Ką iš to išmokome? Tik tiek, kad valdžios kartelė reformoms bei revoliucijoms yra kažkur netoli plintuso. O iš esmės jau antrus metus stebim labai įprastą reiškinį – rinkiminis ciklas nesutampa su strateginių tikslų įgyvendinimo laikotarpiu.
Prieš metus kalbėjome apie medikų atlyginimus. Šiandien populiariau kalbėti apie mokytojų atlyginimus. Visiems aišku, kad tiek vieni, tiek kiti per maži. Todėl problemą sprendžiame kapodami simptomą. Ne iš esmės galvodami, kodėl atlyginimai maži, o tiesiog bukai reikalaudami juos didinti.
Kas nėra blogiausia taktika. Nes bandyti šalinti pamatinę problemą ne visuomet įmanomą. Tiek ją identifikuoti, tiek garsiai išaiškinti, o ypač tikėtis, kad tavęs kažkas klausys, yra idealizmo požymis. Ypač dabartinėje situacijoje, prie dabartinės valdžios.
Nes švietimo sistemos, kaip ir dalinai medicinos, esminė problema yra neefektyvumas. Apie tai daugiau nei dešimt metų rašo ir kalba Raimondas Kuodis, kuris net visus neefektyvumus ir jų šalinimo variantus yra suskaičiavęs. Taip pat apie problemą rečiau ar dažniau kalba ir kiti su skaičiais draugaujantys.
Net pats ne kartą apie tai rašiau, pavyzdžiui čia, kur buvo nagrinėtas konkretus neefektyvumo pavyzdys. Bet šiandien tai yra betikslis užsiėmimas.
Švietimo sistemos problema kyla iš to, kad turime per daug mokymo įstaigų. Iš jos kyla visos kitos bėdos. Pirmiausia, per daug švietimo įstaigų reiškia, kad per daug pinigų bus skiriama jų fiziniam išlaikymui. Antra, kad bus per daug mokytojų, arba jie bus bent jau neefektyviai paskirstyti per mokyklas.
Trečia, kad bus aibė pavienių mokyklų, kurių tobulėjimą ribos jų izoliuotumas ir bendruomenės mažumas. Ketvirta, kad dėl sistemos dydžio bus labai sudėtinga suvesti visus galus ir visus skaičius. Penkta, šešta, septinta.
Mokyklų tinklą optimizuoti būtina. Tačiau tai reiškia, jog reikia pradėti be gailesčio ir labai greitai žudyti mažas kaimo mokyklas, jų mokinius perkeliant į gretimas regionų centrų mokyklas, o mokytojus arba atleidžiant arba perkeliant kažkur kitur. Tai yra vienintelis įmanomas kelias, įvertinus, kiek pinigų turi valstybė.
Ai, pala, praktiškai dabartinė ŠMM su Vyriausybe mieliau rinktųsi būtent tokį planą. Nes tinklo optimizavimas reiškia ėjimą prieš savo rinkėjų bazę ir jos norus. Prieš visus fiktyvius regionų gaivinimo planus ir kaimo gelbėjimą. Nors neefektyvumo naikinimas ir labai griežti žingsniai tiems regionams padėtų atsigauti greičiau, tačiau jie nebūtų populiarūs. Kur kas populiariau komoje gulinčiam pacientui prie rankyčių ir kojyčių pririšti virvutes ir rodyti, kaip jis gali šokti.
Tiesiog, su dabartine valdžia vystyti diskusiją apie tinklo optimizavimą yra beviltiška. Jie to niekada nedarys, nes kiti rinkimai ateina per greitai. O, kai laikaisi tik ant regionų balsų, pradėti juos pykdyti ir kiršinti, bandant paaiškinti, jog po 10 metų visiems nuo to bus geriau, yra labai bloga politinė strategija. Tiksliau politinė savižudybė.
Užtenka panagrinėti dabartinę valdžios komunikaciją. Iš vienos pusės kalbama, kad atlyginimai yra didinami ir didės. Iš kitos ministerijos bandoma atstovėti poziciją, kad biudžetas nei yra guminis, nei gali būti paremtas emocijomis. Dar iš kitur girdisi pažadai, kad pinigų jau tuoj surasime. Vyksta visiškas komunikacinis chaosas, kuris visus įvelia į beprasmes diskusijas būtent apie pinigus atlyginimams ir chaosą.
Bet chaosas nebūtinai turi būti nekoordinuotas. Šiuo metu valdžiai žymiai palankiau leisti visiems juos kalti prie sienos už besikertančią komunikaciją, netęsimus pažadus ir aiškinimą, kad mokytojams nėra pinigų, nei prisileidimą iki viešos ir plačios tinklo optimizavimo diskusijos.
Tiesiog matematiškai – mokytojų yra mažiau, nei regione gyvenančių. Todėl geriau pyktis su mokytojais ir miestų gyventojais, kurie už šią valdžią nei kada balsavo, nei kada balsuos, nei pereiti prie esminės problemos ir diskusijos apie ją.
Todėl klausimas, ar tikrai verta bent jau stengtis priversti visus kalbėti apie problemos esmę, yra sunkiai atsakomas. Tikimybė, kad tokia diskusija bus keliama, ar juo labiau pati problema bent jau per ateinančius du metus bus sprendžiama, yra artima nuliui.
Tuo tarpu tikimybė, kad bus surasti pinigai mokytojų atlyginimų didinimui, yra kiek didesnė. Kas reiškia, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu teisingesnis taktinis derybinis manevras yra toliau reikalauti pinigų didinimo.
Žinoma, ilguoju laikotarpiu tokie taktiniai manevrai greičiausiai bus žalingi. Bet dėl per ilgo esminės problemos ignoravimo, jau esame taške, kur stovime prieš būtinybę aukoti strateginius tikslus dėl taktinių reikalų. Nes mokytojams gyventi reikia šiandien, o ne po 10 metų.
Gyvename tikrai įdomiu metu. Lietuvoje egzistuoja mokyklų, kurias uždarius, ten besimokančius būtų pigiau su malūnsparniu skraidinti iki regiono centrų, dėl ko gerėtų jų išsilavinimas bei ateities galimybės. Tačiau apie tai nei kalbama, nei tai bus daroma, nes valdantiesiems tai yra nepalanku. Tiesiog nuostabus ciniško populizmo amžius, dalinant milijonui milijardus ir ignoruojant nepalankius strateginius tikslus.
Bet gal čia viskas gerai. Gal tikrai daugiau nei pusę jardo po trijų metų kainuosiančią mokesčių reformą sugebėsime finansuoti per augimą ir užimtumo didėjimą pačioje ciklo pabaigoje (ciklo pabaigoje būna krizė, jei ką), gal vieną dieną tyliai tyliai pradės dingti mažos kaimo mokyklos, kaip dingo pažadai nekeisti kapitalo, tantjemų, dividendų mokestinio tarifo, o visas dabar vykstantis farsas pasirodys buvęs tik gudrus fasadas, skirtas nukreipti dėmesį nuo reikalų tvarkymo esmės.
Arba ne. Arba farsas yra tiesiog farsas, valdžioje turime naivių idealistų bei ciniškų populistų būrį, o realios reformos, kurios nėra tiesiogiai susijusios su rinkimų ciklu ir bandymu optimizuoti tikėtinus sekančių rinkimų rezultatus, dar turės palaukti.
Jei reiktų lažintis, statyčiau už antrą arba.