Spektaklis be žodžių
A. Žiurauskas pristato režisuotą spektaklį „Užburtas kalnas“, kuriame neišgirsite nė vieno žodžio – įprastus dialogus čia pakeitė audiovizualinė kalba. Linui Kalėdai, užsiimančiam filmų dubliavimu, ir VDU muzikos produkcijos studentui Gyčiui Stankevičiui tai buvo nauja patirtis. „Didžiausias iššūkis – garsai, kurie neegzistuoja. Šį kartą mes vadavomės garsais, o aktoriai juos pabandė įtaigiai suvaidinti“, – pasakoja L. Kalėda.
Pagrindiniai spektaklio personažai – musulmonas, žydas ir krikščionis netikėtai kalno viršūnėje pamato šviečiantį žiburį. Staiga pasklinda gandas, kad jeigu koks drąsuolis palies jį ranka, jis taps laimingas iki amžių pabaigos. Veikėjai atsisako šeimų, palieka jas apačioje ir lipa, nežinodami kas jų laukia.
Pasirinkti skirtingų tautybių ir religijų veikėjai gvildena gan svarbią temą šiais laikais – tolerancijos stoką kitoms kultūroms. Spektaklyje rasime daug vietos apmąstymams, tad kiekvienas žiūrovas jį supranta savaip.
„Labai sudėtinga įsigilinti į savo personažų pasaulėžiūras, mintis. Mes galime bandyti daryti stereotipinius įsivaizdavimus, bet tampa aišku, kad tai, ką įsivaizduojame, nebūtinai yra tiesa“, – pasakoja aktorius Remigijus Endriukaitis.
„Mes visi norime užlipti ant kalno ir pamatyti, kas viršuje. O užlipus neretai laukia netikėtumai. Manęs daug kas klausia, ar šis spektaklis yra vaikams, ar suaugusiems. Nebenoriu statyti spektaklių vaikams – noriu juos statyti žiūrovams. Manau, kad jeigu spektaklis yra įdomus ir rūpi, tėvai su vaikais pasikalbės, kas buvo neaišku, nesuprasta. Taip bus rezgamas ryšys, dialogas“, – tikina spektaklio režisierius A. Žiurauskas.
Mene nebeliko vietos bohemai?
Keturios Vilniaus dailės akademijos studentės – būsimoji tekstilininkė bei tapytojos – kviečia į improvizuotą diskusiją apie tai, ką veikia menininkas, kuris, atrodo, nieko neveikia?
„Neatsiejama menininko kūrybos dalis – kasdienybė. Ji jam labai svarbi – rutina, ritualai, kasdienis kavos gėrimas yra kūrybos dalis“, – tikina VDA studentė, performanso autorė Kristina Maselskytė.
Jeigu nesuprantate šiuolaikinio meno – nieko tokio. Gal suprasti ir nebūtina, bet pajusti – privaloma. Viena iš tokių pasirodymo rūšių – performansas. „Pasakyti, kas tas performansas, labai sudėtinga. Lengviau pasakyti, kas jis nėra – tai nėra teatras, šokis, improvizacija ar visa tai, kas yra apibrėžta“, – pasakoja VDA performanso meno lektorė Vaida Tamoševičiūtė.
„Performansas – kai vienas žmogus kažką veikia, o kažkas jį stebi. Jeigu tu kažką darai, veiki, tai galima vadinti performansu. Mes kiekvienas galime atlikti performansą. Dabartiniame pasaulyje menininkas turi suimti save į rankas ir įsistatyti į vėžes. Šiuolaikinio menininko gyvenime bohemos yra labai mažai. Kai dirbi rimtus dalykus, tam ir skiri visą savo laiką“, – tikina menininkė Auksė Petrulienė.
Pokalbis 450: Kauno valstybinio lėlių teatro aktorius Andrius Žiurauskas
Kodėl Andrius Žiurauskas, įstojęs į televizijos režisūrą, ją metė ir mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybės?
„Aš prasimokiau pusantrų metų ir po konflikto su dėstytoju iš akademijos turėjau draugiškai išeiti. Buvo baisu mamai ir tėčiui pasakyti, kad mane išmetė iš akademijos, tad supratau, kad turiu greitai rasti kitą alternatyvą, kas man būtų įdomu.
Pamačiau eidamas pro pedagogikos universiteto pastatą – užėjau į jį, pažiūrėjau į programą ir nusprendžiau įstoti į ikimokyklinį ugdymą. Išėjęs iš fakulteto pradėjau juoktis – juk koks aš mokytojas“, – laidoje pasakos pašnekovas.
