Septynių asmenų čečėnų šeima – 1988 metais gimęs tėvas, 1994 metų gimimo motina ir penki jų vaikai – praėjusių metų pavasarį tris kartus bandė pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.
Teismas paskelbė, kad prieglobsčio prašymas privalėjo būti apsvarstytas, o atsisakydama priimti čečėnus į šalį Lietuva neįvertino rizikos, kad į Baltarusiją atgal išsiųstai šeimai gali grėsti pavojus būti sugrąžintai į Rusiją.
Lietuva pripažinta pažeidusi du Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius, susijusius su draudimu kankinti ir teise į veiksmingą teisinę gynybą.
„Įstatymas neleidžia Valstybės sienos apsaugos tarnybai neįleisti į šalį užsieniečių, kurie pateikė prieglobsčio prašymus, o sprendimą dėl to, ar nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, priima Migracijos departamentas, ne Valstybės sienos apsaugos tarnyba“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.
„2017 metų balandžio 16, gegužės 11 ir gegužės 22 dieną neleidus pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymų ir išsiuntus juos į Baltarusiją neįvertinus teiginių, kad jie susidurs su realia rizika būti grąžinti į Čečėniją, kur su jais bus netinkamai elgiamasi, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis,“ – konstatavo teisėjai.
Penkių vaikų tėvas teismui teigė, kad daugiau nei dešimtmetį turėjo problemų su Rusijos saugumo struktūromis ir siejo tai su savo dalyvavimu Antrajame Čečėnijos kare.
Vyras skundėsi buvęs ne kartą apklaustas, jo namuose buvo atliekamos kratos. Pirmą kartą jis į užsienį išvyko 2009-aisiais, tačiau po metų buvo priverstas grįžti į Čečėniją.
Nuo tada vyras dirbo valstybės saugumo sistemoje, tačiau paliko šias pareigas 2015-aisiais.
2017 metų žiemą Čečėnijos pareigūnai paprašė jo būti informatoriumi, o vyrui atsisakius sutikimas iš jo buvo išgautas jėga.
Tačiau jis su šeima iš karto išvyko į Baltarusiją, per kur bandė patekti į Lenkiją arba Lietuvą.
Patvirtino prašius prieglobsčio
Nors Lietuvos vyriausybė ginčijo, kad čečėnai prieglobsčio pasienyje neprašė, Strasbūro teismas nurodo priešingai.
Bandžiusi į Lietuvą atvykti pirmą kartą šeima ant pasieniečių išduoto jiems dokumento, atsisakančio įleisti juos į šalį, parašė „Azul“ – Čečėnijos pabėgėlių naudojamą žodį prieglobsčio prašymui apibūdinti.
Trečią kartą bandžiusi patekti į Lietuvą šeima padavė pasieniečiams prieglobsčio prašymą raštu.
Be to, teismą įtikino čečėnų argumentai, kad prieglobsčio visus tris kartus jie pasiprašė žodžiu.
EŽTT pabrėžė, kad nei Lietuvos įstatymai, nei tarptautinė teisė nereikalauja prieglobsčio prašymus pateikti kokia nors specialia forma.
Strasbūro teismas taip pat nurodo, kad nors čečėnai sprendimų neįleisti jų į Lietuvą neapskundė, tokių skundų nagrinėjimo sistema šalyje nėra efektyvi.
„Teismas daugelyje ankstesnių bylų yra nusprendęs, kad kai pareiškėjas siekia išvengti savo išvarymo iš Susitariančiosios valstybės, teisės gynimo priemonė bus veiksminga tik tada, jei ji turės automatinį stabdomąjį poveikį“, – rašoma teismo sprendime.
Negavusi prieglobsčio Lietuvoje ir pasibaigus leidimui gyventi Baltarusijoje, čečėnų šeima pernai vasarą turėjo grįžti į Rusiją, kur vyras buvo sulaikytas.
Vėliau šeima vėl išvyko iš Rusijos ir 2018 metų pradžioje atvyko į Lenkiją, kur taip pat nesėkmingai bandė pateikti prieglobsčio prašymą, tačiau galiausiai laimėjo bylą EŽTT ir apsistojo šioje šalyje.
Iš Lietuvos čečėnų šeimai priteisti 22 tūkst. eurų.