bent kol jų neužėmė ne tokie išrankūs ukrainiečiai.
Kolegoms žurnalistams palinkėsiu, kad vaikydamiesi skaitomumo rekordų bent retkarčiais pagalvotų apie savo veiklos pasekmes. Ypač tai pasijuto per vaikamušių skandalą, kai pamatėme, kad karštas vaikų paėmimo istorijas skaitytojai ryja nekramtydami. Išklausyti kitą pusę, patikrinti faktus – velniop, sulaukiam Vaiko teisių tarnybos atsakymo, kad nieko negali komentuoti, ir leidžiam į eterį, kol tema dar neatvėso. Ar taip uždirbdami savo kalėdines premijas mes kuo nors skiriamės nuo tų puidokų ir puteikių, kurie iš vaikų ašarų krovėsi sau politinį kapitalą?
Mokytojams Šv. Mikalojus šiemet buvo ypatingai dosnus – atnešė būtent tai, ko jiems labiausiai stigo. Po mokytojų streiko bei Švietimo ir mokslo ministerijos užėmimo, protesto akcijos „Paskutinis skambutis“ ir sėkmingai pasibaigusių derybų su valdžia pralenkęs lūkesčius išsipildė projekto „Idėja Lietuvai“ sumanymas „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Visuomenė patikėjo, kad esate tikrasis jos elitas, pilietiško aktyvumo pavyzdys. Palinkėsiu neprarasti to staiga susigrąžinto autoriteto, o tada, pamatysite, net ir pinigų atsiras vis daugiau ir daugiau.
Visiems, kas kandidatuoja artėjančiuose savivaldybių, Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose, pirmiausia norėčiau padėkoti jau vien už tai, kad jie tai daro. Šalyje, kur politika ir politikai ne pirmą dešimtmetį demonizuojami, o bet koks kandidatavimas į renkamas pareigas pirmiausia vertinamas kaip veržimasis prie lovio, jūs esate liberaliosios demokratijos stuburas. Tik niekam nesakykite, kad nesate politikai, tik partijos skyriaus pirmininkas įkalbėjo pabūti sąrašo antroje pusėje iš kurios patekti į savivaldybės tarybą nėra jokių galimybių, nes pristigo žmonių, net jei iš tikrųjų taip ir yra. Politika jūsų neišpurvins, jei tik pats į ją to purvo iš savo gyvenimo neprinešite.
Baigiančiai kadenciją prezidentei Daliai Grybauskaitei palinkėsiu nenurašyti savęs į išankstinę pensiją, net jeigu jai nebus pasiūlytos pareigos Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Tautose. Jos patirtis ir autoritetas labiausiai reikalingi Lietuvoje, kur vos ne pusė rinkėjų po Liberalų sąjūdžio susinaikinimo ir LSDP pasislinkimo į kairę nemato nuosaikios politinės jėgos, už kurią ramia sąžine galėtų balsuoti 2020 m. Net ir surinkusi daugiausiai balsų TS-LKD gali tiesiog neturėti su kuo sudaryti stabilios valdančiosios koalicijos, o kadenciją baigusio 1998 m. prezidento tapimo premjeru (2001–2006 m.) pavyzdį Lietuvos istorijoje mes jau matėme – prisiminkite Algirdą Brazauską. Lietuva šito verta, nepalikite jos draskyti populistams.
Visiems savo tikėjimo broliams katalikams ir kitų konfesijų krikščionims linkiu, kad užgimusio Kristaus atnešta į žemę žinia nebūtų nustelbta šventinių vaišių ruošimo rūpesčių ir dovanų pirkimo beprotybės. Nors juk truputį smagu ir dėl to, kad net ir netikintieji švęs mūsų Išganytojo gimtadienį