Pirmųjų šeimos gyvenimo metų nepamenu taip išsamiai, kad galėčiau teigti – geri jie buvo ar ne. Bet vienas prisiminimas – itin stiprus – pasilikęs dar iš sovietinio darželio laikų. Kai maldavau su ašaromis mamos manęs nepalikti darželyje, ji tiesiog nutrenkė mane į grupę, kurioje irgi nepritapau, buvau mušama. Jos įsitikinimas buvo toks, kad vaikas turi klausyti ir bijoti tėvų, kad bus taip, kaip tėvai pasakė, o ne kaip vaikas nori. Intraverto nervinė sistema nebuvo atspari šiam iššūkiui, pakriko nervinė, vėliau virškinimo, imuniteto sistema, dėl ko galiausiai tėvai buvo priversti nutraukti vaikų darželio eksperimentus ir ieškoti auklės.
Nuostata, kad vaikas – tėvų nuosavybė lydėjo per visą gyvenimą su biologine šeima. Fizinis, psichologinis, ekonominis smurtas buvo kasdienybė, su kuria teko ilgainiui susitaikyti, nes niekas nereagavo į mano skausmą. O ir pasipasakoti nebuvo kam, nes pirma – tokią informaciją išnešus iš namų bus užtraukta baisi gėda ir negarbė tėvams, nes apie priklausomybes nuo alkoholio viešai kalbėti negalima. Kaip negalima ir kreiptis niekur pagalbos, jei tave sudaužo vien už tai, kad ne taip pasižiūrėjai. Antra, kam nors papasakojus apie tai, kad tėvai smurtauja, pirmiausia apie tokį skundą būtų informuoti jie ir liepta susitvarkyti savo vaikus, kad nevaikščiotų ir nepasakotų tokių dalykų svetimiems. Suprask – neskalbkite savo nešvarių skalbinių viešai. O tai ir vėl lemtų smurto diržu, rykšte, elektros kabeliu, lazda ar dar neaišku kuo protrūkį, t. y. auklėjamąjį veiksmą, parodantį, kad vaikas yra niekas daugiau, tik daiktas, kurį reikia atitrankyti, kad kitą kartą žinotų, ką ir su kuo šneka.
Apie teiginį, kad ir vaikas yra žmogus su savo jausmais bei mintimis, požiūriu ir poreikiais, nebuvo net svarstoma. Dažniausias palyginimas – snarglys ir piemuo. O tai pasako viską apie vaiko statusą šeimoje ir visuomenėje.
Kas kartą mušama šaukdavau visu balsu. Vis tikėjausi, kad išgirs kaimynai, kad išgelbės, kad ištrauks iš tos kančios ir siaubo, kuriame teko gyventi diena iš dienos. Tik neatėjo niekas. Gyvenau su įtampa ir baime užmigti, o užmigus nuo menkiausio garso nubusdama, su pašaipomis, paniekinimais, pažeminimais. Išmokau nejausti, nesiskųsti, nemylėti, nepasitikėti, nedraugauti, neatverti širdies, nepriartėti ir neprisileisti per arti kitų. Išmokau nekęsti silpnumo, nerodyti emocijų. Galiausiai – jau suaugus – viskas prasiveržė depresija, nerimu, suicidu. Laikiau save šiukšle, menkysta, nors objektyviai taip nebuvo – įgijau išsilavinimą, turiu darbą, sukūriau šeimą. Tik nemokėjau joje gyventi: nemokėjau džiaugtis ir džiuginti, nemokėjau priimti meilės, bijojau šio jausmo.
Susilaukus vaikų, juos auginant, auklėjant pradėjo iškilti visos emocijos, prisiminimai, skausmai, kuriuos buvau užgniaužusi, paslėpusi. Vieną dieną, neatlaikydama kančios savo viduje, kurią jaučiau daugelį metų, kuri buvo grįsta mano vaikystėje su(si)kurtu savęs vertinimu, jog esu neverta vaikščioti žeme dėl savo nedorumo, pasibaisėtino būdo, šlykštaus charakterio, nedėkingumo, pagavau save planuojančią savižudybę. Mintis pasitraukti iš gyvenimo ir daugiau niekam nedaryti gėdos (tiksliau nedaryti gėdos tėvams), nutraukti mane veriančią agoniją, buvo tarsi saldus nektaras, kuris turėtų išlaisvinti iš tamsos, iš kančios, iš nuolatinės kovos su savimi įrodinėjant pačiai sau, kad esu verta bent trupinėlio meilės, dėmesio, laimės.
Kodėl vis dar esu gyva? Todėl, kad rūpiu savo vyrui, esu reikalinga savo vaikams. Nei vienas iš jų nėra kalti dėl to, kad mano tėvai nemokėjo ir iki šiol nemoka gyventi kitaip. Alkoholis ir psichozės tarsi jų gyvenimo variklis, kuris nėra manojo gyvenimo dalis.
Dieve, kaip aš tada meldžiausi, kad mane kas paimtų iš mano šeimos. Kad galėčiau bent keletą naktų ir dienų praleisti be baimės ir įtampos, be streso, be skausmo. Ir niekas, nič niekas neatėjo ir nepadėjo. O tai, kad beveik 10 metų gydausi nuo gyvenimo biologinėje šeimoje pasekmes, tėvams kelia tik juoką, pasibaisėjimą ir gėdą, jei netyčia apie tokią „beprotę“ dukrą sužinotų šeimos draugai ir kaimynai. Ir ačiū Dievui, kad vaikai pagaliau tapo žmonėmis, į kuriuos atkreiptas dėmesys ne tik kaip į daiktus, o ir kaip į asmenis su poreikiu augti psichologiškai sveikoje aplinkoje, kad ir ką sakytų keikiantys sveikesnės visuomenės labui dirbančius specialistus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
| Pagalbos telefonai: | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64. |