Interviu su S. Urbonavičiumi – Samu ištrauka:
- O kaip atsirado pavadinimas?
- Čia dar prieš armiją, Šiauliuose prieš stojant su draugeliu, mes padarėme tokį pogrindinį albumą. Tai buvo akustinė gitara, pagalvės ir kažkoks vaikiškas instrumentėlis. Dabar juokinga, tada buvo faina.
Mes paėmėme magnetofoną, įrašėme visą albumą, aš jį apipavidalinau, apipiešiau. Ir viskas ten nupiešta ir tas albumas vadinasi Žiurkių miestas Šiauliai. O pavadinimas mums gavosi tai, kad mums amžinai trūkdavo cigarečių. Praktiškai neįmanoma. Kad gautume pakelį reikėjo eiti į centrinį restoraną Šiaulių, pas rūbininką iš po prekystalio už vieną rublį. Tai neįmanoma su cigaretėm. Tai mes rinkdavome bičiokus, bikus.
- Bet nelabai higieniška gal?
- Kas apie higieną tais laikais galvojo? Čia dabar visi galvoja, tais laikais kiek jos buvo, tiek visiems užteko ir visi buvo sveiki. Ir tas bikas mums tiko pagal visą tą filosofiją, prieš tą protestą prieš visą tą visuomenę, prieš visą šitą santvarką, tas pankiškas protestas gerai buvo.
Mes tokie bikai, kurių ir taip nekenčia, čia atmatos ir mes jas iškeliam. Tas skirstymas. Ir kad gražu būtų, kad faina, nu vis tiek dailininkas, pagalvoji, kodėl ks, ne, geriau x. Nu ir viskas, tapo BIX.
- Ai, tai būtų BIKS?
- BIKS būtų, su ks, bet kad būtų gražiau X buvo ir gavosi BIX. Beje, už šitą juostą mane ir išgrūdo į armiją, nes saugumiečiai pagalvojo, kad čia yra antitarybinė veikla.
- O buvo antitarybinė veikla?
- Ten buvo tokios dainos, kad Šiauliai žiurkių miestas, kad ten veikia išblaivinimo stotis, nes mano draugelį buvo pagavę vieną kartą, tai apie tai apdainavau, ten buvo armija, nes grėsė armija, apdainavau. Tada buvo apdaunuota lėktuviukai, tie Šiaulių, nes palei namą skrisdavo. Kiaulė, tiesiog apie vyro ir moters santykius daina. Bet jie paskaitė, kad čia baisi antikomunistinė veikla.
- Ir kuo tai baigėsi?
- Išgrūdo į armiją, net nepaklausė nieko. Iš karto.
- Skaičiau labai įdomų tavo paties posakį, kad tai buvo patys siurrealistiškiausi metai gyvenime. Taip?
- Taip.
- Kuo?
- Nu, iš viso, ta armija yra siurrealizmas. Yra kažkoks košmaras.
- Armija?
- Apskritai, kai tave paima, kažkokį pacaniuką, nuskuta plikai ir tu net nežinai, kur tave veš kas su tavimi bus, niekas tau konkrečiai nieko nepasako.
- Patikslinkime, Sovietų armija, ne Lietuvos kariuomenė?
- Sovietų, ne Lietuvos, gink Dieve. Tai Sovietų armija. Tave kažkur tai sugauna ir išveža. Ten mes atšvęsdavome dideles išleistuves ir tave išveždavo velnias žino kur, ir kur tu pateksi, ir kur tave nuveš. Ir kažkur tave veža traukiniu, kažkur toli toli, ilgai ilgai, kelias paras. Ir tave nuveža. Ir tada tu supranti, kad tu viduryje Rusijos, pelkynuose ir tave dabar ten mokys kariauti kažkokiu būdu. O ten atsitiko taip, kad pačiomis pirmomis savaitėmis, dar visame tame susivokime, kas ten vyksta ir kai ten mus gainioja dėl visko, paklausė: O kas moka piešti? Aš sakau, ja.
- O jūs mokėjot piešti?
- Aš?
- Nu ką aš žinau
- Neįžeidinėk.
- Na, kai visos istorijos baigiasi muštynėmis paprastai, nesu tikras ar ranka teptuką laiko.
- Prie viso šito, aš Panevėžy laimėjau kelis aukso medalius piešimo ant asfalto mokykloje. Panevėžiečiai žino, ką tai reiškia.
- Aš norėjau klausti, kokio lygio: klasės, mokyklos?
- Miesto.
- Miesto?
- Taip, brangusis.
- Jūs buvote geriausias piešėjas ant asfalto Panevėžyje?
- Taip.
- Ir čia nėra metafora kad mušėtės vėl? Kai piešiu tau į asfaltą, tai...
- Čia buvo realus piešimas.
- Su kreidutėmis?
- Taip, su kreidutėmis. Čia buvo labai panevėžietiška tradicija. Paupiu visas asfaltas. Ir visos mokyklos būdavo sugintos per prievartą būtent tada, sekmadienį, kada man labiausiai knietėdavo eit žvejot į Nevėžį, nes aš prie pat Nevėžio gyvenau. Tai man buvo žvejyba viskas. Tai aš ant greituko kažką pagal tą temą nupiešdavau, mesdavau viską ir žvejot. Ir kažkaip tai gaunu medalį vis. Tai taip ir gavosi su tuo piešimu.
- Tai grįžkime prie armijos, pakėlėte ranką…
- Ir tada prasidėjo siurrealizmas. Mane ištraukė iš to viso būrio artileristų ar ryšininkų, kuriuos baigus turėjo vežti į Afganistaną. Tuo metu buvo Afganistano karas, prie pačio siaubo, jau prie pabaigų ir ten buvo pas mus tų atvežtų visokių karininkų išprotėjusių, kurie šaukė klykė ant visų. Tada aš taip ir likau ten. Visus ten išsklaidė išvežiojo, o mane į vietinę kultūrkę, aš gavau tokį sklepuką ir aš ten piešt, plakatus visokius rašiau, Lenino profilį tiek atkalęs.
Daugiau apie Samo jaunystę ir gyvenimą - Laisvės TV pokalbyje: