Apie ką mes čia…
Vieną dieną sau ramiai švyturyje gyvenantį atlantą Artūrą Karį aplanko Atlantidos princesė Mera, kuri įtikina jį sugrįžti į tėvynę, kurioje greitai kils karas, galintis turėti rimtas pasekmes visai žmonijai. Viso to priežastimi tampa Artūro brolis Ormas, kuris siekia visų povandeninių gyvių suvienijimo dėl vieno paprasto tikslo – valdžios. Neturėdamas kitos išeities ir norėdamas apsaugoti žmones, Artūras nusprendžia jam pasipriešinti.
Kūrinio turinys
2013 metais su filmu „Žmogus iš plieno“ prasidėjusi „DC“ komiksais paremta frančizė sulaukė nemažai kritikos dėl itin tamsaus pasakojimo būdo, kuris mat neįtiko spalvingais „Marvel“ studijos darbais išlepintiems kino kritikams, komiksų gerbėjams bei eiliniams žiūrovams. Todėl nenuostabu, jog antroji juosta „Betmenas prieš Supermeną“ tapo ne tik neutraliai sutikta, bet dar ir buvo finansiškai nestabili. Tai aišku atsiliepė būsimiems „DC“ komiksais paremtiems projektams.
O atsiliepė ne gerąja prasme. Filmas „Savižudžių būrys“ nors ir tapo pajuokos objektu, bet užtat dėl puikios reklaminės kampanijos užsidirbo rimtus pinigus, ko negalima pasakyti apie ilgai lauktą „Teisingumo lygą“, kuri atnešė studijai „Warner Bros.“ milžiniškus nuostolius. Vienintelis filmas, kuris šioje nepatvarioje frančizėje buvo sutiktas ovacijomis – 2017 metais dienos šviesą išvydęs solinis projektas „Nuostabioji moteris“. Ir iki šiol tai geriausia, kas nutiko su „DC“ komiksų ekranizacijomis po Christopherio Nolano sukurtos „Tamsos riterio“ trilogijos.
Neslėpsiu, asmeniškai man „DC“ komiksai yra žymiai įdomesni nei „Marvel“, bet užtat pagal pastaruosius į kino ekranus yra perkelta išties įspūdingiau atrodanti istorija, kuri šiais metais su trečiais „Keršytojais“ pasiekė neregėtas aukštumas. Matyt tai ir nulėmė, jog į „Akvameną“ žiūrėjau itin skeptiškai, nors giliai širdyje tikėjausi, kad su šiuo filmu bus rastas sprendimas, kuris pagaliau patenkins „DC“ komiksų gerbėjus, įnoringus kritikus bei žmones, kurie nori įspūdingos, bet ne tokios absurdiškos pramogos kino salėje kaip „Savižudžių būrys“. Visgi viltis durnių motina, todėl duoti dar vieną ir paskutinį šansą „Warner Bros.“ studijai tikrai buvo galima, nes nuo to šanso ir priklauso šios frančizės ateitis bei pasitikėjimas ja.
Su Artūru Kariu mes jau galėjome susipažinti prieš metus pasirodžiusiame filme „Teisingumo lyga“, kuriame šis personažas atliko vieną iš svarbiausių rolių superherojų komandoje, kuriai teko priešintis į Žemę atvykusiam blogio įsikūnijimui Stepių vilkui. Ir nors iš Atlantidos kilęs herojus spinduliavo charizma, jis aišku buvo nutolęs nuo to pirminio personažo prototipo, kuris buvo pirmą kartą pristatytas komiksuose dar 1941 metais. Taip, perskaitėte teisingai. Šiam superherojui jau 77 metai!!!
Savo pirmajame soliniame filme Artūras yra beveik toks pat, koks ir buvo „Teisingumo lygoje“ – arogantiškas, šmaikštus, mėgstantis įsivelti į muštynes bei globojantis jį supančius žmones. Tačiau jis kartu su šiomis mano paminėtomis savybėmis yra pateiktas dar ir iš ganėtinai žmogiškosios pusės, dėl ko neįmanoma jam nesimpatizuoti. Ant Artūro ir laikosi visas šis pasakojimas, kurio metu mes susipažįstame su paslaptingu atlantų pasauliu ir jo gyventojais.
Personažų filme išties daug, bet visgi svarbiausiais po Artūro čia tampa princesė Mera, kuri irgi yra ne ką mažiau kieta nei pats Akvamenas, kariauti su žmonėmis norintis Karalius Ormas ir itin galingas Artūro priešininkas Juodoji Manta. Apie juos ir pašnekėsiu.
Ormas mano nuomone išvis yra vienas geriausių, jeigu ne pats geriausias šios naujos „DC“ komiksais paremtos visatos blogiečių, kurio planas ir tikslai yra labai aiškūs ir net logiški. Todėl karts nuo karto galima jam pritarti ir netgi pajusti simpatiją dėl to, ką jis daro. Juodoji Manta irgi neatsilieka. Tai brutalus ir itin aršus kovotojas, prieš kurį net pats Artūras kartais atrodo kaip snarglys. Šis duetas priverčia pagrindinį herojų gerai paplušėti, nes net mažytė klaida kovojant su jais gali reikšti skaudų pralaimėjimą.
Princesė Mera – tai tokia povandeninio pasaulio Juodoji našlė, jeigu lygintume ją su kokiu nors „Marvel“ komiksais paremtu personažu. Ji graži, fiziškai stipri ir mokanti puikiai manipuliuoti vyriškomis silpnybėmis. Tai tikrai įdomus ir daugiasluoksnis personažas, kuris ateityje galės nuveikti žymiai daugiau nei savo pirmuose pasirodymuose šalia Akvameno.
Kiti juostos veikėjai kaip karalius Nerėjas, karalienė Atlana, Artūro mokytojas Vulko ir jo tėvas Tomas taip pat prisidėjo prie pagrindinio personažo vystymo ir papildė šią istoriją pakankamai įdomiais siužetiniais vingiais, kurie leido nuodugniau suvokti paslaptingą Atlantidos pasaulį ir griežtas jo taisykles.
Be smagių pagrindinių personažų filmas turi dar ir tai, kas nėra labai būdinga „DC“ komiksams ir jau pasirodžiusioms jų ekranizacijoms – kokybišką ir labai gerai į rodomas scenas įterptą humorą. Vieninteliu mano nuomone filmu, kuriame dar jis veikė, buvo naiviai atrodanti Dianos kelionė į žmonių pasaulį 2017 metais pasirodžiusiame filme „Nuostabioji moteris“. Ten humoras suteikė peržiūrai reikiamo šarmo. Šičia yra panašiai. Kartais jis absurdiškas, kartais vulgarus, o kartais labai taikliai pašiepiantis tam tikras pateiktų personažų savybes. Viskas beveik kaip „Marvel“ filmuose, tik su žiupsneliu originalumo.
Aišku, vien juokingomis situacijomis žiūrovo, atėjusio pasižiūrėti komiksais paremtą filmą, nesužavėsi, todėl nemažai dėmesio filme yra skiriama dinamiškai atrodančiam veiksmui. Jeigu žiūrėjote filmą „Žmogus iš plieno“, tai šiame filme veiksmo yra netgi daugiau. Atskleisti kas su kuo kovoja ir kodėl nenoriu, bet užsiminti apie finalinę sceną privalau – tai mano nuomone didingiausias ir labiausiai prie ekrano traukiantis mūšis visoje šioje frančizėje, kuris dar ir vyksta po vandeniu. Vien dėl jo į šį filmą eisiu antrą kartą.
Visumoje, tai toks „DC“ komiksais paremtas filmas, kurio mes išties ilgai laukėme. Jamesas Wanas pasidarbavo iš peties ne tik perkeldamas į didžiuosius ekranus pakankamai sunkiai įgyvendinamą istoriją, bet dar ir įrodė, jog jis yra universalus kino kūrėjas, mokantis dirbti tiek su mažo, tiek su didelio biudžeto kino projektais. Tikėkimės, jog jis imsis režisuoti ir antrąją dalį, kurią jau planuoja studija „Warner Bros.“.
Filmą vienareikšmiškai verta pamatyti tik didžiausiuose kino ekranuose, nes tik ten jis suteiks visapusišką pramogą bet kokio amžiaus žmogui, norinčiam smagiai praleisti keletą gyvenimo valandų charizmatiško superherojaus apsuptyje.
Techninė juostos pusė
Kaip ir bet koks komiksais paremtas filmas, „Akvamenas“ irgi neapsiėjo be CGI pagalbos. Tiksliau čia beveik visas filmas buvo sukurtas dėka šios technologijos, leidžiančios įgyvendinti bet kokias kūrėjų vizualias fantazijas.
Specialieji efektai labai aukšto lygio, nors, tiesa, kai kuriose scenose jau labai matėsi CGI, kuris šiek tiek prajuokino dėl jo panaudojimo tokiuose primityviuose ir jokio veiksmo neturinčiuose epizoduose. Bet, tebūnie. Visur kitur – pasaka ir orgazmas akims. O dar koks geras čia 3D. Tikrai, čia vienas iš geresnių 2018 metais matytų filmų šioje trimatėje erdvėje.
Garso takelis dinamiškas ir įsimintinas. Pagrindinė „Akvameno“ filmo melodija net ir pasibaigus peržiūrai skamba galvoje, lygiai taip pat, kaip buvo su „Žmogumi iš plieno“. Ties garso takeliu puikiai buvo pasidarbuota ir visi aplodismentai šiuo atveju keliauja Rupertui Gregsonui-Williamsui, kuris, beje, buvo parašęs muzika ir kitam „DC“ komiksais paremtam filmui „Nuostabioji moteris“.
„Oskarui“ nominuotas operatorius Donas Burgessas irgi leido patirti labai gerus įspūdžius kino salėje dėl savo dinamiško filmavimo. Visos veiksmo scenos buvo nufilmuotos labai efektingai, dėl ko kartais atrodė, jog tu pats dalyvauji šiame veiksme.
Garso montažas galingas, bet kaip kitaip, kai tau yra rodomos didingos batalijos po vandeniu. Vaizdo montažu irgi likau patenkintas. Filmo trukmė beveik pustrečios valandos, bet jis nė akimirkai neprailgsta dėl įdomiai sukaltos istorijos ir nenuobodžiai vystomos siužetinės linijos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikęs Jasonas Momoa ir vėl pakankamai gerai susidorojo su savo Akvameno role. Ir ne tik fiziškas aktoriaus pasiruošimas šiam vaidmeniui leido juo žavėtis, bet dar ir jo milžiniška charizma, kurios dėka ir buvo iš dalies sukurtas šis naujas ir be galo kietas superherojus.
Nustebino mane ir aktorė Amber Heard, kuriai atiteko princesės Meros vaidmuo. Ji šiame filme nebuvo tokia medinė kaip daugumoje savo pasirodymų, o pademonstruoti du itin išraiškingus privalumus jai irgi pavyko.
Antraplanėse rolėse buvo galima pamatyti tris nuostabius aktorius – pagrindinį blogietį įkūnijusį Patricką Wilsoną, Artūro motinos vaidmenį atlikusią Nicole Kidman bei charizmatišką Holivudo veteraną Williamą Dafoe. Visi jie pademonstravo įtikinamą vaidybą, kuri ne tik, kad nerėžė akių, bet dar ir įtikino visame kame.
Taip pat prie aktorių kolektyvo prisidėjo ir pastaruosius du dešimtmečius B kategorijos kino projektuose pasirodantis Dolphas Lundgrenas, kuriam šie metai tapo išties reikšmingi. Visai neseniai jam teko garbė suvaidinti antroje „Krydo“ dalyje, kurioje jis atliko savo kultinio personažo Ivano Drago rolę, o čia jis pakankamai gerai pasistengė įkūnyti karalių Nerėjų. Jeigu nežinočiau, kokie aktoriai filme vaidina, sunkiai jį atpažinčiau. Toks va visagalis grimas šiame filme.
Kiti aktoriai, kurie pradžiugino savo pasirodymu ekrane, buvo geras Jameso Wano draugas ir fantastinės juostos „Patobulinimas“ režisierius Leighas Whannellis, „Žvaigždžių karuose“ Džango Feto personažą suvaidinęs Temuera Morrisonas, komedijų senbuvis Randallas Parkas, „Hobito“ trilogijos žvaigždė Grahamas McTavishas bei Juodąją Mantą šiame filme suvaidinęs Yahya Abdulas-Mateenas II.
Verdiktas
„Akvamenas“ – nepriekaištinga „DC“ komiksais paremta pramoga, kurios stipriausiomis savybėmis tampa lengvai vystoma istorija, gero humoro kupini epizodai, puiki vizualinė dalis bei kiti kokybės nestokojantys techninės pusės elementai, charizmatiški aktoriai ir kas svarbiausia, kruopščiai Jameso Wano atliktas darbas perkeliant į kino ekranus prieš 77 metus pasirodžiusį komiksą apie įspūdingus Artūro Kario nuotykius.
Filmo anonsas:
