Tai buvo mano septintas projektas užsienyje, kuriame dalyvavau, tad mano lūkesčiai buvo dideli ir tikėjausi, jog ši kelionė tikrai suteiks man daug gerų emocijų ir vertingos patirties. Neslėpsiu, jog liekant vis mažiau laiko iki kelionės kartu su kolege ne kartą sulaukėme klausimų, ar nebijome skristi į lietuvių dar neišbandytą ir ne itin populiarų, tolimą kraštą? Artimieji ir kolegos vis pateikdavo būtų ar nebūtų istorijų bei informacijos, kuri galimai turėjo atkalbėti mus nuo šios kelionės. Tačiau tik dabar galime įvertinti, kas buvo teisinga, o kas tik prasimanymas.
Atsidūręs Azerbaidžane ir tik įkėlęs koją į oro uostą pasijunti pasimetęs ir nebesupranti, kur iš tiesų atvykai. Heidaro Alijevo Tarptautinis oro uostas yra bent kelis kartus didesnis už Vilniaus Tarptautinį oro uostą, tik išlipus iš lėktuvo tave pasitinka prabanga – marmurinės plytelės, įstabus dekoras, daug žalumos, paauksuotos detalės. Išėjus į lauką mus pasitiko 32 laipsnių pagal Celsijų šilumos pliūpsnis, tad teko nusiimti rudenines striukes, kurias vis dar vilkėjome palikdami Lietuvą. Nemažai automobilių jau buvo išsirikiavę ir laukė turistų, kurie nori keliauti į miesto centrą, tad mums beliko pasirinkti su kuo vyksime. Visgi sužinoję kainas, apie kurias papasakosiu vėliau, pasirinkome vykti naujutėlaičiu autobusu, kuriame važiavo vos keli turistai ir vietiniai.
Miestas tampa vis labiau vakarietišku, tačiau žmonių mentalitetas nesikeičia
Popiet išsiruošėme į pirmąją ekskursiją po Azerbaidžano sostinę – Baku. Net 2 milijonus gyventojų glaudžiantis miestas – didžiausias ne tik šalyje, bet ir visame Kaukazo regione. Paprastai azerbaidžaniečiai yra įvardijami musulmonais, bet jie patikina, kad tokie esą tik iš anksčiau susiformavusių tradicijų, pagal paveldą. Sovietinis valdymas jiems leido dar labiau pakeisti požiūrį į religiją. Dabar religinga yra tik nedidelė dalis gyventojų, dauguma gyventojų religijai abejingi. Taigi, pirmasis išgirstas neva faktas Lietuvoje - nepasitvirtino. Iš kelių dešimčių praeivių vos vienas ar kitas vilki hidžabą.
Aplankome senamiestį – visas jis aptvertas mūrine siena. Čia galima atrasti ir Baku simbolį – Mergeles bokštą (Giz Galasi), dėl kurio tikslios paskirties mokslininkai dar nesutaria iki šiol, mat statytas jis seniai – keli amžiai prieš mūsų erą. Apie turistinių objektų lankymo kainas taip pat užsiminsiu jau netrukus, tačiau dabar dar šiek tiek apie tai, ką galite pamatyti miesto centre. Visai netoliese galite atrasti dar 2000 m. Širvanšachų rūmų kompleksą, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir atrodo tikrai įspūdingai, nors ir viduje mums neteko apsilankyti.
Kilimų audimas vis dar yra labai paplitusi meno rūšis šalyje ir laikoma netgi nacionaline vertybe, tad miesto centre galima aplankyti ir kilimų muziejų, kuriame yra jau daugiau nei 10 000 tūkstančių eksponatų. Vos keletą metrų nuo muziejaus puikuojasi „Mažoji Venecija“. Čia galima sėsti į gondolą ir pasimėgauti esamais kanalais, perplaukti kelis mažus tiltelius. Valtys yra keturiems asmenims: viena vieta skirta gidui ir keleiviams. Po trumpos kelionės galite rinktis pietus ar vakarienę restorane, kuriame bus pasiūlyta vakarietiška arba rytietiška virtuvė. Netoli Kaspijos jūros pakrantės jūs pasijausite kaip Venecijoje.
Aplankėme ir daugiau turistinių objektų, kurių ne tik senamiestyje, bet ir užmiestyje apstu. Krenta į akis tai, kad priemiesčiuose tvyro naftos kvapas ir visur vyksta neregėto greičio statybos. Tokiais tempais miestas sparčiai kratosi savo sovietinės architektūrinės praeities ir tampa „vakarietišku“. Tačiau žmonių mentalitetas taip greitai nesikeičia. „Susovietinti“ azerbaidžaniečiai yra perėmę daug rusiškosios kultūros ir jų poelgiai yra labiau paveikti ne islamiškos, o sovietinės prigimties.
Nors dauguma azerbaidžaniečių draugiški ir paslaugūs, tačiau tuo pat metu susidūrėme ir su daugybe bandymų apgauti keliautoją. Sklido kalbos, kad anksčiau pasipinigauti iš turistų mėgdavo ir korumpuoti policijos pareigūnai, tačiau, reikia pasakyti, kad bent jau Baku ši situacija visiškai pasikeitusi ir suvaldyta. Pareigūnams gresia labai dideli nemalonumai už svetimšalių skriaudimą, tad jie be reikalo nerizikuoja. Nors Baku daug policijos ir kitų apsaugos pareigūnų pažvelgus atrodo, kad pareigūnu gali tapti bet kas. Vienas vietinis azerbaidžanietis prasitarė, kodėl tiek daug jaunuolių renkasi tarnybą policijoje ar kariuomenėje: „Jei nori turėti gerą darbą ar susikurti nepriekaištingą karjerą ateityje – būtinai turi atlikti karinę ar vidaus tarnybą bent kelerius metus“, – teigė jis. Su kolege juokavome, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog apie 50 procentų šalies gyventojų dirba policijos ar apsaugos pareigūnais, jų pilna visur – miesto metro, autobusuose, gatvėse ar net prekybos centruose, tačiau jie puikiai užtikrina saugumą. Džiugu, kad apsilankydami Azerbaidžane pamatėme iškilmes, skirtas 100-osioms išlaisvinimo iš armėnų-bolševikų okupacijos.
Į renginį buvo atvykęs Turkijos Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, dangų raižė naikintuvai, o kelias valandas miesto gatvėmis riedėjo karinė technika, žmonės plojo kariams ir buvo sužavėti šiuo reginiu. Galbūt tai matydami gyventojai jaučiasi saugesni.
Anglų ne bėda, o rusų – visada!
Kaip ir daugumoje posovietinių valstybių, Azerbaidžane nesunkiai galima susikalbėti rusiškai, ši kalba šiuo metu išgyvena puikius laikus, tad bent minimaliai mokėti šią kalbą yra prestižo reikalas. Anglų kalba yra taip pat sparčiai plintanti ir neatsilieka nuo rusų, ypač tarp jaunų žmonių. Azerbaidžaniečiai yra linkę visuomet padėti, net jei ir negali susikalbėti. Su kolege ieškojome metro stoties, o vienas iš vietinių gyventojų nemokėjo susikalbėti su mumis, tad pats nuvedė mus į stotį, kuri buvo bemaž už 2 kilometrų. Kitas atvejis, kada norėjome nuvykti prie Kaspijos jūros pakrantės ir paklausėme užmiesčio gyventojo, kaip tai geriausia bei patogiausia padaryti, nes iki artimiausios, neužterštos pakrantės buvo apie 30 kilometrų.
Nepatikėsite, tačiau sužinojęs, kad mes iš Lietuvos jis užsakė taksi, sumokėjo už ją ir palydėjo mus iki pat jūros. Labai rūpinosi, kad viskas būtų gerai ir būtume atsargūs, nes pajūryje gali pasitaikyti gilių duobių, tuo pačiu nuogąstavo, jog vandens temperatūra yra tikrai šalta ir vietiniai jau nebesimaudo.
Jūsų nuostabai, vandens temperatūra buvo triskart šiltesnė nei Lietuvoje. Galbūt tokią pagalbą mums lėmė ir tai, kad prieš kelis dešimtmečius jis pats lankėsi Lietuvoje – Klaipėdoje ir Vilniuje, tuomet žmonės, taip pat užsieniečiui iš Azerbaidžano, labai padėjo susiorientuoti aplinkoje. Apie lietuvius vietinis atsiliepia tik gerais žodžiais ir tikisi, kad dar kartą pavyks apsilankyti Lietuvoje, kai tik pabaigs paskutinius darbus ir sulauks pirmosios pensijos.
Kainos nesikandžioja, tačiau algos taip pat nelepina
Viešojo transporto kainos šioje šalyje yra juokingos – vienas važiavimas autobusu ar metro kainuoja apie 0,30 euro centų. Įdomu, kad viešąjį transportą Lietuvoje pamėgusių „zuikių“ čia nesutiksi. Visi keleiviai gali keliauti viešuoju transportu, jei turi Baku miesto kortelę, čia nėra bilietų. Skenuojant kortelę, po pareigūnų patikros, jie patenka į metro ar autobusus. Tai mums buvo išties neįprasta, tačiau logiška. Taksi kainos taip pat „nesikandžioja“, už 30 kilometrų grįžtant iš pasiplaukiojimo jūroje sumokėjome vos 12 eurų.
Turbūt geriausia tai, kad jokių skaitiklių, kurie numatytų kilometro kainą, čia nėra, važiavimas yra susitarimo reikalas tarp vairuotojo ir keleivio. Svarbu paminėti ir tai, kad valdžia yra sudariusi palankias sąlygas tapti taksi vairuotoju, tai nebrangi investicija, tačiau atsiperkanti vos per kelias dienas. Su kolege padiskutavome, kad kartais Vilniaus gatvėmis kelionė brangesnė nei čia. Didesnėje parduotuvėje visi produktai taip pat pigesni nei Lietuvoje bent per pusę, restoranuose kainos lygiai tokios pat žemos. Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad kol mūsų mokytojai, medikai ir kiti profesionalai kovoja dėl oraus atlyginimo ir darbo sąlygų – čia dirbantys tų pačių profesijų atstovai algomis ir geromis darbo sąlygomis nelepinami. Pavyzdžiui, vidutinė mokytojo alga Baku siekia vos 184 (352 manatai) eurus per mėnesį. Mūsų viešbutyje dirbantis administratorius pats prasitarė, kad dirba dėstytoju universitete. Paslaugų sektoriuje vietiniams galima daugiau užsidirbti nei dirbant mediku ar mokytoju. Jis prasitarė, kad daugelis viešbučių, restoranų ar kitos paslaugų įmonės yra privatizuotos valdžios atstovų. Tačiau dėl to visiškai nesigailintis, kadangi valdžios atstovai taip nevaržomi pritraukia daugiau turistų, jiems pasiūlo kokybiškesnes paslaugas ir sukuria naujų darbo vietų.
Turistinių objektų kainos yra gana didelės, už įėjimą į vieną ar kitą, populiaresnį traukos objektą gali tekti susimokėti nuo 15 iki 30 eurų. Tačiau vietiniams yra taikoma 50 procentų nuolaida, kas yra labai keista. Galbūt taip skatinamas pačių azerbaidžaniečių lankymasis turistiniuose objektuose, o turtingi turistai negaili savo lėšų?
Lietuviai į Azerbaidžaną, o azerbaidžaniečiai į Lietuvą
Baku sutikome Lietuvos futbolo rinktinės žaidėją – Edviną Girdvainį. Jis jau kelis mėnesius žaidžia Azerbaidžano futbolo klube „Keşlə Bakı“. Edvinas patvirtina, kad Baku aplinka ir gyvenimas patinka, tačiau jis neturi daug laiko apžiūrėti mieste esančių turistinių traukos objektų, dažnai nebelieka laiko net elementariam poilsiui. Jis džiaugiasi, kad dabar dažniau gali sugrįžti į Lietuvą, nes žaidžia šalies futbolo rinktinėje. Tai tuo pačiu puiki galimybė susitikti su artimaisiais ir draugais likusiais Tėvynėje. Metro stotyje kalbant su kolege lietuviškai prie mūsų priėjo vietinis azerbaidžanietis – Selimas. Mūsų nuostabai, jis puikiai kalbėjo mūsų kalba, kadangi neseniai grįžo iš studijų Lietuvoje. Su Selimu susitikome kitą dieną, jis papasakojo, kad studijos Lietuvoje jam paliko didelį įspūdį, buvo keista pamatyti ir išgyventi kitokią žiemą, prisitaikyti prie visiškai kito maisto, kultūros. Paklaustas, kokia jo svajonių šalis jis paatvirauja: „Jei galėčiau, tikrai negyvenčiau Azerbaidžane, – mane labai traukia Ispanija, o po jos – Lietuva, tačiau mes nesame europiečiai ir mums sunkiau atvykti pas Jus“, – dalinasi mintimis Selimas.
Tą pačią savaitę Azerbaidžane lankėsi ir Lietuvos delegacija – Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis. Jis susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir aptarė sėkmingai įgyvendinamą ES Dvynių projektą, dvišalius santykius ir galimybes stiprinti ekonominį bendradarbiavimą. Deja, bet delegacija laiko mums vizito metu neatrado, tad negalėjome pasikalbėti apie Lietuvos ir Azerbaidžano santykius bei sužinoti daugiau.
Kaip ir minėjo Selimas, jam nėra paprasta atvykti į Europos Sąjungą, tačiau lietuviams, vykstantiems į Azerbaidžaną, galioja lygiai tokios pačios taisyklės. Norint vykti į Baku yra privaloma užsisakyti vizą, kurią išduoda Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Procesą palengvina prieš dvejus metus startavusi elektroninės vizos užsakymo sistema, kuri nereikalauja daug laiko. Atsakymo į užklausą galima sulaukti per 7 dienas, o pati viza leidžia šalyje būti ne ilgiau kaip 30 dienų. Vos atvykus į Azerbaidžaną keleiviai su vizomis ir pasais yra nufotografuojami, kartais yra paklausiami, ar buvo Armėnijoje ir jei atsakymas būna teigiamas, tuomet atvykimo procedūra šiek tiek užtrunka. Kaip žinoma, taip yra dėl jau ilgai besitęsiančio konflikto Kalnų Karabache.
Ar naftos milijardais džiaugiasi visi?
Įdomu tai, kad nafta Azerbaidžane pradėta išgauti seniausiai pasaulyje – jau prieš tūkstanti metų apie ją buvo žinoma, XIX a. naftos bumas gerokai pakėlė Azerbaidžaną, o XX a. pradžioje Baku buvo išgaunama pusė viso pasaulio naftos.
Nors poroą milijonų gyventojų turinti sostinė už naftos pinigus išblizginta ir restauruojama, tačiau nuvykus į užmiestį vaizdai nedžiugina, o jau paminėtos algos žmonių taip pat nebelepina. Galbūt prezidentinė diktatūra naftos pinigus paskirsto taip, kaip yra reikalinga iš tiesų? Galbūt naftos milijonais gali džiaugtis atvykę turistai, tačiau ne vietiniai gyventojai? Kaip yra iš tiesų pasakyti sudėtinga ir reikėtų daugiau laiko, bet tikrai suprantame, kad Azerbaidžanas siekia ne tik garbės senojo žemyno bendruomenėje. Jis nori būti pripažintas kaip šiuolaikinis, stabilus, pasaulietinis ir patikimas partneris energetikos bei saugumo klausimais, be kita ko, padedantis Europai siekiant sumažinti pajamų netekimo riziką naftos bei dujų tiekime ir priklausomybę nuo nedraugiškų valstybių.
Lukas Paškevičius yra laidos Z KARTA vedėjas, Jaunimo Europos komandos ir Elektrenų savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos narys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.