Emigracija
Aš pakviečiau į ūkį dirbti ir gyventi savo draugą. Jis atsisakė dėstytojavimo ir puikiai pritapo kaime. Gyveno mūsų svečių namelyje ir kažkaip natūraliai įsiliejo į šeimą. Loretos draugė taip pat ėmė pas mus dažniau lankytis. Tiek mama, tiek seserys apie mūsų situaciją žinojo tiesą, bet už šeimos ribų tai nebuvo viešinama.
Bet vieną vakarą Loreta grįždama namo papuolė į autoavariją ir žuvo.
Tai buvo didelė tragedija mūsų šeimai, ypatingai berniukams.
Apgijus žaizdoms ir gyvenimui vėl grįžus į savo vėžes, ėmiau pastebėti, kad moterys siunčia man visokius seksualinius ženklus. Ypatingai vienišos. Greitai aplinkui ėmė visi kalbėti, kad man laikas į namus atvesti „gaspadinę“ ir suteikti truputį moteriškos šilumos berniukams. Sulaukiau ir konkrečių pasiūlymų bei pasisiūlymų.
Vieną kartą, atsidūrus moteriškoje kompanijoje ir prasidėjus kalboms, kad Rolandą jau laikas „ištekinti“, ėmiau ir pasakiau, kad esu gėjus ir turiu su kuo gyventi. Tada moteriškės linksmai pasijuokė iš mano, atseit, bajerio.
Bet kada aš kiekvienu panašiu atveju pabrėždavau, kad esu gėjus, – juokai nutilo. Greitai nutilo ir man įgrisę pasiūlymai, nežiūrint į tai, kad ką tik buvau apylinkės svajonių jaunikis.
Ir staiga pas mus apsilanko Vaikų teisių tarnyba. Tai kaip čia gyvenate? Ką vaikai veikia? Kokios sąlygos jiems gyventi? Kas prižiūri, kuo dirbate? Sąlygos puikios – visi berniukai turi savo kambarius, prižiūriu aš, mano mama arba sesuo. O ką? Tai nieko, nieko... Gal kokios pagalbos reikia? Esate daugiavaikis tėvas... nelengva... Tai, kad ačiū... Susitvarkome...
Moteriškos šilumos vaikams netrūksta? Moteriškės namuose reikėtų... Taigi sakau: yra mano mama, sesuo, uošvienė dažnai lankosi... Taip, taip suprantama...
Po šio vizito pradėjome galvoti apie emigraciją, nors ėjo 2006 – tieji metai. Tais laikais aš buvau stambus ūkininkas, bet ėmėme regzti emigracijos planą.
Prieš porą metų nedidelėje kompanijoje kartu su Loreta ir vaikais keliavome po Prancūzijos pietus. Keletą dienų buvome apsistoję nedideliame miestelyje, kur vyravo anglų kalba. Čia daugiausiai rezidavo Provansą įsimylėję vyresnio amžiaus anglakalbiai migrantai.
Tada su Loreta ir mano draugu dar diskutavome, kad jeigu tektų emigruoti, tai tik į panašią vietą ir auginti vynuoges. Berniukai tokiam variantui irgi visai neprieštaravo. Dabar mes jį prisiminėme ir per vieną vakarą sudarėme emigracijos planą.
Kaip tik prasidėjo savaitės atostogos mokykloje ir mes turėjome laiko ramiai imtis plano. Pradžioje berniukus dėl viso pikto išvežėme pas Loretos mamos giminaičius. Mano draugas išvyko į minėtas Prancūzijos Provanso vietoves dairytis mums naujos vietos. Aš gi, viską suderinęs su mama ir seserimis, ėmiausi ūkio pardavimo.
Po atostogų pirmą dieną nuėjau pas mokyklos direktorę ir pranešiau, kad atsiimu vaikus iš mokyklos, nes emigruojame iš Lietuvos. Direktorė supratingai palingavo galvą ir nuoširdžiai palinkėjo mums sėkmės.
Ūkį Lietuvoje pardaviau labai sėkmingai: mums užteko pinigų Prancūzijoje įsigyti daug didesnį, bet apleistą ūkį su senoviniais Provanso sodybos pastatais ir investuoti į jį, kad užsikurtų verslas.
Pirmas dalykas, ką mes padarėme tik persikėlę į Prancūziją – tai sudarėme partnerystę. Tam labai pritarė ir sūnūs – jie visi norėjo turėti abu tėvus.
Čia niekas nesistebėjo tokiais ryšiais ir visi bendravo atvirai.
Lietuvoje mes su partneriu buvome įpratę gyventi dvigubą gyvenimą, nuolat jautėme diskriminacinį spaudimą, buvome prisitaikę prie homofobiškos aplinkos, o čia galėjai kvėpuoti pilnais plaučiais.
Mes visi jautėme didelį gyvenimo kokybės pokytį.
Sūnūs sėkmingai perėjo į kitą švietimo sistemą, įsiliejo į vietinę paauglių bendruomenę. Čia, Provanse, patyrė pirmąsias meiles. Beje, – visi trys heteroseksualūs, aha...
Vyriausiasis sūnus jau sukūrė šeimą. Žmona britė. Jie gyvena Kembridže ir doktorantūroje gilinasi į socialinius mokslus. Savo ateitį jis sieja su Didžiąja Britanija, nes Kembridžo universitetas, jo nuomone, yra ta vieta, kur jis gali tęsti mokslinę karjerą. O ir žmona, pasak jo, yra užkietėjusi britė ir niekada nesutiks gyventi kokioje nors kitoje šalyje.
Vidurinysis mokėsi technologijų, bet po poros metų staiga metė ir grįžo namo. Pradėjo dirbti mūsų vaistažolių versle, gilintis į aromaterapiją ir homeopatiją. Dabar jis iš mūsų vaistažolių kuria produktus ir plečia verslą.
Šeimą taip pat jau sukūrė. Žmona – Provanso prancūzaitė. Sūnus visai norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, bet tik kartu su tėvais. Jo žmona neprieštarautų tokiam sprendimui.
O jaunuolis yra menininkas. Iš pradžių vienų menų mokėsi Paryžiuje. Po to jau visai kitokių menų – Argentinoje. Dar kažko mokėsi Indijoje, bet nė vieni mokslai netruko ilgiau nei metus. Jis man aiškina, kad dabar visai kitoks greitis ir gyvenimo supratimas, bet aš manau, kad vaikinas tiesiog ieško savęs.
O į mano klausimą, „ar nenorėtum kada nors grįžti į Lietuvą gyventi?“ jis atsakė labai savotiškai:
– Tėte! Aš močiutes aplankau mažiausiai vieną, o kartais netgi du kartus per metus! Negi tu galvoji, kad to maža?
Mes gi su partneriu taip pat audžiame mintį, kad gerai būtų grįžti gyventi į Lietuvą. Turime netgi planą, ką čia galima veikti. Tačiau pagyvenus tuziną metelių sveikoje visuomenėje, tikriausiai, pakilo mūsų savivertė ir mes sau pasakėme: į svečius užsuksime visada, bet kol Lietuvoje nebus gerbiamos mūsų teisės į asmeninį gyvenimą – mes negrįšime.
Atrodo, kad teks palaukti, nes kol kas vieną homofobišką Seimą keičia dar homofobiškesnis. Labai dėl to liūdna...
Pabaigai
O dabar užsimerkime ir pagalvokime: kas būtų su mano vaikais, jei likčiau Lietuvoje? Dar trys sulaužyti likimai?
O dabar atsimerkime ir pažiūrėkime: kaip Lietuvoje, po keturiolikos Europos Sąjungoje praleistų metų, pasikeitė teisinė LGBT situacija ir kaip Lietuva vykdo savo pažadus dėl Žmogaus teisių? Ogi niekaip. Kaip buvo Lietuva ant tos pačios juridinės lentynos su Rusija ir Čečėnija, taip ir liko.
Nors ir liūdna dėl viso šito, bet su viltimi ir geriausiais linkėjimais,
Rolandas