25-erių Veronika – netipinė mokytoja. Po visos dienos darbų mokykloje ji skuba namo, kur laukia pas ją asmeniškai ateinančių mokinukų – dirba korepetitore. Šiam papildomam darbui ji namuose skyrė visą kambarį, kuris virto klase – net lentą jame yra įkurdinusi.
Mokytoja Veronika tikina, kad yra linkusi daug dirbti, todėl dvylika valandų trunkanti darbo diena jai patinka, o atsipalaiduoja ji egzotinėse kelionėse.
Tiesa, jai ne papildomas darbas – nežinia, kiek tektų taupyti bilietams į Maldyvus, Keniją ar kitus tolimus kraštus, kuriuos jau matė ir dar ruošiasi pamatyti jauna pedagogė.
Dar vienas jos išskirtinumas – noras kuo artimiau bendrauti ir su mokiniais, ir su jų tėvais. Norėdama sustiprinti ryšį ji jau ketvirtus metus aktyviai dalijasi savo veikla ir įžvalgomis feisbuko puslapyje „Mokytoja Veronika“.
Būtent ši paskyra daugeliui tapo „langu“ į tai, kas tiesiogiai vyksta ministerijoje. Mokytoja teigia jau nesuskaičiuojanti, kiek kartų tiesiogiai transliavo pasitarimus, svečių apsilankymus ar tiesiog jų akimis netinkamus valdininkų sprendimus nuo tos akimirkos, kai „apsigyveno“ ministerijoje.
Mokytoja jau daugiau nei dvi savaites leidžia ministerijoje, tačiau teigia, kad ją pavaduoja kolegė, tad mokiniai toliau ugdomi, o ir ryšys su jais nenutrūko – bendrauja feisbuke ir jau yra gavusi filmuotus vaikų palinkėjimus. „Susiskambiname, susirašome, paklausiu, kaip jiems sekasi, tai jie ir pasidžiaugia, ir pasiguodžia, ir pasako, kad pasiilgo“, – tvirtino pedagogė.
Mokytojos Veronikos namuose laukia antroji pusė. Jos teigimu, antra pusė jau susitaikė, su tuo, kad dar teks palaukti. „Jis palaiko mane ir yra labai supratingas, – teigė mokytoja Veronika. – Pirmomis dienomis gal buvo kiek piktesnis, bet tai mano gyvenimas, todėl supranta, ateina, aplanko.“
Mokytojo profesiją pasirinko dar vaikystėje
Veronika mokytoja pradėjo dirbti prieš trejus metus, tad Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos trečiokų klasė – pirmoji jos auklėtinių laida.
„Turėjau labai nuostabią pradinių klasių mokytoją, kuria visą laiką žavėjausi ir norėjau būti tokia, kaip ji, o dabar ir esu, – nusišypsojo mokytoja. – Niekada nebuvo dvejonių. Visada žinojau, kad noriu būti mokytoja ir ne kitaip.“
Mokytojos darbas ją viliojo iššūkiais. „Bendravimas su tėveliais, su vaikais. Reikia mokėti pateikti medžiagą kuo įdomiau, motyvuoti vaikus“, – kasdienius iššūkius vardijo pedagogė.
Dar vienas iš iššūkių – visada būti pasiekiama. „Visada sakau, kad dirbu 24/7. Visada esu pasiekiama, man gali skambinti ir dvyliktą, ir pirmą nakties. Turime susikūrę feisbuko grupę, kurioje bendraujame, ten gali klausti visko, kas rūpi, – pasakojo mokytoja ir pridūrė, kad dažniausiai tėvai kreipiasi norėdami sužinoti, kaip sekasi jų vaikams. – Ar viskas gerai, kai jiems sekasi, gal kas nors nutiko, kaip vaikai jaučiasi.“
Feisbuke pažįstama kaip „Mokytoja Veronika“
Mokytoją Veroniką daugelis besidominčių mokytojų streiku žino dėl jos tiesioginių transliacijų feisbuke. Čia ji tiesiogiai dalijasi įspūdžiais iš ministerijos – filmuoja ir atvykstančius svečius, ir kitus mokytojams svarbius įvykius.
O salės, kurioje budi mokytojai, sieną puošia spalvingas plakatas su užrašu „Transliacija gyvai“ ir prirašyta mokytojos Veronikos feisbuko paskyra.
Pradinių klasių mokytoja teigia, kad sprendimas dalytis tiesioginėmis transliacijomis gimė netikėtai, mat ši paskyra buvo ir toliau bus skirta artimesniam bendravimui su mokiniais ir jų tėveliais.
„Norėjau pasakyti ir parodyti, kad esu mokytoja, noriu dalytis savo veikla ir idėjomis, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kad esu mokytoja ir kad aš galiu padėti“, – apie sprendimą sukurti tokią paskyrą kalbėjo mokytoja.
Šiuo metu mokytojos paskyrą feisbuke stebi daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Tiesa, streiko metu ši minia paaugo tik kiek daugiau nei tūkstančiu, nes jau iki tiesioginių transliacijų iš ministerijos mokytojos veiklą feisbuke stebėjo daugiau kaip 8,5 tūkst.
„Keldavau savo veiklą, dalindavausi mintimis, kaip galima įdomiau pamokas praleisti, dalindavausi metodine medžiaga“, – apie savo veiklą socialiniame tinkle kalbėjo pradinių klasių mokytoja. Beje, būtent ši paskyra išduoda, kad pedagogė ne tik dirba progimnazijoje, bet ir dirba korepetitore.
„Daugiausia mokau lietuvių kalbos – skaitymo ir rašymo, šiek tiek matematikos. Nors su matematika gal ne tiek daug, bet su lietuvių kalba vaikai turi spragų, – pasakojo mokytoja. – Trūksta motyvacijos, vaikai nenori skaityti, todėl stengiuosi motyvuoti, kalbėtis. Daug ką perteikiu per žaidimus ir vaidinimus, todėl ir tas noras vaikams atsiranda.“
Gyventi tik iš mokytojos atlyginimo būtų sunku
Pedagogė neslepia – mokytojos atlyginimas nėra didelis. „Būtų sunku“, – sako mokytoja Veronika, išgirdusi klausimą, ar pavyktų iš jo išgyventi.
„Galvoju apie ateitį, ką dar reiktų dirbti, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą, – teigia pradinių klasių mokytoja Veronika. – Visą gyvenimą nebūsiu korepetitore, atsiras vaikai, šeima ir bus sunkiau.“
O dabar pedagogė teigia dedanti visas jėgas į išsvajotą darbą. „Namuose turiu įsirengusi kambarį, jame jau ir lenta yra, ir stalas. Ten viskas pritaikyta, kaip klasėje“, – nusišypsojo pasakodama mokytoja, kuri vaikus priima ir vienus, ir grupelėmis.
Kaip į tokią veiklą ir norą net namuose įsikurti klasę reaguoja šeima? „Visi jau susitaikė su tuo. Sako, kad galiu daryti taip, kaip geriau ir patogiau. Darau kaip noriu“, – šyptelėjo mokytoja.
Beje, ji įvardijo, kokį atlyginimą gauna už trečiokų auklėjimą Vilniaus progimnazijoje – 600 eurų. Tačiau kur kas daugiau – iš korepetitorės veiklos. Mokytojos Veronikos teigimu, papildoma veikla piniginę pastorina daugiau nei atlyginimas.
Vis dėlto, mokytojų, norinčių dirbti korepetitoriais, nėra daug. „Tai asmeninis laikas, jis aukojamas šeimos sąskaita, nes dirbu nuo 8 iki 20 val. net šeštadieniais ir sekmadieniais“, – įvardijo mokytoja Veronika.
Pomėgis – egzotinės kelionės
Apie kasdienį darbą nuo ryto iki vakaro kalbanti mokytoja, išgirdusi klausimą, koks jos hobis, nė nemirktelėjusi atsako, kad kartą ar du per metus būtinai turi išvažiuoti kur nors paatostogauti. Labiausiai patinka tolimi ir egzotiški kraštai.
„Bent du kartus per metus pakeliauti – privalu, – šypteli mokytoja. – Renkuosi tokias egzotines šalis: Maldyvus, Tailandą, Keniją.“
Tokios kelionės nėra pigios, tačiau mokytojos Veronikos tai negąsdina. „Nepigu, reikia pasitaupyti, – tikina pedagogė ir nors priduria, kad vien iš mokytojos atlyginimo vargu ar galėtų sau tai leisti, tvirtina, kad tikrai ne visas santaupos keliauja įspūdžių paieškoms. – Reikia ir save prisižiūrėti.“
Po streiko mokytoja kibs į darbus, tačiau jau netrukus, pavasarį, jos laukia dar viena tolima kelionė. Šį kartą mokytoja planuoja aplankyti Keniją.
„Bilietas beveik kišenėje. Šį kartą galvoju apie Keniją, – šyptelėjo mokytoja. – Noriu kuo daugiau pamatyti, nukeliauti toliau, o senatvėje galėsiu atostogauti Turkijoje ir paprastesnėse šalyse. Nors buvau ir Turkijoje, bet tos kelionės paprastos, noriu daugiau patirti ir pamatyti.“
Mokytoja – ne iš tų, kuri renkasi pasyvų poilsį prie viešbučio baseino. „Jei ką nors renkuosi išbandyti, tai renkuosi ką nors ekstremalaus. Teko ir į krioklį šokti, ir išbandyti giluminį nardymą. Nė nesitikėjau, kad to taip bijosiu, tikrai pajutau didelį stresą, bet įveikiau. Buvo gražu tik reikia tam pasiryžti“, – pasakojo pedagogė.
„Režimas“ ministerijoje palengvėjo, bet įtampa nedingo
Mokytoja Veronika teigia, kad per kelias savaites su ministerijoje budinčiais mokytojais susibendravo, nors iš pradžių net nepažinojo vieni kitų. „Kai atėjau nė vieno nežinojau, bet po truputį susidraugavome“, – teigė mokytoja.
Beje, dvi savaites mokytojai bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir su ministerijos darbuotojais. Nors dauguma jų tiesiog prasilenkdami pasisveikina.
„Bendraujame, pakalbame, taip natūraliai. Nėra taip, kad jie labai pyktų ant mūsų ar labai bendrautų su mumis, – pasakojo mokytoja. – Nors ateina kancleris (Tomas Daukantas – DELFI). Kiekvieną rytą pasisveikina, vakare atsisveikina, pasiteirauja ko nors.“
Pastarosiomis dienomis mokytojai jau gali laisvai išeiti iš ministerijos ir į ją grįžti. Norintys gali nakvoti ir namuose, tačiau, mokytojos Veronikos teigimu, išėjus iš ministerijos mintys vis tiek lieka čia, o įtampa nedingsta. „Nakvojau namuose, bet norisi čia būti, norisi žinoti, kaip viskas yra. Gyvenimas dabar išbalansuotas, – tikino mokytoja. – Norėčiau kuo greičiau grįžti pas mokytojus, nes jau pasiilgau kito savo gyvenimo.“
O ko mokytojams trūksta ministerijoje? „Artimųjų“, – nedvejodama atsakė pedagogė.
Trumpam buvo tapusi „laikinąja ministre“
Nuo lapkričio 28 dienos ministerijoje budintys mokytojai laukė derybų su tuometine Švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene, tačiau per šį laiką ministrė buvo nušalinta ir paskirtas laikinasis ministras Rokas Masiulis.
Derybos vyksta – po ketvirtadienį vykusio posėdžio dėl pajudėjusių ledų džiaugėsi ir laikinasis ministras, ir streiką organizuojančios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas.
Nors per dvi savaites ministerijoje buvo visko – ir lipimo per langus, ir pokštų. Ketvirtąją budėjimo ministerijoje dieną mokytojai nusprendė ir pašmaikštauti – savaitgalį, kai ministerijoje nebuvo daug žmonių, sukeitė prie pareigybių nurodytas pavardes ir „paskyrė“ naująją ministrę, kuria tapo mokytoja Veronika.
„Laukdami dialogo laiką leidžiame kūrybingai. Ministre, laukiame Jūsų ir esame pasiruošę rasti „aukso viduriuką“. Juk svarbiausia – vaikai ir jų ugdymas“, – nuotrauka feisbuke pasidalijusi rašė mokytoja Veronika.
Praėjus vos dienai po šio pokšto, S. Skvernelis pranešė nušalinantis tris ministrus. Viena iš jų - iki tol Švietimo ir mokslo ministrės pareigas ėjusi J. Petrauskienė.
Po ketvirtadienį vykusio posėdžio A. Navickas tikino, kad labai norėtų derybų rezultatą išvysti dar iki didžiųjų švenčių, kad Kūčias mokytojai galėtų sutikti su savo artimaisiais namuose, nors kada mokytojai išsikraustys iš ministerijos nėra aišku.
Mokytoja Veronika ministerijoje ir egzotinėse kelionėse: