Tai, su kuo mums teko susidurti, toli gražu nebuvo panašu i saugumą. Nepaisant to, kad ligonis yra lengvai pažeidžiamas ir nualintas ligos, jis turi iškęsti personalo patyčias bei nepagarbų elgesį. Suprantama, kad visi, pradedant nuo daktaro iki slaugių, turi neapsakomai didelį darbo krūvį, bet tai jokiu būdu nesuteikia teisės su ligoniu ir jo artimaisiais elgtis įžūliai. Esu ligonio dukra, kuriai teko stebėti, klausytis ir dalyvauti ligoninės kasdienybėje. Aš niekaip negalėjau suvokti, kad tai, ką aš stebėjau ir girdėjau vyko iš tikrųjų.
Pati jau daug metų dirbu vienoje iš didžiausių Europos universitetinių ligoninių, todėl drįstu teigti, kad viskas turi būti visiškai kitaip. Šiuo straipsniu nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog būti „žadintuvu“ ir prikelti visus iš baisaus miego į geresnį rytojų. Manau, atėjo metas gerokai susimąstyti ir ligoninės vadovams pradėti dirbti su slaugos etika, konfidencialumo, empatijos, komunikabilumo, komunikacijos, ergonomikos klausimais (priemonės ir žinios yra, bet personalas nemoka jų tinkamai naudoti todėl žaloja ne tik save, bet ir ligonius).
Net neabejoju, kad Lietuvoje esama daug gerų specialistų, nuostabių mokymo įstaigų, įvairių saviugdos seminarų ir daug gerų žmonių dirbančių sveikatos srityje, kurie įkvėpimo lydimi pasirinko būtent tokią specialybę ir nuoširdžiai davė Hipokrato priesaiką. Klausimas kyla, kur slypi spragos su kuriomis teko susidurti mums?
Žmogiškumas, empatija, šypsena nekainuoja nieko ir neatima nė kruopelytės laiko, o tiek daug duoda sergančiam, slaugančiam ir tam pačiam šalia dirbančiam žmogui. Tuo laikotarpiu teko išgirsti ir stebėti ginčus net tarp pačių darbuotojų: kas, jei ne medikai, gali pirmieji paguosti, nuraminti, atjausti ir suprasti sergantįjį? Kiekvienas ligonis turėtų būti priimtas ir aptarnautas kaip ypatingas svečias, deja, išėjo atvirkščiai. Pirmiausia, atvykus į skyrių ligoniui buvo pateikta daugybės popierių su prašymu pasirašyti, kad apsidraustų nuo visko, kas galėtų būti panaudota prieš ligoninę. Popieriai, į kuriuos ligonis neturėjo nei laiko, nei dorai sveikatos įsigilinti, o juos pasirašęs tiesiog tampo skyriaus inventoriumi – neturinčiu jokių teisių, negalinčiu išsakyti savo nuomonės, ką jau kalbėti apie nuoširdų dialogą su daktaru, sesele ar slauge. Negana to, be jokios pagarbos elgiamasi ir su ligonio artimaisiais.
Ar tai yra šių dienų norma ir ligoninės etiketas?
– raustis po ligonio asmeninius daiktus (piniginę) jam net nesant palatoje (ne tėtės, o kito palatos ligonio). Aš buvau to įvykio stebėtoja, beje, taip elgėsi skyriaus vyr. seselė;
– imti kraujo tyrimus ligoniui miegant (prabudęs tėtis rado marškinėlius gerokai iškruvintus ir tai, žinoma, jį išgąsdino, nes buvo praėjusios vos kelios dienos po žarnyno operacijos);
– išprašyti ligonio artimuosius iš palatos „bris iš čia“;
– ligoniui paprašius pakeisti sauskelnes, išgirsti atsakymą „m**i kaip arklys“;
– gauti baisią išvadą/diagnozę ir prognozę apie ligonio būklę skyriaus koridoriuje girdint pašaliniams žmonėms ir net nepagalvojus apie mano galimą reakciją į išgirstą informaciją;
– tonas, kokiu kreipiamasi į ligonį „ei tu, kuo ten tu vardu“;
– viena seselė, įėjus į palatą, duoda ligoniui nurodymus sėdėti, kita įbėgusi, po dešimties minučių, (pilna to žodžio prasme) rėkia, kad ligonis turi gulėti;
Ar Jūsų tai nešokiruoja? Įsivaizduokite save ligonio ar artimojo vietoje. Kur ritasi sveikatos apsauga ir visa žmonija?
Konkrečių nepagarbaus elgesio pavyzdžių ir išgirstų frazių savo, šeimos narių, tėčio ir kitų ligonių atžvilgiu galėčiau pateikti ir daugiau, tiesiog ne tokia šio straipsnio paskirtis.
Ši istorija mūsų situacijos jau nebekeičia, bet yra daug žmonių, su kuriais buvo ir yra elgiamasi taip pat nepagarbiai ir įžūliai. Ar ne laikas keisti elgesį, mentalitetą ir požiūrį? Juk visi dirbantys ligoninėje pirmiausiai yra ten dėl ligonio, o ne atvirkščiai.
Tūkstančio žingsnių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, bet kad pasiektume tikslą, turime žengti juos visus. Nebūkime abejingi tam, kas vyksta aplinkui. Keliaukime geresnio, šviesesnio rytojaus link kartu.