Pauline Dakin nuo pat pradžių suprato, kad jos vaikystė toli gražu neprimena tradicinės. Mergaitės tėvai Wareenas ir Ruth išsiskyrė, kai dukrai buvo penkeri – ji žinojo, kad tėvas turi problemų dėl alkoholio ir gali tapti agresyvus. Pauline, jos mama ir mažasis brolis Tedas vėliau labai dažnai keitė gyvenamąją vietą.

Kai Pauline buvo devyneri, mama ėmė ruoštis atostogoms Vinipege – už daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų. Galiausiai „Volkswagen“ automobiliu nameliu jie pasiekė tikslą. Išvirusi vaikams po puodą kakavos, motina juos pasisodino šalia ir pranešė – namo jie nebegrįš.

„Tą 1974 metų vasarą paskutinį kartą apie savo šeimą pagalvojau kaip apie normalią. Tai, kas vyko po to, kardinaliai pakeitė tiek mane, tiek Tedą. Tedas dar kurį laiką vis užsimindavo apie normalias šeimas. Be jokios kritikos – tiesiog norėdamas pabrėžti, jog mes ne tokie“, – atsiminimų knygoje „Run Hide Repeat“ rašo Pauline.

Per septynerius metus Pauline pakeitė net šešias mokyklas. Dar vienas gyvenamosios vietos pasikeitimas įvyko, kai mergaitei buvo 13 metų – tuo metu ji jau buvo apsipratusi mokykloje, kur jai tikrai patikę. Buvo pradėjusi žvalgytis ir į berniukus. Šį kartą motina vaikams paaiškino, kur jie keliasi – į Kanados rytuose esantį Naująjį Brunsviką.

Pauline ir Tedas buvo prisaikdinti niekam neprasitarti, tačiau mergaitė sulaužė pažadą ir apie šeimos planus prasitarė savo geriausiai draugei Wendy. Ruth pasiėmus dukrą iš draugės namų, mergaitės turėjo apsimesti, kad nieko nenutiko, ir jos išsiskiria tik trumpam.

Ruth savo vaikams pažadėjo, kad vieną dieną ji viską jiems paaiškins: kodėl kol kas jie negali niekam sakyti, kur vyksta atostogų, net kur vakarieniauja. Pauline nuolat girdėdavusi jai iki gyvo kaulo galiausiai įgrisusią frazę „Paaiškinsiu, kai paaugsi“. Galiausiai, kai Pauline buvo 23 metai, mama pasikvietė ją į susitikimą motelyje – pagaliau ji buvo pasirengusi kalbėtis. Paaiškinimas, pateiktas mamos, buvo žymiai sudėtingesnis ir baugesnis, nei ji galėjo pagalvoti.

1988 metų vasario pabaigoje Pauline kartu su mama užėjo į motelio kambarį. Ten jų laukė vyras. Pauline jį labai puikiai pažinojo: tai buvo pastorius Stanas Searsas iš „United Church“, neatsiejamas nuo jų gyvenimo praktiškai nuo pat tada, kai išsiskyrė jos tėvai. Net ir jiems pradėjus keisti gyvenamąją vietą, S. Searsas visada buvo šalia. Taigi, sužinoti, kad mama ir pastorius myli vienas kitą, buvo netikėta, tačiau tikrai ne šokiruojanti žinia. Daugybę metų jie slėpė savo jausmus (pastorius prieš tai buvo vedęs), tačiau dabar pagaliau jie nusprendė kartu apsigyventi.

Tai buvo toli gražu ne viskas. S. Searsas ir Pauline mama pagaliau jai paaiškino, kodėl visą tą laiką šeima privalėjo taip dažnai keisti gyvenamąją vietą. Pasirodo, Pauline tėvas Warrenas (tas, kuris turėjo problemų dėl alkoholio ir smurto artimoje aplinkoje) buvo nusikaltėlis – vienas įtakingiausių organizuoto nusikalstamumo sindikato Vankuveryje vadų. Po skyrybų Ruth turėjo saugotis, nes jos gyvybei grėsė pavojus. S. Searsas šeimos gyvenime atsirado kaip per stebuklą. Jis taip pat, esą, rizikavo savo gyvybe – bent jau taip teigė.

Visą savaitgalį Ruth ir Stanas merginai pasakojo siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, kartą Ruth teko išmesti viską, ką turėjo šaldytuve, nes S. Searsas gavo slaptos informacijos, esą nusikaltėliai ketina juos visus išžudyti – apnuodiję maistą. Kitą kartą šeimai teko vonioje paskubomis šveisti padus, ant kojinių apsimauti plastiko maišelius – tokių priemonių imtasi išsiaiškinus, kad šeimos namų kilimai išpurkšti nuodais.

Siaubingas scenarijus

Iš kur visa ši informacija? S. Searsas aiškina turėjęs tiesioginių kontaktų (galinėje kišenėje visada turėtą pranešimų gaviklį) su viena šešėline valstybine agentūra. Jai priedangoje dirbantys pareigūnai rinko žvalgybinę medžiagą ir rūpinosi organizuotų nusikaltėlių akiratyje atsidūrusių asmenų apsauga. Pauline negalėjo patikėti tuo, ką girdi iš pastoriaus lūpų. Tada ji jau buvo jauna žurnalistė, dirbusi vietos laikraščiui, tad buvo darbe išmokusi visada ir visur viskuo abejoti.

S. Searsas pateikė vieną labai įdomią ir įtikinamą detalę. Naują kalbą. Jo terminologijoje organizuoto nusikalstamumo kariai buvo vadinami tiesiog O. „Weird World“ buvo savotiškas liudytojų apsaugos kaimelis, kur saugumo sumetimais gyveno žmonės. S. Searsas apsigyveno viename iš jų Britų Kolumbijoje. Ruth turėjo prie jo prisijungti. Bendruomenė vadinosi „Place of Hope“ arba tiesiog PH.

Kad ir kaip skeptiškai iš pradžių bebūtų nusiteikusi Pauline, teko pripažinti, kad visi tie šiurpūs pasakojimai dėliojasi į bendrą paveikslą. „Kad ir kaip šiurpiai skamba šis scenarijus, toks paaiškinimas reiškia, kad bent jau mano šeima niekada nebuvo tiesiog keista ar pamišusi“, – rašo ji.

Po savaitgalio motelyje Pauline išvyko su siųstuvu automobilyje ir nedideliu radijo ryšio prietaisu, kuriuo galėtų prireikus išsikviesti pagalbą.

Taip klostėsi gyvenimas ateinančius penkerius metus. Pauline daug laiko praleido žvalgydamasi per petį, o S. Searsas vis pasirodydavo su naujienomis. Mergina nutraukė santykius su vienu rimtu vaikinu, nes niekaip neišdrįso jam papasakoti apie „Weird World“. Kai 1990 metais Tedas sukūrė šeimą, S. Searsas atskleidė, kad dalis vestuvių svečių iš tikrųjų buvo dubleriai. Tarp jų buvo Pauline teta Penny ir netgi tikras jos tėvas, kurį ji paskutinį kartą matė prieš daugiau nei dešimtmetį. Abi pusės – tiek vadinamieji geriečiai, tiek mafija – naudojosi antrininkų paslaugomis, jai paaiškino S. Searsas, o plastikos chirurgai ir protezai leido pasirūpinti, kad skirtumo niekas nepastebėtų.

Antrininkų paslaugomis naudotasi nuo senų laikų, jų politinis svoris buvo pakankamai nemenkas: Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris tikrai turėjo antrininkų. Sklandė gandai, kad paskutinį XX amžiaus dešimtmetį tokius asmenis samdėsi ir Panamos lyderis Manuelis Noriega bei Kubos lyderis Fidelis Castro. Pauline buvo kaip reikiant pasimetusi. Ji žvelgė į nedidelę geltoną dėmelę tėvo dešinės akies ragenoje, ir suko galvą, kaip tai įmanoma atkartoti. Taigi, kai Warennas paprašė užsukti į jo viešbučio kambarį, ji atsisakė.

Buvo tikra, kad nukentės ar bus pagrobta. Jos motina taip pat atrodė pasimetusi: ji negalėjo nuleisti akių nuo tariamos savo sesers Penny dublerės. „Net jei jai atlikta plastinė operacija, kaip jie sugebėjo atkartoti jos kaulų struktūrą?“ – negalėjo atsistebėti.

Nepaisant visų abejonių, Pauline nėrė vis gilyn ir gilyn į visą tą siaubą. Ji susipažino ir ištekėjo už Kevino – ceremonijoje nedalyvavo nei tikrasis jos tėvas, nei dubleris. Prie altoriaus ją nuvedė S. Searsas. Be to, ji Kevinui viską papasakojo apie „Weird World“. Galiausiai pora nusprendė, kad prisijungs prie Ruth ir S. Searso „Place of Hope“. Pasiruošimo būta tokio rimto, jog Pauline atidžiai tyrinėjo kiliminės dangos, kuria bus išklotas jų būstas, pavyzdžius.

1993 metais, kai buvo 28 metų, Pauline antrą kartą gyvenime patyrė siaubingą sukrėtimą. Išsekinta nė akimirkai neapleidžiančių įtarimų ir baimės bei vis rimčiau įtardama, kad S. Searso istorijos tarpusavyje nelabai limpa, Pauline nusprendė patikrinti savo nuogąstavimų realumą ir paspendė pasalą. Ji motinai pasakiusi, kad į jos namus buvo įsilaužta. Ruth apie tai nedelsiant informavo S. Searsą. Šis nedelsiant pradėjo porinti, kad tai buvo vadinamieji O žmonės: jie įsilaužę į namus, esą, ieškodami dovanos nuo jos tėvo. Žinoma, nebuvo jokio įsilaužimo. Tiesos akimirką Pauline buvo įsiutusi, tačiau pajuto ir savotišką palengvėjimą.

„Visi tie kraustymaisi, bėgimas, visos tos iki koktumo prasimanytos istorijos, visas tas cirkas, izoliacija. Viskas melas. Prakeiktas melas. Pramanai. Ir visa tai gyveno to žmogaus, kurį pamilau kaip tėvą, galvoje. Kažkokia beprotybė. Buvau sugniuždyta“, – knygoje teigia mergina.

Melas, melas ir dar kartą melas

Per „Skype“ su Pauline straipsnio autorius kalbėjosi neįprastai saulėtą balandžio rytą. Dabar jai 53 metai – žavi ilgaplaukė šviesių plaukų moteris ryškiomis mėlynomis akimis. Dabar ji gyvena Halifakse, Naujoje Škotijoje. Moteris sėdi savo saulės nutviekstoje virtuvėje, šalia romiai budi šuo. Moteris augina dvi dukras – 21 ir 19 metų. Pastorius Stanas Searsas mirė 2005 metais, jos mama – 2010 metais.

Pauline labai ekspresyvi. Parašiusi „Run Hide Repeat“, ji kiek nuogąstavo, jog skaitytojai tiek ją, tiek jos šeimą palaikys kvailiais: „Buvau kone įsitikinusi, kad žmonės stebėsis: o Dieve, kokie jie naivūs. Kodėl buvote tokie patiklūs? Nuogąstauta buvo be reikalo. Žmonės buvo labai supratingi“.

Kone visą savo profesinį gyvenimą ji dirbo žurnaliste, daugiausia visuomeniniam transliuotojui CBC – tiek televizijoje, tiek radijuje. Vėliau ji nusprendė specializuotis sveikatos temoje: faktai ir įrodymai jai visada buvę ypatingai svarbūs.

Nuo tada, kai atskleidė S. Searso melą, Pauline kreipėsi pagalbos į psichoterapeutą, tačiau dabar teigia galinti konstatuoti, kad geriausias vaistas jai buvo būtent knygos rašymas: „Iš tikrųjų tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime: sukaupti visas jėgas, atsigręžti atgal ir į viską pasižiūrėti iš naujo“.

Labai ilgą laiką Pauline dėl visko kaltino savo motiną: dėl tikėjimo ir pasitikėjimo pastoriumi, dėl nesėkmės bandant apsaugoti tiek ją, tiek brolį Tedą. Ruth taip ir neišsivadavo iš to alternatyvaus pasaulio, kokį jai sukūrė mylimas vyras. Tiek ji, tiek Pauline galiausiai sudarė nebylų paktą nekalbėti apie tai, kas nutiko. Motina apie tai prabilo prieš pat mirtį nuo kiaušidžių vėžio: „O, Pauline, bijau net įsivaizduoti, kaip tu manęs dėl viso to nekenti“.

Didžiulis palengvėjimas aplankė, kai Pauline pavyko rasti pavadinimą sutrikimui, nuo kurio kentėjo pastorius. Skirtingais laikotarpiais ji svarstė ir atmetė tokias diagnozes kaip psichozė, šizofrenija, paranoja ir folie a deux, kai dominuojančio asmens manijos ir pramanai perduodamos silpnesniam.

Vieną dieną prieš ketverius metus ji kažkur visai netyčia perskaitė apie gana retą sutrikimą – patologinį melo sutrikimą. Dažniausiai jis pasireiškia vyresniame amžiuje ir, skirtingai nuo kitų psichikos ligų, tokį sutrikimą turintis žmogus (nepaisant gyvenimo iliuzijų pasaulyje) kitais aspektais elgiasi ir gyvena absoliučiai normaliai. Būtent toks, anot Pauline, buvo pastorius.

„Jis buvo labai charizmatiškas žmogus. Labai protingas, šmaikštus, rasdavo bendrą kalbą su visais. Kalbantis su juo jutai, kad jis klausosi. Tas jausmas, jog tave girdi ir supranta, labai svarbus“, – teigia moteris.

„Dėl daugybės priežasčių Stanas buvo nuostabus. Jo protas buvo nuostabus, todėl ir sukūrė tokią tobulą iliuziją. Joje veikė daugybę iki menkiausių smulkmenų apgalvotų personažų. Jis buvo tarsi režisierius – kūrė personažus, kurpė jiems istorijas, jungė tarpusavyje. Tai tiesiog neįtikėtina. Tai pavyktų toli gražu ne kiekvienam“, – sako Pauline.

Ar ji galėtų atleisti pastoriui? Pauline kelioms akimirkoms nutyla.

„Supratusi, kad tas žmogus sirgo, pajutau didžiulį palengvėjimą, tarsi viskas manyje atsirakino. Pagaliau supratau, kodėl visa ta beprotybė dėjosi. Taip pat tiesa man padėjo suprasti, kad Stanas niekada mums nelinkėjo blogo, nenorėjo mums pakenkti. Tiesiog tapome jo ligos įkaitais. Neturiu ko ant jo pykti ir jausti kartėlį. Galiu ramiai gyventi“, – atsakė Pauline.

Žinoma, pastoriaus sukurta fantazija, kurioje prievarta apsigyveno nekalti žmonės, jiems padarė didelės žalos. Pauline ir Kevinas galiausiai išsiskyrė. Moteris pripažįsta, kad patirtis su „Weird World“ jų gyvenimą pavertė tikru košmaru.

„Supratau vieną labai svarbų dalyką – paslaptis tave atskiria, paslaptis izoliuoja. Tai reiškia, kad kitas tavęs niekada nepažins iki galo, tarp jūsų visada bus barjeras. Ir jautiesi tarsi kvailintum žmones – jausmas tikrai ne iš maloniųjų“, – teigia ji.

Galiausiai Pauline netgi pavyko rasti ryšį su savo tėvu Warrenu, tačiau ji niekada taip ir neišdrįso jam papasakoti apie visą tą apgaulę, kurios dalimi netiesiogiai buvo tapęs ir pats: „Bijojau jam apie tai pasakoti dėl jo sveikatos. Be to, iš to nebūtų buvę jokios naudos“.

„Mama šventai tikėjo, kad mus saugo“

Knyga „Run Hide Repeat“ tapo tikra sensacija, ypač Kanadoje. Pauline sako, kad dabar gyvena gerai. Netgi svarstoma galimybė jos memuarus ekranizuoti, vyksta atsargios derybos, tačiau Pauline abejoja – nenorėtų, kad jos gyvenimo tragedija virstų pigia muilo opera.

„Bijau, kad žmonės žiūrės ir pradės galvoti, kad Stanas blogas vyrukas, nors iš tikrųjų tam tikra prasme mano gyvenime jis padarė ir labai gerų dalykų. Ir puikiai suprantu šių mano žodžių ironiją. Mano mama buvo sudėtinga būdo ir labai protinga moteris, nenoriu, kad ji būtų parodyta kaip dėl jausmų pametusi galvą“, – argumentuoja Pauline.

Šiandien Pauline teigia, kad savo vaikystėje nieko nekeistų. „Labai myliu ir gerbiu savo mamą. Taip, ji kėlė didelį chaosą, tačiau ji visada darė viską, kad mus apsaugotų, apgintų. Taip, ji tapo aplinkybių auka, tačiau daugeliu atvejų elgėsi labai sumaniai. Dabar esu labai laiminga, turiu dvi puikias dukras, net jei galėčiau, nekeisčiau nieko. Tik tokiam supratimui prireikė nemažai laiko“, – sako Pauline.