Kokios žuvys kimba gruodį ir kas lemia žūklės sėkmę

Kai metai normalūs, tai yra, kai žvaigž­dėtomis paskutiniojo metų mėnesio nak­timis spusteli šaltukas, žvejys mėgėjas, linksmai kaukšėdamas lygiu leduku, traukia į pirmąją poledinę žūklę. Šios pirmosios žiemos žūklės visi nekantriai laukia. Pagaliau, senas patyrimas mo­ko, kad pirmosios poledinės žūklės dienos ir savaitės dažniausiai būna sėkmingos.

Tačiau dar vis pasitaiko, kad šiuos ma­lonumus sudrumsčia nelaimingi atsitikimai. Labai gaila, kad vien dėl neatsargumo kas­met nuskęsta žmonių. Todėl, galvodami apie būsimus žiemos žūklės malonumus, ne­turime pamiršti, kad, žengdami pirmą žingsnį ant gruodžio ledo, turime būti la­bai atsargūs.

Kad išvengtume nelaimės, neturime pamiršti svarbiausių saugaus el­gesio ant pirmojo ledo taisyklių. Apie jas jau esame rašę anksčiau, bet nepakenks, jei dar kartą jas prisiminsime, juo labiau, kad kasmet į poledinę žūklę pirmą kartą išeina naujų meškeriotojų.

Taigi, prisiminkime, kad į ežerą galima eiti tik tada, kai ledas ne plonesnis, kaip penki šeši centimetrai. Per atodrėkius ir tokio storio ledas dar pavojingas. Būtina su savimi turėti smaigus. Nepatartina eiti į žūklę vienam. Trauk­dami būreliu, eikite ledu atsitraukę vienas nuo kito per penkis šešis žingsnius.

Kiekvieno žvejo kuprinėje ar dėžėje tu­ri būti nors dešimt (dar geriau penkioli­kos) metrų ilgio virvutė, kurios viename gale užrišama kilpa, o prie kito galo pri­rišamas svarelis. Pirmu ledu einame mažais žingsniais, vilkdami kojas, lyg ir čiuoždami. Dėžė ar kuprinė nešama rankose.

Ne visur ežere ledas būna vienodai sto­ras ir stiprus. Atsiminkite, kad lygus, per­matomas, o giliose vietose tamsus ledas stipresnis nei pilkas ar balkšvas, korytas. Stipresnis ledas užsitraukia tada, kai šąla giedru oru, o silpnesnis - sningant.

Silpniausias ledas paprastai būna prie žolių, šaltinėtų vietų, povandeninių sro­vių, saulės atokaitoje, upelių žiotyse ir ten, kur dugnas labai dumblėtas.

Ypač atsargiems reikia būti, kai traškant ledui pasirodo vanduo. Tada būtinai rei­kia grįžti į krantą. Po žūklės iš ežero ge­riausiai grįžti tomis vietomis, kur ma­žiausiai švietė saulė, kur ilgiau ant ledo šešėlį metė medžiai.

Įlūžusiam bičiuliui, reikia numesti virvę ir padėti jam išsiropšti iš aketės, o pas­tarasis, smaigais smeigdamas į ledo kraštus, turi stengtis iškelti iš vandens kojas ir kūliais verstis toliau nuo aketės.

Pažvelgę į žuvų kibimo lentelę, mato­me, kad gruodis nėra labai dosnus žve­jams mėgėjams. Tačiau žiemą kiekviena, kad ir nedidelė, sugauta žuvytė – didelis džiaugsmas, nes, kaip sakoma, žiemos kuoja ar plakis vasaros karšį atstoja.

Neužšalusiuose vandens ruožuose, duo­bėse, kur lėta upės srovė, dar ir dabar plūdinėmis meškerėmis, užnėrus ant kab­liuko slieką ar vabzdžio lervą, galima su­gauti gražių kuojų.

Ir neužšalusiuose ežeruose galima susi­gauti kuojų, taip pat plakių. Ramiomis šil­tesnėmis dienomis šias žuvis geriausia gau­dyti avižėlėmis. Masalas – slieko gaba­liukas, uodo trūklio lervos.

Ežerams užšalus, kuojos gerai kimba be­veik visą pirmą mėnesį. Kaip žinia, kuo­jos mėgsta būriuotis. Tačiau ypač į dide­lius būrius jos susimeta vėlų rudenį ir žiemą. Todėl, aptikus šių žuvų susitelkimo vietą, jų galima sugauti gana daug. Da­bar kuojos laikosi toliau nuo kranto, kur yra dugno nelygumų, duburių ir susmegu­sių vandens augalų. Tačiau kuojų galima sugauti ir prie pat krašto žolių arba net­gi išgręžus aketę žolėse.

Daugiausia meš­keriotojų dabar kuojas gaudo avižėlėmis, masalui vartodami uodo trūklio lervas. Tačiau nereikia pamiršti ir žieminės plūdinės meškerėlės, taip pat mažų sliekučių ar jų gabaliukų. Ir dabar sliekų nesunku susi­rasti prie šaltinių. Ir avižėlėms, ir meš­kerėms vartojamas labai plonas valas – 0,1 – 0,15 milimetro skersmens. Juo ma­žesnis kabliukas, juo jis geresnis.

Meškeriojant avižėle ji paprastai nulei­džiama prie pat dugno, paskui lėtai žvy­ruojant į šalis keliama į viršų, maždaug 20 –30 centimetrų. Po neilgos pauzės ji vėl nuleidžiama prie dugno. Šitaip pakartojama kelis kartus. Jeigu žuvis nekimba, avižėlė pakeliama dar aukščiau. Nepamirškime, kad kai kuriomis dienomis kuojos kimba prie dugno, o kai kada – po pat ledu. Ir žiemą, kaip ir vasarą, patartina kuojas jaukinti uodo trūklio lervomis, su­smulkintais sliekais, duonos, batono trupi­niais.

Šitaip gaudant kuojas, dažnai užkimba ir plakis, o kai kada ir karšis, nors šios žuvys paprastai laikosi giliau, ir jos daug geriau kimba žiemai baigiantis ir pavasa­rėjant.

Be kuojų, meškeriotoją dabar dažnai palinksmina ir ešeriai. Kaip ir kuojos, ešeriai artėjant žiemai taip pat patraukia toliau nuo krašto, į ežero gilumą, prie duburių. Tačiau ešeriams, šioms neramioms žuvims, čia pabosta ir jie vėliau pasklinda po visą ežerą.

Ešeriai gaudomi avižėlėmis ir žieminė­mis blizgutėmis. Blizgiaujama toliau nuo krašto, tačiau geriau prie seklumų, šalia duobių, dugno šlaitų, kur yra paskendusių kelmų, medžių šakų, akmenų. Aptikus eše­rių būrį, jų vienoje vietoje galima sugau­ti daug. Patartina vartoti nedideles baltas blizgutes. Ant blizgutės dar užkabinama žuvies akis, sliekas arba žuvies gabaliu­kas.

Blizgė nuleidžiama ant dugno, paskui keliama į viršų ir vėl nuleidžiama prie dugno. Kai kada ešerys blizgę griebia tuoj pat jai paklius nuo dugno. Apskritai reikia gerokai pamankštinti ranką, kol išmokstama gerai blizgiauti. Geras blizgės žaidimas dažnai ir nulemia žūklės sėkmę.

Ešeriai daug geriau kimba giedru šalto­ku oru. Todėl pabjurus orui, užėjus dran­gai, patartina pakeisti ešerinę blizgę lydekine. Lydekos visada geriau kimba apsi­niaukusiomis dienomis, sningant, per pūgas. Pirmomis dienomis, užšalus ežerams, lydekos dar laikosi arčiau krašto, prie žolių, meldynų.

Visą žiemą kimba starkiai. Tačiau ge­riausiai jie ima blizgę tik užšalus eže­rams ir vėliau, žiemos pabaigoje, kai le­das jau ima minkštėti.

Nusistovėjus gied­riems šaltiems orams, starkiai neblogai kimba ir viduržiemį Kaip ir ešerių, star­kių vienoje vietoje galima sugauti kelis, nes šios žuvys žiemą laikosi dideliais bū­riais. Blizgės – siauros, ilgos, geriausiai pasidabruotos. Sterkas dažniausiai griebia blizgę, nuleistą prie pat dugno. Pasitaiko, kad griebia netgi nejudančią blizgę. Ir ešeriams, ir sterkams skirtos blizgės kab­liukas apvyniojamas raudonu siūlu arba jis raudonai nudažomas. Upėse starkiai laikosi duobėse prie vandenin suvirtusių medžių, kelmų, didelių akmenų. Jų aptin­kama ir prie upės slenksčių, stačių kran­tų, aukščiau užtvankų.

Pirmąją mėnesio pusę dar gerai kimba ir vėgėlės. Jos dabar lindi duobėse prie skardingų krantų, didelių akmenų, tarp į vandenį suvirtusių medžių, kerplėšų. Gaudomos dugnine meškere. Masalas – sliekai, žuvelės.

Gruodį, be to, gerai kimba pūgžliai, daug prasčiau meknės.