Galimi apribojimai žurnalistams
Žurnalistai informacijos iš valdžios įstaigų šiuo metu gali prašyti remdamiesi Visuomenės informavimo įstatymu. Žiniasklaidos atstovas ir eilinis pilietis gauna vienodą porciją informacijos, tačiau žurnalistas greičiau – per dieną (jei reikia papildomų duomenų – per savaitę), o eilinis žmogus pagal dabar galiojantį Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą – per 2 savaites.
„Problema ta, kad žurnalisto statusas nėra tiksliai apibrėžtas. Žurnalistinį tyrimą atliekantis žurnalistas kartais prisistato eiliniu piliečiu. Tokiam žurnalistui gali tekti nueiti „kryžiaus kelius“, kol gaus reikiamą informaciją. Jei atsiranda apribojimų paprastiems žmonėms gauti informaciją, gali būti siaurinamos ir žurnalistų teisės. Terminai ilgėja, informacijos apimtis siaurėja. Į Visuomenės informavimo įstatymą užtektų įtraukti nuostatą, kad informaciją valstybės įstaigos privalo teikti tokia apimtimi, kokia numatyta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme, ir žurnalistų teisės būtų apribotos“, – apie galimas grėsmes kalba Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Ilgai laukęs, dar palauk
„Anksčiau informacija turėjo būti suteikta per 14 kalendorinių dienų, dabar terminas pratęsiamas iki 20-ies būtent darbo dienų, vadinasi, dvigubai – iki mėnesio. Jei reikia sudėtingesnės informacijos, ji būtų suteikta tik po dviejų mėnesių. Tada jos jau gali nebereikėti. Neaišku, kuo pagrįstas toks terminų nustatymas“, – sako D. Radzevičius.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedros vedėjos, docentės Marijos Stonkienės tvirtinimu, pateikimo terminai pratęsiami perkeliant europines normas į Lietuvos teisę. Pasak docentės, Viešojo administravimo įstatyme nurodytas terminas yra dar ilgesnis.
„Jei įstaiga galės pateikti informaciją greičiau nei per 20 dienų, pateiks ją greičiau. Atsakymo gali tekti laukti 20 dienų, jei informacija ypatinga, reikės sisteminti rinkmenas“, – sako įstatymo projektą parlamentui pateikusio Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkė Irena Šiaulienė, tikinti valdininkų geranoriškumu.
Neaiški pagrindinė įstatymo sąvoka
Informacijos ir komunikacijos teisės ekspertė M. Stonkienė sako, kad specialistai, perskaitę šiame įstatymo projekte pateiktą informacijos sąvoką, turėtų susiimti už galvų – informacija įvardijama tik kaip žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga.
„Yra dar du įstatymai, kuriuose informacijos sąvoka pateikiama skirtingai. Reikėtų jas suvienodinti. Taip pat neaiškiai nurodyta dokumento sąvoka“, – teigia M. Stonkienė.
Tačiau docentė mano, kad įstatymo projektas sveikintinas, nes argumentuota, kodėl informacija gali būti neteikiama, įvardijami informacijos pateikimo principai. Visgi, pasak ekspertės, neaiškus šio įstatymo santykis su Viešojo administravimo įstatymu, o informacijos teikimas yra viešojo administravimo procedūra.
Valdžia nebeteiks informacijos?
Šeštuoju naujos redakcijos įstatymo straipsniu nustatoma, kad „Visa informacija apie įstaigos veiklą, išskyrus vidaus administravimą, turi būti visiems prieinama ir teikiama neatlygintinai“. LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius sako, kad vidaus administravimas ir yra įstaigos veikla.
„Kelia nuostabą, kad pagal naują įstatymo redakciją visas valdžios įstaigų vidaus darbas tampa žmonėms neprieinamas, neįmanoma sužinoti, kaip įstaiga dirba. Nauja pataisa – grėsmė pamatinėms žmogaus teisėms. Nemanau, kad visi pakeitimai yra iš ES direktyvos. Nauja įstatymo redakcija skirta ne žmonių interesams apginti, o įstaigoms atsiriboti nuo žmonių prašymų“, – piktinasi D. Radzevičius.
Tačiau teisės specialistė M. Stonkienė aiškina, kad vidaus administravimas yra tvarkomieji dokumentai įstaigos viduje, dar nesuderinti darbiniai klausimai, apie kuriuos informacija neturi būti teikiama. Vidaus administravimas, pasak jos, gali būti viešinamas tik esant pagrįstam interesui.
Seimo narės I. Šiaulienės nuomone, vidaus administravimas nėra susijęs su teise gauti informacijos – tai įstaigos vidaus tvarka, darbuotojų funkcijos.
Pasak parlamentarės, įstatymas keičiamas, nes reikia pritaikyti ES direktyvą, be to, manoma, kad bus daugiau paklausimų, todėl paprastinamas prašymų pateikimas. Seimo narė tikino, jog jei įstaigoje bus įtariama neleistina veikla, žurnalistai galės naudoti ir vidaus administravimui priskirtiną informaciją. „Jei turite kokių nors pasiūlymų, išsakykite. Svarstysime“, – ragina I. Šiaulienė.
Valdininkai mažiau mąstys apie demokratiją
„Man patiko senajame įstatymo variante buvusi nuostata, kad „atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuomet, kai tai būtina demokratinei visuomenei ir yra svarbiau už asmens teisę gauti informaciją“, – sako D. Radzevičius. Anksčiau valdininkas kiekvieną kartą turėjo įvertinti, ar jo atsisakymas suteikti informacijos prisidės prie demokratijos.
LŽS pirmininko nuomone, 16 naujo įstatymo projekto straipsnis vertas diskusijos visuomenėje. Pagal jį valdžios įstaigos galės atsisakyti teikti informaciją.
Įstatymo projekte rašoma: „Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis“.
Įstatymas nenumato, ką laikyti neproporcingai didelėmis sąnaudomis. Vadinasi, pasak D. Radzevičiaus, valdininkas galės nesuteikti informacijos, jei reikėtų įdėti darbo: „Pavyzdžiui, žmogui reikia vieno lapo informacijos, o valdininkas jam reikalingus duomenis turėtų išrinkti iš 10 lapų – jis gali pasakyti, esą tai didelės laiko ir darbo sąnaudos. Kas įvertins?“
Pasak I. Šiaulienės, tai darys ir valdininkas, ir įstaigos vadovas. Parlamentarė pateikė pavyzdį, kad studentas gali paprašyti parengti apžvalgą, t. y. tiek informacijos, kurią surinkti – tas pats, kas parašyti kursinį darbą. Būtent šia nuostata apsidraudžiama nuo piktnaudžiavimo.
Docentė M. Stonkienė ragina atkreipti dėmesį į žodį „neproporcingai“: „Gal įstaiga turės dirbti metus, kad patenkintų prašymą? Palikta valdininkams spręsti, ką laikyti neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis, bet yra teisė juos apskųsti“.
Įrodyk, kad konkretu
Valdžios įstaiga galės atsisakyti suteikti informaciją, jei prašymo turinys yra nekonkretus. LŽS pirmininkas klausia: „Kas apibrėš konkretumą? Valdininkui gali atrodyti nekonkretu, o prašančiajam – konkretu. Žurnalistams kartais reikia atsakymų į labai abstrakčius klausimus“.
Pasak I. Šiaulienės, valdininkas aiškinsis, kokios informacijos konkrečiai gyventojas nori: „Jei negausite informacijos, galėsite skųstis ir įrodyti, kad prašėte konkrečios informacijos“. Parlamentarė sutinka, kad įstatymas neapibrėžia, kokią informaciją laikyti konkrečia.
Valdžia galės atsisakyti informuoti, jei tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos. „Būna žmonių, kurie piktnaudžiauja šiuo įstatymu. Tačiau dažnai pasitaiko situacijų, kad gauni dokumentą, atiduodi jį kokiai nors įstaigai, ir tau tokios pat informacijos prireikia po metų. Galų gale, dokumentas gali būti pavogtas ar pamestas“, – kritikuoja D. Radzevičius.
Į tokias pastabas I. Šiaulienė atsako: „Jei pilietis nurodys priežastis, kodėl prašo tos pačios informacijos, ji jam bus suteikta“, ir papildo, kad įstatymas nurodo, jog valdininkas gali atsisakyti suteikti informaciją paaiškindamas priežastį, tačiau įstatymas nedraudžia pakartotinai suteikti informaciją.
Pasiųs į biblioteką
Valdininkas taip pat galės nesuteikti informacijos, jei „prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį“.
Teoriškai įmanomas variantas, jog valdininkas informacijos prašiusiai senutei per savaitę po užklausimo atsakys, jog ji gali informaciją susirasti įstaigos tinklalapyje, kuriame viešai skelbiami visi dokumentai.
Pasak LŽS pirmininko, prašoma informacija dažniausiai būna paskelbta viešai, bet tai nereiškia, kad žmones kaskart reikia siuntinėti į bibliotekas.
Teisės ekspertė M. Stonkienė mano, kad šiuo punktu kalbama apie tokią informaciją, kurios šaltinis yra viešai prieinamas ir reikia minimalių pastangų ją gauti.
Pagal naują įstatymo projektą, „jeigu įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms ar dėl kitų priežasčių“, ji gali atsisakyti suteikti tokią informaciją.
„Jei kuri įstaiga nusprendžia kokios nors informacijos neberinkti, tai nereiškia, kad gyventojai jos gali nebegauti. Būtų logiškiau surinkti tokią informaciją, kurios žmonėms prireikia“, – komentuoja Dainius Radzevičius.
Tačiau pasak Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkės, valstybės įstaigos turi atlikti ir kitas funkcijas, ne tik tenkinti besikreipiančiųjų prašymus.
Ne piliečiams – išimtys
Pagal naują įstatymo projektą Lietuvos valstybinių įstaigų prašyti informacijos negalės žmogus, neturintis leidimo gyventi Lietuvoje arba nepriklausantis Europos ekonominės erdvės susitarimą pasirašiusioms šalims.
Anksčiau to galėjo prašyti ir asmuo be pilietybės ar bet kurios užsienio valstybės pilietis. Ar nėra diskriminacijos? I. Šiaulienė mano, kad tokiems žmonėms bus daromos išimtys, tačiau patvirtina, kad šis įstatymo projektas kol kas išimčių nenumato.
Atsakymas elektroniniu paštu – kaip rašytinis
Pasak parlamentarės, įstatymo projektas reglamentuoja, kad žmogus iš bet kurios vietos galės prašyti informacijos elektroniniu paštu: „Įstatymas palengvina informacijos gavimą. Elektroniniu būdu gautas atsakymas bus tolygus rašytiniam“.
Tačiau D. Radzevičius pažymi, kad elektroninis parašas Lietuvoje realiai dar negalioja. Anot jo, kol elektroninis parašas nebus įsigalėjęs, tol valstybinės įstaigos negalės teikti informacijos elektroniniu paštu.
I. Šiaulienė paaiškina, kad elektroninis parašas bus būtinas tik valdžios institucijoms, kad jų elektroniniu parašu patvirtinta informacija prilygtų rašytiniam dokumentui. „Daugelis valdžios institucijų jau naudoja elektroninį parašą. Pagal e. valdžią pasiekiame Europos vidurkį. Galimybė gauti informaciją elektroniniu paštu yra palengvinimas, nes žmogus gali prašyti informacijos jam patogiu metu jam patogioje vietoje“, – įstatymo projektą gina parlamentarė..
Kaip naujojo įstatymo projekto privalumą M. Stonkienė mini nuostatą, kuria draudžiami sandoriai tik su viena žiniasklaidos priemone dėl išimtinių teisių pateikti informaciją.
