Studijoje – Dainius Kreivys, Virginijus Sinkevičius, Remigijus Šimašius ir Artūras Zuokas.
– Pone Kreivy, pradėkim nuo jūsų. Esminė jūsų idėja sostinei, kurią galėtume aptarti su jūsų konkurentais. Ką jūs siūlot?
D. Kreivys: Turiu tris pagrindines idėjas. Pirmiausia – sumažinti prastovimą laiką kamščiuose du kartus per kadenciją. Antra – šiandien statome nacionalinį stadioną. Nedidelį stadioną, bet nacionalinį už šimtą milijonų. Manau, kad už tuos pinigus galėtume pastatyti 59 sporto objektus kiekviename mikrorajone. Kitas dalykas – sprendžia vilniečiai. Demokratijos šventė Vilniuje – visus svarbiausius sprendimus vilniečiai referendumais galėtų priiminėti ateidami balsuoti rinkimuose.
– Kokio tai lygio sprendimai?
D. Kreivys: Pavyzdys – ar reikia miestui naujos didelio pajėgumo transporto priemonės: tramvajaus, metro ir pan. Tokio lygio sprendimus galėtų priiminėti vilniečiai.
– Keletas idėjų visiškai aiškios. Pone Sinkevičiau, galėtumėt pakomentuot? Pirmas dalykas – kamščių sumažinimas.
V. Sinkevičius: Dėl kamščių turbūt nebus nė vieno kandidato, kuris abejotų. Klausimas – kaip. Aš manau, kad yra realu. Tiesiog man labai gaila, kai Dainius Kreivys, tikrai žinantis, kaip įgyvendinti projektus, linksta link tokio lengvo populizmo su tramvajaus idėja, kuri yra labai brangi ir vėl kalbėjimas apie tai, kad atsiklausim vilniečių. Vilniaus savivaldybė šiandien dienai atsiklausia vilniečių. Yra balsavimas Vilniaus savivaldybėje dėl biudžeto. Pažiūrėkim, kaip žmonės nubalsuoja, ir koks iš tiesų yra priimamas sprendimas. Du skirtingi paveikslai. Nežinau, ar to iš tiesų reikėtų – manau, čia turėtų būti valios sprendimas.
Ar trisdešimt milijonų eurų už kilometrą nėra miestui per brangu? Akivaizdu, kad galime praplėsti autobusų parką, sakykime, daug labiau už tuos pinigus. Autobusas daug manevringesnis. Matant, kaip miestas plečiasi – o miestas neatlaiko savo ribos. Vilniuje dabar yra trisdešimt mikrorajonų. Viena tramvajaus linija abejoju, ar būtų išsigelbėjimas.
– Supratom. 59 objektai vietoj vieno. Kaip jūs vertinat, pone Šimašiau?
R. Šimašius: Dainiaus idėjos labai geros, bet su tais 59 objektais tiesiog matematika nesueina. Pastačius vieną stadioną kitiems objektams tiesiog neliktų pinigų.
– Suprantu, idėja vietoj 100 mln. išlaidų vienam stadionui pastatyti 59 objektus.
R. Šimašius: Aš patikslinsiu, vietoj stadiono pastatyti stadioną ir dar krūvą kitokių dalykų. Bet nesueina gala. Tai čia tam tikras populizmas. Lygiai taip pat dėl transporto – galiu pasakyti, kad tai – 1960 m. idėja padaryti viską: ir viadukus, ir tiltus, ir viską sukišam – suma neaprėpiama ir galiausiai laišką Kalėdų seneliui...
– Mini referendumai svarbiausiais klausimais, pone Zuokai?
A. Zuokas: Vilniečiai jau 2006-2007 m. galėjo balsuoti ir paskirstyti biudžetą Vilniaus mieste. Čia nėra jokia naujovė. Ir vilniečiai, kas įdomiausia, pagal programas praktiškai, labai panašiai paskirdavo taip, kad paskui ir miesto taryba pritardavo. Daugiau įtraukti vilniečius į sprendimo priėmimą – visą laiką yra gerai. Plius, galiu pasakyti, mūsų rinkimų sąraše bus labai geras specialistas, kuris labai gerai išmano blockchain technologiją ir jos pritaikymas viešajame administravime, manau, atveria labai daug naujų galimybių.
– Pone Kreivy, vienas dalykas, dėl ko galėtumėte atsakyti – šimtas milijonų, kokie tai būtų objetai, jei nefinansuotume nacionalinio stadiono ir vietoj to pastatytume 59 objektus. Kas tai per objektai?
D. Kreivys: Noriu pasakyti, kad šimtas milijonų, apie kuriuos kalba Remigijus – ne tik stadionas, tai – visa eilė objektų: muziejus, gaisrininkų rengimo centras ir kt. Mes sakome, kad kiekvienam mikrorajone išeitų dešimt dengtų stadionų su pripučiamais stogais. Vienas kainuoja pusantro milijono eurų.
Penki baseinai – trys milijonai eurų. Fabijoniškių tiek kainavo, teisingai? Mes kalbame apie keturių žvaigždučių UEFA stadioną, dešimties tūkstančių vietų. Pagal naujausius duomenis, kuriuos susirinkome, yra 17 mln. Mes kalbame apie naują maniežą – dešimt milijonų eurų. Mūsų visa sąmata 59 objektų, iš kurių keturiasdešimt yra stadionai prie mokyklų, iš viso išeina 79 mln. Eurų, ir dar 20 mln. eurų lieka.
– Dar vienas dalykas, dėl kamščių. Kas yra ta priemonė, kuri sumažintų perpus kamščius?
D. Kreivys: 20 proc. – adaptyvios valdymo sistemos, grįstos dirbtiniu intelektu, antra – naujos transporto priemonės, dėl kurios nuspręs vilniečiai, įdiegimas. Noriu pasakyti vieną paprastą dalyką: šiai dienai Vilniuje septyni žmonės piko valandomis spaudžiasi viename kvadratiniame metre. Mums reikia padidinti kiekį autobusų, ir mes užpildysime gatves taip, kad gatvės taps nepravažiuojamos, dėl to naujos transporto priemonės ir reikia.
Ir trečias – visa miesto infrastruktūra, ilgalaikis projektas – mes nesakome, kad dabar pastatysime per kadenciją – kaip parodėte, kad Ukmergės g. pastatysite 2030 m., tai aš sakau, kad 2030 m. nereikės laukti šiai sporto infrastruktūrai.
– Pone Sinkevičiau, jūsų pagrindinė idėja Vilniaus miestui.
V. Sinkevičius: Labai elementari: dėmesys miegamiesiems rajonams. Artūras Zuokas neduos sumeluoti: šeštadienį mes įžiebėm kalėdinę eglutę Šeškinėje, tai – vienintelis daiktas, kuris šviečia. Vienas elementarus dalykas. Miegamuosiuose rajonuose mikrorajonų centrai net nėra apšviesti.
Antras dalykas – labai pritariu Dainiaus Kreivio idėjai: vaikų užimtumas turi būti prioritetas, bet susitvarkykime egzistuojančią infrastruktūrą. 19 vaikų centrų, 7 jaunimo centrai. Ar esate ten buvę?
Verdenėje, Šeškinėje – apgailėtina: vaikai žaidžia šachmatais, pelėsiai, vamzdžiai, teka vanduo ir dar savivaldybė grasina atimti tas patalpas, nes atsirado privatizavimas. Galima sutvarkyti egzistuojančią infrastruktūrą miegamuosiuose rajonuose. Ir trečias, kertinis – susisiekimas iš miegamųjų rajonų. Ką Dainius pasakė, jis pasakė labai teisingai.
– Vaikų užimtumas ir dėmesys miegamiesiems rajonams – gal taip trumpai pakomentuokim, pone Šimašiau.
R. Šimašius: Aš manau, kad visiškai teisus Virginijus sakydamas, kad miegamieji rajonai turi atgyti. Vienas iš mano punktų – lygiai taip pat: kad miegamieji rajonai taptų gyvenamaisiais rajonais. Nes jie buvo sukonstruoti taip: atvažiuoji, permiegi, ir grįžti atgal į centrą. Ir jie yra nelabai patrauklūs. Mano programoje lygiai taip pat yra, kad kiekviename rajone atsirastų akcentas.
Ir ką pavyko padaryti per tuos ketverius metus, kad ir apšvietimas daug kur atsirastų, ir parkavimo vietos, ir kad kiemai galiausiai būtų sutvarkyti, ir viešos erdvės – visi tie dalykai buvo svarbūs, bet tikrai nepakankamai. Manau, kad tą reikia daryti ir koncentruoti – čia strateginis miesto tikslas. Kad netaptų kaip Paryžius, kur raudonasis žiedas juosia Paryžiaus centrą ir baisu net koją įkelti.
– O vaikų užimtumas į miegamuosius rajonus, pone Zuokai?
A. Zuokas: Vienareikšmiai, tai yra prioritetas bet kuriai politinei valdžiai, kas bebūtų Vilniaus mieste. Ir šalia mokyklų, gyvenamųjų namų turi būti visa reikalinga infrastruktūra, kad tiek vaikai, tiek suaugę, tiek seneliai galėtų sportuoti ir užsiiminėti. O kalbant apie apšvietimą, iš tikrųjų būnant kartu su gerbiamu ministru eglutės įžiebime, reikia pastebėti, kad šiandien Vilniaus miesto miegamieji rajonai yra iš tikrųjų labai prastai apšviesti.
Aišku, Vilnius turėjo galimybę 2015-2016 m. įdiegti naują, šiuolaikinį LED apšvietimą visame mieste, tas neįvyko. Dabar mačiau paskelbtas naujas savivaldybės pranešimas, kad paskelbs karą tamsai, bet šiaip tai nereikia su niekuo kariauti – reikia tiesiog įgyvendinti šiuolaikinius sprendimus, kad Vilniaus mieste, ypač – miegamuosiuose rajonuose ir kiemuose būtų šviesiau.
– Aš kaip tik pastebėjau, kad daug kur atsirado šviesos, pavyzdžiui – Vingio parke galima vakarais bėgioti.
A. Zuokas: Vingio parke – taip, bet mes kalbame apie miegamuosius rajonus.
R. Šimašius: Galiu pasakyti skaičiais: 500 būdavo instaliuojama apšvietimo lempučių maždaug per metus prieš penkerius metus. Dabar – bent 2,5 tūkst. ir 40 tūkst. yra per tris metus yra pradėta daryti.
– Naujų rajonų apskritai infrastruktūra ir vaikų užimtumas?
D. Kreivys: Mes sakome, kad kiekvienas mikrorajonas turi būti patogus. Dėl ko yra kamščiai? Nes žmogus turi vežti vaiką, pvz., į Antakalnį iš centro, iš Šeškinės ir paskui važiuoti į centrą darbe. Tai yra valanda laiko kelio. Aš pats tą darydavau. Dabar mes sakome, kad miestas turi būti patogus? Ką tai reiškia? Tas pats Paryžius, yra rajonas už periferiko, kur 15-10 min. bėgyje gali rasti gerą mokyklą, darželį, stadioną, parką, bendruomenės centrus. Taip turi atrodyti ir Vilnius. Mes programoje šiuos dalykus ir sudėjome. Ir visa sporto infrastruktūra yra tik to dalis.
– Iš tiesų, turbūt pastebėjote visi, kad atėjus vaikų rudens, žiemos ar pavasario atostogoms, kamščiai rytais Vilniuje beveik dingsta, jų nelieka, nes iš esmės visas judėjimas turbūt susijęs su vaikų rytine logistika iš įvairių rajonų. Pone Šimašiau, jūsų esminė žinia ir esminė idėja vilniečiams dabar einant į rinkimus?
R. Šimašius: Esminės idėjos yra visų pirma yra švietimas. Norint, kad mūsų vaikai ir miestas turėtų gerą ateitį, reikia perkrauti švietimą, renovuoti visas mokyklas naujoviškai, kad jos atrodytų kaip Suomijoj ir mokytojai kad atrodytų kaip Suomijoj. Esame dalinai pradėję tai daryti. Jei anksčiau aplinkai gaudavo 500 eurų per metus mokyklos, tai dabar maždaug 35 tūkst. gauna, bet tai tikrai – tik pradžia.
Kitas dalykas – transportas, kad judėjimas būtų patrauklus vilniečiams net neturint automobilio. O čia yra ir pėsčiomis judėjimas – platesni ir geresni šaligatviai, ir viešasis transportas – patikimas, patrauklus, mikro judumo tinklas ir dalinimosi ekonomika, ir paspirtukai, ir dviračiai, ir daugybė kitų dalykų, įskaitant ir geriausia mokykla arti namų. Taip pat yra ir gyvenamieji rajonai – kad jie taptų tikrai gyvenamieji, atgaivinimas, ir paskutinė razinka – kad stoties rajonas taptų naujo miesto centro ašimi.
– Jis jau po truputėlį užsikūrinėja, ir ne po truputėlį – rimtai.
R. Šimašius: Taip, bet ką pradėjome su „Lietuvos geležinkeliais“ dabar dešimties metų perspektyvoje tai bus tviskantis naujas rajonas, urbanistinis kultūros centras.
– Apie daug ką mes pakalbėjom. Transporto nebetęskime. Vienas iš akcentų – geriausia mokykla arti namų, kitas – stoties rajono gaivinimas, pone Zuokai?
A. Zuokas: Aš pratęsčiau švietimo temą, kuri yra ir viena iš mano prioritetinių temų. Susitikus su mokytojais, mokyklų vadovais, man jie išsakė labai įdomią mintį. Mūsų mokyklos Vilniuje yra per didelės. Norint teikti kokybišką ugdymą, reikia, kad mokykla būtų ne didesnė nei 500, maksimum – 600 moksleivių.
Šiandien mes turime mokyklas, kur yra 1000, 1200, net 1500 moksleivių. Manau, kad čia būtų gerai politinėms partijoms sutarus – be abejo, per vieną kadenciją to nepadarysime, bet iki 2035 m., t.y., per naują strateginio planavimo periodą, Vilniuje atsirastų mokyklos, kurios būtų būtent 500 mokinių skaičiaus, atitinkamai jų tinklas būtų didesnis – ką ir kalbėjom, tėvams rytais nereikėtų važinėti iš vienos vietos į kitą, nes mokykla būtų arčiau namų, ir šalia tų mokyklų, be abejo, įrengti visa reikalingą infrastruktūrą, kad tai taptų bendruomeniniai centrai. Tos pačios Islandijos pavyzdžiu.
– Taip, dėl centro praplėtimo į Stoties rajoną: geografiškai jis yra pačiame centre, bet kad tai atrodytų kaip miesto centras, pone Kreivy?
D. Kreivys: Aš manau, kad kiekvienas rajonas turi būti patrauklus ir turėti savo akcentą. Šiandien turime Užupį, Žvėryną, Naujamiestį, be abejo, puiku, kad Stoties rajoną sutvarkys, bet turime kalbėti apie tą pačią Šeškinę ir apie Justiniškes ir kt. Manau, kad ta idėja yra nebloga, bet sakau, kad nieko tokio esminio ji nekeičia.
– O geriausia mokykla arti namų?
D. Kreivys: Dėl švietimo sistemos, noriu pasakyti, kad daug kur išvis nėra mokyklos. Man neseniai teko lankytis Martyno Mažvydo progimnazijoj, kur mokosi 1800 vaikų. Tokiam mikrorajone reikia ne dviejų, o penkių mokyklų. Po nepriklausomybės laikotarpio mes esame pastatę tik vieną mokyklą Balsiuose.
Mes galime svajoti apie 500 vaikų. Mes pasvajokime, kad bent vaikai mūsų galėtų mokytis po 800 ir po 1000 kur nors arčiau namų, nes tos higienos šiai dienai labai trūksta. Nes nieko nestatome, niekuo nesirūpiname. Pradėkime nuo Pilaitės. Buvau ir Tarandėje, Tarandės bendruomenė irgi prašo mokyklos, Balsiai irgi prašo mokyklos. Bet kuriame rajone mums pirmiausia reikalingos paprastos mokyklos.
V. Sinkevičius: Visa problema, apie ką kalba Dainius Kreivys, ir apie ką labai mažai kalbėjome, yra miesto bendrasis planas, kuris nėra patvirtintas. Bet ką kalba Dainius, tai mūsų miestas plečiasi, kuo toliau, tuo labiau. Namai statomi toli nuo miesto centro, ir vėliau galvojama – ką daryti? Nėra mokyklos, nėra infrastruktūros. Tai yra vienas turbūt blogiausių dalykų, kas gali būti padaryta. Ir naujasis bendrasis planas lygiai toks pat – norimas patvirtinti.
Man tai kelia labai didelį susirūpinimą. Nes mes čia sėdėdami sprendžiame problemas blogų sprendimų, padarytų prieš tai. Kodėl negalima buvo miesto planuoti kompaktiškiau, leista plėstis neribotai? Vėliau tie trys namai virsta į šešis, devynis, ir mes kalbame, kad ten reikia siųsti autobusą, tiesti kelią, statyti mokyklą.
Kitas dalykas, kuris man kelia iš tiesų neramumą – Europos Sąjungos investicijų panaudojimas mieste. Kalbant apie tokius grandiozinius projektus kaip Stoties rajonas, galų gale – stadionas, deja, bet iš 308 mln., skirtų Vilniui, vos 16 mln. buvo panaudota. Tai – labai mažas procentas.
– Pone Šimašiau, galite atsakyti į tai, ką išgirdote.
R. Šimašius: Dėl mokyklų: mes šešias mokyklas esame suplanavę. Ne visur jas reikia statyti, o ten, kur yra jaunos šeimos ir labiausiai reikia: Balsiai, Jeruzalė, Tarandė, Pilaitė. Ir tikrai kai kurios jos turės būti didesnės, deja, nei 500, kad ir Pilaitėje planuoja 900 vietų mokyklą, nes tai yra kompaktiškas rajonas ir rajono centre kažkas kažkada tiesiog nepaliko daugiau vietos jokioms mokykloms. Ir aišku, kad tokius atvejus sprendžiant reikia padaryti, kad mokykla būtų patogi ir gera. Bet dar svarbiau, kad mokykla būtų ne šiaip sovietinis modelis, bet kad jos filosofija būtų visai kita, kad vaikas, kuris trejų metų ateina į darželį...
– Na, Balsiuose tikrai labai simpatiška mokykla.
R. Šimašius: Jinai, beje, yra per maža. Ji iškart buvo pastatyta per maža, o kitai mokyklai nebuvo palikta vietos. Čia yra viena iš bėdų, kur kažkas kažkada neskaičiavo ar nubraukinėjo pinigus, permetė Goštauto viadukui. Kodėl? Man sunku į tai atsakyti, nes tai buvo visiškai nelogiški sprendimai.
– Čia dar Artūro Zuoko laikais?
R. Šimašius: Na, tegul jis pats pasako.
– Gerai, pone Zuokai. Jūsų esminė idėja Vilniaus miestui.
A. Zuokas: Pirmiausia pagrindinis projektas, kurį siūlau Vilniaus miestui – nemokamas viešasis transportas Vilniuje registruotiems gyventojams. Taip, kaip yra Taline šiuo metu jau penkerius metus. Būtent šis sprendimas ką leistų pasiekti: vadovaujuosi Talino pvz., ir ne tik – Lenkijoje yra penkiolika miestų su nemokamu viešuoju transportu. Sumažino kamščius Talino miesto centre, pensininkai, moksleiviai žymiai daugiau važinėja vakarais ir savaitgaliais į miesto centrą.
Toliau – geresnis oras, mažesnė tarša. Vadinasi, Lietuvai negrėstų baudos, kurios nuo 2030 m. grės, mažesnis triukšmas ir atskirties mažinimas. Nes šiandien atlikome studiją Vilniuje: žmonės, gaudami minimalius atlyginimus, taupo tiek, kad neperka nuolatinio bilieto, tam, kad galėtų sutaupyti pinigus ir ieško darbo tik šalia namų. Taigi, atsiveria visa rinka visame mieste.
Toliau, kaip čia visi paminėjo, - švietimas. Labai svarbus, nes Vilniaus ugdymo įstaigų švietimo rezultatai tokie šlubuojantys. Kalbant apie užimtumą, visi žinome vaikų ir jaunimo centrą Konstitucijos prospekte. Tikrai šita idėja atėjo iš verslo žmonių: būtų gerai pastatyti panašius analogiškus tipinius centrus skirtingose Vilniaus miesto vietose, kad nereikėtų visiems važiuoti į miesto centrą. Pilaitė, Fabijoniškės, Grigiškės, galbūt – Naujosios Vilnios link, tokiu būdu mažintume kamščius ir padarytume prieinamumą sportininkams, moksleiviams, kurie norėtų užsiiminėti šokiais ir kt. arčiau namų.
– Bet kuriuo atveju, ta veikla turbūt galima būtų užsiiminėti ir mokyklose, jei būtų tinkamų specialistų...
A. Zuokas: Jeigu būtų specialistų ir infrastruktūra būtų pritaikyta.
– Nemokamas transportas, pone Kreivy?
D. Kreivys: Reikia pastebėti, kokia Talino statistika yra: tik šeši proc. žmonių perlipo į nemokamą transportą, sumažėjo kokybė transporto. Kitas dalykas, jei Vilniuje turime didžiausią problemą – 70 proc. vilniečių sako, kad yra transporto problema, kodėl jie nevažiuoja Vilniaus transportu, yra jo kokybė pati.
– Ne kaina, o kokybė.
D. Kreivys: Septyni žmonės kvadratiniame metre piko metu. Mums reikia ne dar vieną pridėti prie tų septynių, o dar vieną autobusą paleisti ir dažninti autobusų dažnį. Bet jeigu mes išleisime tuos pinigus subsidijoms – be abejo, mes ir dabar subsidijuojam ir pensinio amžiaus žmones, ir moksleivius – tai mes praktiškai neturėsime lėšų tiems naujiems autobusams pirkti, nebent valstybė kompensuos.
– Pone Sinkevičiau?
V. Sinkevičius: Labai daug kur pritardamas idėja tikiu, pažadu – ne. Nes vis dėlto Artūras Zuokas per dešimt metų buvo Vilniaus miesto meras. Ir aš, kaip gimęs ir užaugęs Vilniuje, iš tiesų mačiau ir labai puikių jo projektų, bet mačiau ir tokių, kurie patyrė fiasko, kaip „AirLituanica“. Manau, kad tuos pinigus jau tada buvo galima skirti nemokamam transportui ir deja, bet turiu sutikti, kad parko atnaujinimas yra esminis dalykas. Jis yra pradėtas, bet, sutikit, na, ne dyzelinis jis turėjo būti, o elektrinis, nes vėlgi CO2 emisijos ir visi kiti reikalavimai mums kirs kitu galu, žinoma, šiek tiek vėliau.
Bet esminė dabar problema – kad žmonės, kurie naudojasi viešuoju transportu važiuodami ryte į darbą iš tų pačių miegamųjų rajonų, važiuoja kaip silkės susispaudę, ką bando pasakyti ir Dainius Kreivys. Šioj vietoj transporto dažnumas yra didesnis prioritetas nei kaina.
R. Šimašius: Aš manau, kad Dainius Kreivys labai gerai įsiskaitė į darnaus judumo planą, tik duomenys jo buvo metų senumo, dabar yra naujesni. Ir iš tiesų, kai žmonės sako, kad kokybė, patrauklumas viešo transporto, ir neatvažiuoja laiku, tai buvo dvi bėdos. Kad neatvažiuoja laiku – statistiškai maždaug du autobusai per metus sudegdavo pakeliui. Tokių autobusų jau nėra. Bet ką pavyko padaryti – žmonės atsisuko į viešąjį transportą. Mes jau pasiekėme, kad šiemet šešiais procentais jau yra daugiau viešojo transporto vartotojo nei praėjusiais metais.
– Pagal bilietų pardavimus sprendžiate?
R. Šimašius: Pagal pardavimus ir pagal apklausas. Jie vertina, kad labiausiai pagerėjo komforto sąlygos, ir ypač ten, kur atsirado naujos transporto priemonės. Aišku, tai yra tik trys etapai iš penkių, bent jau mano numatytų, yra pasibaigę. Tai yra tik tarpinė stotelė, bet tai reikia tęsti toliau, bet tai yra tai, ko iš tikrųjų reikia vilniečiams. Tai, kas yra svarbiausia.
– Pone Zuokai?
A. Zuokas: Iš čia esančių kas nors važinėjote Taline su nauju tramvajumi, hibridiniais autobusais ir pan.? Noriu pasakyti, kad Talino viešojo transporto kokybė yra labai aukšta, tvarka viduje – lygiai taip pat. Taline šiandien jau 47 proc. deklaruoja, kad jie naudojasi viešuoju transportu kaip pagrindine priemone. O naudojasi karts nuo karto – virš 70 proc. Kai Vilniuje šiuo metu yra tik 24 proc.
Būtent nemokamas viešasis transportas leido pasiekti labai daug gerų tikslų. Dėl taršos galimų baudų nukreipimo ne tik Vilniui – manau, panašiu keliu šiuo metu juda daug Europos miestų. Priminsiu, Estija nuo šių metų liepos pirmos dienos padarė nemokamą ir tarpmiestinį susisiekimą visoje Estijoje. Taigi, tai yra ateitis ir ji neišvengiama.
