Todėl prieš užverčiant paskutinius šio politinio sezono puslapius, verta prisiminti, ką mums atnešė šie šalies šimtmečio metai, kas pasikeitė mūsų viešajame gyvenime bei su kokia viltimi žengsime į ateinančius metus?
Libertarinė mokesčių reforma nuskurdino viešąjį sektorių
Šie metai buvo pilietinės visuomenės pakilimo metai. Juos pradėjo į protestus besirenkantys medikai, kurie, siekdami atkreipti visų mūsų dėmesį į milžinišką medicinos srities darbuotojų emigraciją, išėjo į paskutinį medikų ir visų juos palaikančiųjų žygį link oro uosto. Metus pabaigė Švietimo ir mokslo ministeriją užėmę streikuojantys mokytojai.
Nuskambėjo ir paskutinis skambutis, kurio metu į akciją prie Vyriausybės rinkosi dešimčių profesinių sąjungų ir pilietinių organizacijų nariai. Protestai ir mitingai į gatves išvedė tūkstančius žmonių, norinčių atkreipti dėmesį į valdžios nesikalbėjimą ir neteisingumą mūsų valstybėje. Džiugu tik tai, kad kaip piliečiai užaugome ir gebame taikiai bei atsakingai rinktis į protestus, reikšti kitokią nuomonę ir poreikį kalbėtis apie būtinus valstybei sprendimus. Deja, žmonių poreikio kalbėtis valdantieji neišgirdo, atsakomybės kalbėtis ir tartis - nepajuto, todėl didelė visuomenės dalis metus palieka nusivylusi, labiau nei anksčiau nepasitikinti vyriausybe ir jos galimybėmis pasirūpinti mūsų visų gerovei tarnaujančiais mokytojais, gydytojais ir kitais viešojo sektoriaus darbuotojais.
Šie metai buvo politinio buldozerio metai. Laikas, kai kalbėtis bei tartis Premjero ir Kultūros komiteto pirmininko duetui nereikėjo nei su visuomene, nei su opozicija, nei su savo vadovaujamos Vyriausybės ministrais ir net su šalies Prezidente.
Nebuvo svarbu tai, kad tradicinės politinės partijos kėlė pagrįstas abejones dėl pasitikėjimo rinkimus prižiūrinčia institucija - Vyriausiąja rinkimų komisija. Nerūpėjo ir tai, jog pasitikėjimo užtikrinimas VRK visoms partijoms yra šalies demokratijos vienas iš kertinių akmenų. Užkurtas agro-buldozeris per šias problemas važiavo nestodamas.
Buldozerio padariniai - mokesčių reforma, kuria iš valstybės biudžeto išimami daugiau nei trys šimtai milijonų eurų kasmet. Tai ji užkirto kelią kalbėti apie bet kokias realias ir reikšmingesnes viešojo sektoriaus permainas artimiausiu metu. Šio buldozerio padarinys - biudžetas, pristatytas Seimo salėje per keliolika minučių, žinant, kad diskusija Seimo salėje aklam ir kurčiam valstietiškam buldozderiui nieko nereiškia.
Su agro-buldozeriu policinės valstybės link
Šie metai buvo ir šliaužiančios policinės (o gal reiktų sakyti - milicinės?) valstybės metai. Kitaip nei vienas buvęs pareigūnas sako, aš nemanau, kad alternatyva policinei valstybei yra kriminalinė valstybė. Alternatyva policinei valstybei yra demokratinė valstybė. Su nuomonių laisve, argumentuotais debatais, viešosiomis diskusijomis, kartais labai karštais ginčais, gimstančiais iš skirtingos pasaulėžiūros. Tačiau tai, ką juntame pastaruoju metu, panašu į ženklus, jog dabartinė valdančioji dauguma ne tik netoleruoja, ji negali pakęsti kitokios nuomonės, todėl imasi įvairių agresyvių metodų, kuriais galėtų nutildyti nepritariančiuosius.
Nesibaigiančios tyrimų komisijos gali atrodyti juokingai, nes nuolatinis jų naudojimas smarkiai devalvavo pačių komisijų kaip instrumento sampratą. Juokas baigiasi, kai supranti, kad demokratinės valstybės procedūros yra naudojamos siekiant partinės naudos ar norint daryti įtaką visuomeninio transliuotojo turiniui, būsimiems prezidento rinkimams ar buvusiems politiniams sprendimams vertinti.
Tai nebuvo geri metai mūsų žmonėms, valstybės krypčiai ir demokratijai. Taip, kaip ir šiuos, taip ir ateinančius metus reiks būti budriems ir susitelkusiems, kovojant dėl kiekvieno demokratijos centimetro šliaužiančios policinės uzurpacijos akivaizdoje, stovėti vieningai prieš aklą ir kurčią neatsakingos valdančiosios daugumos agro buldozerį tiek Seimo salėje, tiek aikštėse visuose šalies miestuose ir miesteliuose.
2019-ieji atrodo bus labai atsakingi ir drauge - labai svarbūs metai. Mūsų laukia trejų rinkimų ciklas, kuriuose bus patikrintas bendruomenių pasitikėjimas merais, į Europos Parlamentą išsiųsime naujus atstovus ir, ko gero, svarbiausia - kitąmet rinksime naują valstybės vadovą. Būtent todėl į ateinančius metus žiūriu kaip į didelės mūsų visų atsakomybės ir susitelkimo išbandymo metus, nes būtent nuo mūsų priklauso, ar agro buldozeris ir toliau nevaržomas griaus mūsų demokratijos pamatus.
Turiu viltį, kad 2019-ieji bus visiškai kitokie nei 2018-ieji. Turiu viltį, kad valdantieji sugebės perlipti per savo aroganciją ir pradės kalbėtis su žmonėmis, profsąjungomis, opozicija ir Prezidente.
Tikiu, kad tik dialogo būdu galime rasti išties gerus ir ilgalaikius bei tvarius sprendimus Lietuvos ateičiai.
Turiu viltį, kad daugelyje savivaldybių matysime daugiau skaidrumo, demokratiškumo ir darbų, kurie naujų merų bus atliekami įsiklausant į žmonių lūkesčius bei rūpesčius. Darbų, kurie išties keis mūsų bendruomenes tik į gera.
Turiu viltį, kad kitais metais prie šalies vairo stos nauja Prezidentė, kuriai demokratijos ir Konstitucijos garantuojamų piliečių teisių ir laisvių apsauga nuo šliaužiančios policinės valstybės ir slaptų pažymų gerbėjų bus vienas iš svarbiausių tikslų, o įsiklausymas į žmonių (ypač mokytojų, medikų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų) nuomonę bus reikšmingu veiklos principu.
Tad viltingų ir atsakingų 2019-ųjų!