Kodėl žmonės daro blogus dalykus? Ar nacių mirties stovykloms vadovavę komendantai buvo psichopatai? Ar jų intelektas buvo už normos ribų? O gal jie buvo paprasti žmonės, priėmę pasibaisėtinus sprendimus?
Galvojau apie šiuos klausimus nuo tada, kai sužinojau, kad mano senelio brolis, Vokietijos žydas Hannsas Alexanderis medžiojo nacius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis susekė ir sugavo vieną baisiausių visų laikų masinių žudikų, Aušvico komendantą Rudolfą Hoessą, autorius rašo thedailybeast.com.
Į šiuos klausimus turėjo atsakyti ir grupė amerikiečių psichologų ir psichiatrų per Niurnbergo teismą, prasidėjusį 1945 metų lapkričio 20 dieną, praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pabaigos.
Nusikaltimų prieš žmoniją kaltinimai buvo paskelbti 24 aukščiausio rango naciams, tada buvusiems nelaisvėje, tarp jų ir Reicho saugumo vyriausios valdybos vadovui ir aukščiausiam SS pareigūnui po Heinricho Himmlerio mirties Ernstui Kaltenbrunneriui.
Kadangi tuo pačiu metu vienoje vietoje buvo laikoma tiek daug aukštų nacių pareigūnų, amerikiečiai nurodė psichologų grupei atlikti su jais interviu ir testus. Tokius siaubingus nusikaltimus atliko neabejotinai iškreipto mąstymo žmonės, kurie iš esmės skiriasi nuo likusios žmonijos.
Tarp tiriamųjų buvo ir Aušvičo komendantas R. Hoessas. Skirtingai nuo kitų, laikytų Niurnberge, jis tiesiogiai dalyvavo naikinimo stovyklų planuose ir kasdienėje veikloje.
Pirmiausia jį aplankė žydų ir austrų kilmės imigrantų šeimoje gimęs niujorkietis Gustave’as Gilbertas. Jis vėliau apie šį susitikimą parašė savo 1947 metais pasirodžiusioje knygoje „Nuremberg Diary“.
G. Gilbertas paprašė R. Hoesso trumpai apibūdinti savo karjerą ir nustebo, kai šis ramiu tonu pripažino, kad yra atsakingas už daugiau nei pustrečio milijono žydų mirtį.
Amerikietis paklausė, kaip buvo įmanoma nužudyti tiek daug žmonių. „Techniškai, – atsakė R. Hoessas, – tai nebuvo taip sunku. Nebūtų buvę sunku sunaikinti dar daugiau“. Tada G. Gilbertas pabandė išgauti emocinį atsakymą, tačiau R. Hoessas tęsė panašiu tonu: „Tuo metu nesvarsčiau apie jokias pasekmes. Man neatrodė, kad atsakingu būsiu laikomas aš. Matote, Vokietijoje buvo suprantama, kad jeigu kažkas nutinka negerai, tuomet atsakingas žmogus, kuris davė įsakymus“.
Po dar kelių klausimų R. Hoessas pasakė: „Manau, norite tokiu būdu išsiaiškinti, ar mano mintys ir įpročiai normalūs“. „Na, ir kaip jūs manote?“ – paklausė G. Gilbertas. „Esu visiškai normalus, – pareiškė R. Hoessas. – Net kol vykdžiau naikinimo darbus, gyvenau normalų šeimyninį gyvenimą.“
Remdamasis dažnai diskredituojamu Roršacho rašalo dėmių testu, G. Gilbertas padarė išvadą, kad „susidaro bendras įspūdis, kad žmogus yra protiškai normalus, bet su šizoidine apatija, nejautrumu ir empatijos trūkumu, kas vargu ar gali būti stipriau išreikšta psichiškai nesveikame žmoguje“.
Po dviejų dienų pas R. Hoessą užsuko JAV kariuomenės psichiatras, majoras Leonas Goldensohnas. 35 metų L. Goldensohnas, kaip ir G. Gilbertas, buvo Niujorke gimęs ir užaugęs žydas. L. Goldensohnas buvo ką tik atvykęs į Niurnbergą pakeisti kito amerikiečių psichiatro Douglaso Kelley, atlikusio interviu su daugeliu iš kalinių (vėliau jis savo išvadas aprašė 1947 metų knygoje „Twenty-two Cells in Nuremberg“).
L. Goldensohnas detaliai aprašė savo susitikimą su nacių komendantu ir visa tai buvo išspausdinta jau po jo mirties 2005 metais knygoje „The Nuremberg Interviews“.
Kai L. Goldensohnas atėjo į kamerą su pypke burnoje, rado kalinį sėdintį ant savo gulto krašto atraitytomis kelnėmis, pamerkusį pėdas į dubenį su karštu vandeniu.
Per vertėją L. Goldensohnas paklausė, kokia jo psichinė savijauta. R. Hoessas atsakė: „Dabar jaučiuosi mažiau nervingas nei anksčiau“. Tada jo paklausė, ar sielojasi dėl to, ką padarė Aušvice. „Maniau, kad elgiuosi teisingai, – atsakė R. Hoessas. – Aš paklusau įsakymams ir dabar, žinoma, matau, kad tai buvo nereikalinga ir klaidinga. Tačiau nežinau, ką turite omenyje, klausdami apie sielojimąsi dėl šių dalykų, nes asmeniškai nieko nenužudžiau. Aš tik buvau Aušvico naikinimo programos direktorius. Tai Hitleris per Himmlerį duodavo įsakymus, o Eichmannas duodavo įsakymus man dėl transportavimo.“
Kai L. Goldensohnas paklausė, ar jo nekankina naktiniai košmarai – egzekucijų, dujų kamerų ar degančių kūnų vaizdai – R. Hoessas atsakė: „Ne, tokių fantazijų neturiu“.
1946 metų gegužės 20 dieną parašytame laiške L. Goldensohnas pateikė savo įvertinimą: „Jo charakteris yra amoralaus psichopato, kuris pats savaime ir siejant su jo asmeninės raidos istorija, rodo tėviškos meilės trūkumą ir nesąmoningą priešiškumą tėvui“.
1946 metų balandžio 15 dieną R. Hoessas Niurnberge pateikė savo parodymus. Jo atvirumas ir detalus pasakojimas apie prieš žydus vykdyto genocido mechanizmą pakeitė teismo eigą. R. Hoesso parodymai buvo paskelbti visame pasaulyje. „The New York Times“ apibūdino juos kaip „triuškinančią bylos kulminaciją“. Didžiojoje Britanijoje „The Times of London“ apie R. Hoesso parodymus rašė: „siaubingos išvados turi pranokti bet kokį kada nors užrašytą dokumentą“.
Po kelių dienų R. Hoessas buvo perduotas Lenkijos valdžios institucijoms, kad stotų prieš savąjį teismą. 1947 metų balandį buvęs nacių komendantas buvo pakartas Aušvico koncentracijos stovyklos kartuvėse šalia krematoriumo.
Niurnbergo psichologų ir psichiatrų išvada buvo aiški – buvo nuspręsta, kad nors R. Hoessas buvo protingas, psichiškai jis sirgo: buvo psichopatas, amoralus, linkęs į psichozę ir stokojantis empatijos.
Tačiau pats R. Hoessas kategoriškai neigė toks esąs. Jis save vadino normaliu. Didžiąja dalimi jis apgailestavo, kad padarė kažką nereikalingo.
Psichinės sveikatos specialistų susidarytam įspūdžiui prieštaravo dviejų žvalgybos pareigūnų, tardžiusių R. Hoessą, nuomonės.
Pirmas buvo britų karo nusikaltimų tyrėjas, kapitonas Hannsas Alexanderis, mano senelio brolis, Vokietijos žydas, tapęs britų karininku, kuris ir suėmė komendantą. H. Alexanderis tikėjosi, kad R. Hoessas bus monstras, tačiau labai nustebo pamatęs „normalų“ žmogų.
Paskui buvo amerikiečių prokuroras Whitney Harrisas, Niurnberge paėmęs R. Hoesso rašytinius parodymus. W. Harrisas sakė, kad R. Hoessas atrodė kaip „bakalėjos pardavėjas“, į kurį, sutikęs gatvėje, net neatkreiptum dėmesio.
Tokią nuomonę, kad R. Hoessas buvo „normalus“, tai yra, iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų žmonių, gynė ir komendanto tikra dukra Brigitte, kuri neseniai duotame interviu tvirtino, kad vaikystėje jos tėvas buvo „meilus“, tiesą sakant, jis buvo „geriausias tėvas pasaulyje“. Brigitte netgi prisiminė, kad jis būdavo „liūdnas, kai grįždavo namo po darbo“. Brigitte taip pat neabejojo, kad tiek, kiek gali suprasti vienuolikametė, jos tėvas buvo sveiko proto.
Alternatyvią teoriją apie žydų genocidą vykdžiusių vyrų ir moterų charakterius pateikė Hannah Arendt. Ji tvirtino, kad šie vyrai ir moterys dažniausiai nebuvo psichopatai ar dviejų dimensijų monstrai. Jie buvo paprasti žmonės, kurie priėmė visą eilę siaubingų sprendimų, turėjusių žiaurias pasekmes.
Perfrazuojant H. Arendt, nacių karo nusikaltėlio veiksmai kilo iš gerai žinomos frazės „blogio banalumas“ – tai buvo ne psichinės ligos, o mąstymo trūkumo rezultatas. Didžiausia jų klaida buvo tai, kad mąstymo ir sprendimų priėmimo procesą jie perdavė aukštesniems vadovams. R. Hoesso atveju, tai buvo jo viršininkai, konkrečiai H. Himmleris.
Daugeliui ši išvada kelia susirūpinimą, nes tai rodo, kad jei paprasti, „normalūs“, sveiko proto vyrai ir moterys geba daryti blogus dalykus, tai Holokausto ir kitų genocidų žvėriškumas gali pasikartoti šiandien ir ateityje.
Tai ir yra ta pamoka, kurią mes privalome išmokti iš karo nusikaltėlių Niurnberge. Visada turime atsargiai žiūrėti į tuos, kurie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ir mes patys turime būti itin akyli, ypač sparčios technologinės galios, išaugusio valstybės sekimo ir globalios korporatyvinės prieigos laikais, kad savo mąstymo negalima deleguoti kitiems.
