Siūloma, kaip apsaugoti miškus
Labiausiai visuomenė nepritaria plyniesiems kirtimams saugomose teritorijose. Taip pat nerimaujama, kad didinant metinę pagrindinių miško kirtimų normą, po kurio laiko Lietuvoje nebeliks brandžių miškų.
Atsakingos institucijos sureagavo į visuomenės nuogąstavimus. Kaip pranešime spaudai informuoja Aplinkos ministerija, rengiamomis Miškų įstatymo pataisomis, ūkinė veikla skirtingose miškų grupėse būtų griežčiau reguliuojama. Miško kirtimų ribojimai rengiami aplinkos ministro sudarytos darbo grupės siūlymais, siekiant biologinės įvairovės miškuose išsaugojimo.
Vienas svarbesnių rengiamose Miškų įstatymo pataisose numatomų ribojimų –– rekreaciniuose miškuose – II miškų grupėje – drausti visus pagrindinius miško kirtimus. Išskirtiniais atvejais būtų leidžiami tik sanitariniai miško kirtimai. Ne mažiau reikšmingas siūlymas drausti plynuosius kirtimus apsauginiuose miškuose – III miškų grupėje. Išimtis būtų taikoma tik tuomet, kai to reikėtų miškui atkurti.
Ūkinės paskirties miškų grupės regioninių parkų valstybiniuose miškuose plynųjų kirtimų plotą siūloma sumažinti daugiau nei dvigubai – nuo dabar esančių 8 iki 3 hektarų.
Pažymėtina ir tai, kad paukščių apsaugai svarbiose teritorijose visus miško kirtimus ir medienos ištraukimą siūloma drausti nuo kovo 15 dienos iki rugpjūčio 1 dienos.
Šie apribojimai turėtų būti taikomi ir valstybiniams miškams, ir privačių miškų valdų savininkams, keičiant atitinkamus teisės aktus. Parengti reikiamas Miškų įstatymo ir kitų teisės aktų pataisas Aplinkos ministerija ketina iki šių metų pabaigos. Miškų įstatymo pataisoms turės pritarti LR Seimas.
GRYNAS.lt primena, kad Lietuvoje miškai skirstomi į I, II, III ir IV grupes. Kokie miškai priklauso šioms grupėms, GRYNAS.lt jau yra rašęs.
Miškų įstatymo pakeitimai svarstomi
Plačiau planuojamus Miško įstatymo pakeitimus komentuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius. Jis aiškina, kad II miškų grupės miškų tvarkymo pagrindinis tikslas pagal Miškų įstatymą yra ne medienos auginimas, o aplinkosauginės ar socialinės funkcijos. II A grupės (ekosistemų miškai) – „išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus“, o II B grupės (rekreaciniai miškai) – „formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką“.
„Taigi nei vienas tikslas nėra siejamas su medienos auginimu, o pagrindiniai miško kirtimai, kurių vykdymo ketinama atsisakyti II grupės miškuose, kaip tik yra susiję su medienos „derliaus nuėmimu“, kai medynas pasiekia brandos amžių. Darbo grupė diskutavo, kad II A grupės draustinių miškuose reikėtų atsisakyti ir paskutinės stadijos ugdymo kirtimų – einamųjų kirtimų, kurie nors vykdomi nebrandžiuose medynuose, bet vykdomi dėl komercinių priežasčių ir dažniausiai nulemia miško ekologinių funkcijų susilpnėjimą. Rekreaciniuose miškuose einamieji kirtimai gali būti vykdomi, nes per ilgesnį laiką suformuojami retesni, geresnės estetinės vertės miškai“, – vardija pašnekovas.
Jis tęsia, kad visų šių pasiūlymų aiškus privalumas – didžiausią gamtinę vertę turinčiuose miškuose būtų atsisakoma galutinio medienos derliaus nuėmimo, kuris nors lokaliai, bet ilgam sumažina miško gamtosauginę vertę. Tačiau A. Klimavičius pamini svarbų aspektą – reikšminga dalis II gr. miškų yra privatūs, todėl pasiūlymams įgyvendinti reikės gauti sutikimą, kad didelė mokesčių mokėtojų lėšų dalis būtų paskirta privačių miškų išpirkimui arba kompensacijų išmokėjimui, jeigu miškas liktų privačioje nuosavybėje. Mažiau svarbus trūkumas, bet taip pat paminėtas ne kartą darbo grupėje – šviesiamėgių medžių rūšių (pušys, ąžuolai) plotai per ilgą laikotarpį (50-100 metų) gerokai sumažės, juos pakeis ūksminės medžių rūšys.
„Tai įvyks dėl natūralios kaitos ekosistemoje, kai miškuose pionierines medžių rūšis keičia antrinės medžių rūšys ir ilgalaikėje perspektyvoje įsivyrauja santykinis stabilumas vyraujant ūksminėms medžių rūšims“, – sako A. Klimavičius.
Planuojami pakeitimai ir III miškų grupės miškuose, anot A. Klimavičiaus, jai priskiriami draustinių, kurių apsaugos tikslai nėra susiję su saugomų rūšių ir buveinių išsaugojimu (t.y. genetinių, geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių ar jų dalių), kultūrinių rezervatų miškai, atkuriamųjų ir genetinių sklypų, miško sėklinių medynų, laukų apsauginiai, apsaugos zonų (kelių, geležinkelių, vandens telkinių) miškai.
„Miškų įstatymas apibrėžia, kad ūkininkavimo III gr. miškuose tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Kadangi jame minimas ir medynų produktyvumas x, įstatymui neprieštarauja ir pagrindinių kirtimų (derliaus nuėmimo kirtimų, kai medynas pasiekia brandą) vykdymas šiuose miškuose. Darbo grupė diskutavo, ar yra priimtinas dabartinis reguliavimas, dažniausiai leidžiantis ir plynuosius kirtimus iki 5 ha biržėmis III grupės miškuose, kurie vis dėlto yra įvairių kategorijų saugomose teritorijose“, – komentuoja specialistas.
Darbo grupė išsakė nuomones, kad vien statistiniai III gr. miškų naudojimo duomenys nerodo miško rodiklių pablogėjimo, tačiau visuomenės akyse pagrindinis miško kirtimas III grupės miškuose saugomose teritorijose atrodo nepriimtinas, nes taip nutraukiamas miško ekologinės vertės augimo procesas, trunkantis dešimtmečiais. Kai jis pradeda artėti prie maksimalios savo išraiškos, vėl pastatomas į pradinį, labai menką ekologinės vertės lygį.
„Nagrinėjome galimybę visai atsisakyti plynųjų kirtimų III grupės miškuose. Tai reikštų, kad brandus miškas turėtų būti kertamas per keletą kartų, kad kuo ilgiau būtų išsaugota miško aplinka kirtimo plote. DG diskutavo ir apie trūkumus: dėl kirtimų strategijos pasikeitimo į mišką su kirtimų technika (t.y. ir su trukdžiais) būtų ateinama keletą kartų, prastės pasiliekančios medienos kokybė, miško jaunosios kartos savaiminis susiformavimas ir išlikimas negarantuotas, kol senasis medynas nepašalintas, kertant antrą ir trečią kartą bus apniokojama ta jaunoji medyno karta, kuri jau pradėjo augti. Be to, pasireikštų ta pati problema dėl negalėjimo atkurti produktyvius šviesiamėgių medžių rūšių medynus, keistųsi medynų rūšinė sudėtis per ilgesnį laikotarpį. Pušynus, ąžuolynus, juodalksnynus atkurti po neplynų pagrindinių kirtimų yra labai sunku, tad darbo grupė pasiūlė taikyti išimtis, kai būtina atkurti mišką šiomis medžių rūšimis“, – tikina A. Klimavičius.
Sprendimui sumažinti plynųjų kirtimų plotus ūkiniuose miškuose, anot A. Klimavičiaus, gaires iš esmės nustato LRV programa bei visuomenės išreikštas noras, kad su miškais būtų elgiamasi taupiau: „Manoma, kad Lietuvos sąlygomis 8 ha yra per didelis plotas plyniesiems miško kirtimams. Tarp sprendimo trūkumų paminėtinos tos pasekmės, kurios atsiranda ekstensyvinant veiklą (darbo našumo praradimai visose operacijose, pradedant nuo veiklos planavimo, kirtimų vykdymo ir miško atkūrimo), o privalumai - miško naudojimo apimtys išsitęsia laike ir kirtimų plotai tolygiau išsidėsto erdvėje, taikomi siaurų biržių kirtimo metodai, todėl vizualiai miške aplinka keičiasi ne taip radikaliai.“
Mokslininkas planuojamus pakeitimus vertina skeptiškai
Nors Miškų įstatymo pataisos daugiausiai liečia tas miškų grupes, dėl kurių kirtimo diskutuojama labiausiai (saugomas teritorijas), kai kurie mokslininkai ir specialistai į planuojamus pokyčius žvelgia atsargiai. Aleksandro Stulginskio Universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto dėstytojas, miškininkystės specialistas Julius Bačkaitis GRYNAS.lt tvirtina, kad visuomenės taip kritiškai vertinami plynieji miškų kirtimai neretai yra labai reikalingi tam, kad miškai kokybiškai atsikurtų.
„Plynai iškirtus tam tikrą miško plotą, jame netrukus (dažniausiai per 1-2 metus) pasodinami ar savaime susiformuoja jaunuolynai. Paprastai tai būna tos medžių rūšys, kurios negali augti po neplynais kirtimais neintensyviai išretintų medynų laja; kurioms būtinai reikia daug erdvės, saulės šviesos, todėl plynės tokiems medžiams (beržams, pušims, juodalksniams) sudaro tinkamiausias sąlygas augti. Smarkiai apribojus ar uždraudus plynus kirtimus, praktiškai nebus įmanoma persenusių baltalksnynų ir drebulynų pakeisti žymiai vertingesnėmis rūšimis – ąžuolynais, bukynais, klevynais ar liepynais“, – aiškina miškininkystės specialistas.
J. Bačkaitis tęsia, kad svarstant galimybę uždrausti visus pagrindinius kirtimus II grupės miškuose, reikėtų prisiminti, jog šioje grupėje yra ekosistemų apsaugos miškai ir rekreaciniai miškai.
Rekreaciniuose miškuose, anot jo, perėjimas nuo atvejinių-atrankinių kirtimų vien tik prie kraštovaizdžio formavimo kirtimų gal ir nėra blogas sprendimas, tačiau dėl ūkininkavimo ekosistemų apsaugos miškuose būta daug diskusijų. J. Bačkaitis sako, kad šiuose miškuose siūloma vykdyti tik biologinės įvairovės palaikymo kirtimus. Tačiau kiek miško ploto, kada ir kaip bus galima iškirsti šiais kirtimais, pasak J. Bačkaičio, net ir miškininkystės specialistams atsakyti bus sunku, nes Lietuvoje tokie kirtimai nėra plačiai vykdomi. Tikėtina, sako J. Bačkaitis, kad biologinės įvairovės palaikymo kirtimai iš esmės bus tie patys neplynieji ir plynieji kirtimai, tik kitaip pavadinami, nes jų metu taip pat lyg ir bus bandomos sudaryti sąlygos atsikurti miškui, tačiau pagrindinis dėmesys dažniausiai bus skiriamas saugotiniems paukščiams, žvėrims, vabzdžiams ir pan.
„Gaila, bet sprendžiant dėl ekosistemų apsaugos miškų tvarkymo, matomai nebus vadovaujamasi nei gerąja miškininkystės praktika, nei diskutuojama su miškininkystės mokslininkais ar VMT sanitarinės apsaugos specialistais“, – mano pašnekovas.
Svarstant Miškų įstatymo pakeitimus, vadovaujantis Vyriausybės programa, iškelta mintis ir III grupės miškuose uždrausti plynuosius kirtimus. Be jau išsakyto plynųjų kirtimų naudos argumento, J. Bačkaitis kelia klausimą, iš kur bus surasta lėšų kompensuoti prarastoms pajamoms privatiems miško savininkams, kuriuos ši teisinio akto pataisa taip pat palies.
Abejonės specialistui kyla ir dėl siūlymų ūkiniuose miškuose plynųjų kirtimų plotą mažinti nuo 8 iki 3 ha. Anot jo, vadovaujantis šiuo apribojimu, miškotvarkai vietoj vienos didesnės biržės teks projektuoti 2-3 mažesnes (iki 3 ha) biržes netoli viena kitos. J. Bačkaitis pabrėžia, kad tokie miško kirtimo darbai gali padaryti daug didesnę žalą miško gyvūnams.
„Tokiu atveju, miške daugės transporto, triukšmo įvairiose vietose ir gyvūnų ramybė bus žymiai labiau trikdoma. Nuo dabar kertamų plynų kirtaviečių žvėrys tiesiog atsitraukia tam tikru saugiu atstumu, o patys kirtimai įvykdomi greitai, vienoje vietoje ir daugiau ilgai nebekartojami. Tuo tarpu, jei beveik 3 kartus bus sumažinamas maksimalus kirtaviečių plotas, o didelė dalis medynų kertama tik neplynais kirtimais, nemaža Lietuvos miškų dalis bus trikdoma nuolat. Lengva paskaičiuoti, kad norint gauti tą patį medienos kiekį, vietoj 1 ha plynos kirtavietės neplynai teks išretinti apie 4-5 ha (ir nebūtinai vienoje vietoje), o be to atvejiniai ar atrankiniai kirtimai (pagal technologiją) bus kartojami daugmaž kas 5 metus – tai kaipgi galima teigti, kad bus mažesnis aplinkos trikdymas, mažesnė tarša ir mažiau gadinami miško keliai, o ką jau kalbėti apie darbų ekonomiškumą“, – aiškina J. Bačkaitis.
Privatūs miškininkai turi savo pasiūlymų
Planuojami Miškų įstatymo pakeitimai aktualūs ir privačių miškų savininkams. Visi svarstomi plynųjų kirtimų apribojimai galiotų ir privačiuose miškuose. Pastarųjų savininkai jau skaičiuoja nuostolius ir klausia, kas jiems juos kompensuos. Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Aidas Pivoriūnas labai kritikuoja Miškų įstatymo pakeitimus teigdamas, kad jie nėra iki galo apsvarstyti.
„Jau dabar aišku, kad greituoju būdu stumiamas pusžalis teisės akto projektas turės neigiamų ilgalaikių pasekmių. Taip pat jis pablogins ir miškų būklę. Įgyvendinus siūlymus ženkliai sumažės pušynų ir ąžuolynų, o padaugės eglynų. Mes, kaip žinia, žinome, kad eglės, kaip joks kitas medis virsta nuo stipresnio vėjo. Kadangi klimato kaitos poveikis yra toks, kad stiprių gūsingų vėjų ateityje daugės, nėra išmintinga plėsti eglynų, kurie ir taip labai neatsparūs įvairioms ligoms, plotų. Man, kaip miškininkui, nesinori prarasti pušynų ir ypač, ąžuolynų. Tokių pavyzdžių yra ne vienas, pasiūlymai neturi nieko bendra su aplinkosauga, tai grynai rekreacinio pobūdžio intervencija į miškų ūkį“, – komentuoja A. Pivoriūnas.
Pašnekovo teigimu, šiuo metu reikėtų atlikti saugomų teritorijų išskyrimo visų nuosavybės formų miškuose ir lėšų šiam procesui skyrimo ir panaudojimo valstybinį auditą, peržiūrėti miškininkavimo režimus, medžiapjūtės principus ir kompensavimo už ūkinės veiklos ribojimus mechanizmus.
„Tik atlikus šiuos namų darbus, ministerija turėtų rimtą pagrindą pradėti kalbėti apie medžiapjūtės praktikos keitimus ir ūkinės veiklos ribojimų įvedimą“, – teigia Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius.
VĮ Valstybinių miškų urėdija vertina galimą poveikį
Lietuvoje apie 1,1 mln. hektarų miškų patikėjimo teise valdo ši VĮ. Institucija šiuo metu vis dar vertina, kokį poveikį teisės aktų pakeitimai turėtų ūkininkavimui valstybiniuose miškuose, įmonės veiklos organizavimui ir rezultatams bei nuo platesnių komentarų susilaiko.
„Trumpalaikėje perspektyvoje, net jei ir būtų poreikis perplanuoti dalį miškotvarkos metu suprojektuotų biržių į kitus miškų plotus, poveikio įmonės veiklos rezultatams tai neturėtų. Siekiant įvertinti galimą poveikį veiklos organizavimui ir rezultatams tolesnėje perspektyvoje, šiuo metu iš visų Valstybinių miškų urėdijos regioninių padalinių renkama tiksli informacija apie galimą papildomų aplinkosauginių priemonių poveikį. Surinkus ir išanalizavus informaciją, ji bus pateikta Aplinkos ministerijai iki šių metų pabaigos“, – teigiama Valstybinių miškų urėdijos atsakyme.
