„Turiu prisipažinti, kad eglutės puošėja esu labai prasta: jokie kruopštūs darbai man niekada nesisekdavo, o graži žaisliukų kompozicija, kabanti ant eglės šakų, puikiai įsiskaito į tuos nepasisekimus“, – kuklinasi „Užkalnio“ žurnalo vyr. redaktorė.
„Nepamenu vaikystėje turėjusi gražią eglutę. Visada turėjau gražias Kalėdas: su šeima, būriu artimos giminės, su persirengėliu Kalėdų seneliu, su skaniais valgiais, klegėjimu, dovanų pakavimu. O eglė mūsų visada būdavo tokia kliša paklypėlė. Pamenu, vienais metais tėvai eglės šaką pakabino ant lubų – kovingų katinų ir šunų augintojai supras“, – sako ji.
Net ir atsikrausčiusi gyventi į sostinę Fausta savo nusistovėjusių šventinių taisyklių nekeitė, tačiau šiemet, praradus brangų žmogų, eglutė pasirodė gera idėja išsklaidyti liūdnas mintis.
„Kai atsikrausčiau į Vilnių, eglutės niekada nepuošdavau. Vis teisindavausi tuo, kad Kalėdų švęsti vis tiek išvyksiu pas tėvus, pas gimines, o namie užteks ir spalvotų lempelių. Taip ir nusimuilino ilgi metai be eglės.
Šiemet vaduojamės nuo liūdesio – nebėra vieno mylimo žmogaus, tad nusprendėme švęsti Vilniuje pas mus. Norėjosi kažką pakeisti, kad vis liūdnai nežvilgčiotume į vietą, kurioje sėdėjo baba. Vis tiek jos siaubingai trūks, bet mažomis detalėmis kursime prisiminimą apie ją: jau nublizginau babos šventinius stalo įrankius – jais valgysime šventinę vakarienę. Pasikabinau babos paveikslą, kurį jai kažkadaise dovanojo tėvelis – irgi primins ją. Reikia nepamiršti, kad kiekviename mūsų – anūkuose, dukrose – ji paliko dalelę savęs, taigi, tikiu, jusime ją šalia“, – DELFI pasakoja A. Užkalnio širdies draugė.
Fausta tikina, kad šiemet be eglutės per didžiąsias metų šventes išsisukti būtų buvę paika, todėl pagalbos kreipėsi į artimas bičiules, kurios neseniai pradėjo kalėdinių medžių verslą.
„Jaudinosi ir jos, ir aš. Jos, kad nesugadintų mano užsidegimo po tiek metų pirmąkart papuošti eglutę, o aš, kad nepapuoščiau šleivai ir kreivai. Kažkam čia tik eglė, o man ji buvo ypatinga. Pirmoji po daug metų, pirmoji, puošta su Andriumi, pirmoji, kurią, kaip pačiai atrodo, papuošti pavyko visai neblogai, turint galvoje, kad eglučių puošyba nėra mano stiprioji sritis. Papuošėme medžiaginiais nykštukais, Kalėdų seneliais, žaisliukais, primenančiais kalėdinius saldainius, kaspinėliais. Greta žybsi eglutės. Kai pagalvoji, apsisukome visai nebrangiai, tik daug nerimo ir jaudulio kainavo“, – tikina ji.
Pasiteiravus, ar į eglutę „nesikėsina“ jų šuo Oregonas, Fausta džiaugiasi, kad kol kas jiedu su Andriumi gali būti ramūs.
„Tai pirmoji mano ir Andriaus Eglutė kartu – ir šuniukui Oregonui ji pirma. Jam pirmosios Kalėdos. Nesvarbu, kad jam Kalėdų pavadinimas gal prasmės neturi – ir jis jaučia šventiškas nuotaikas: juk visi kartu namie dūkstam įsijungę kalėdinę muziką, skanukais vaišinamės – kas žmogiškais, kas šuniškais. Tikiuosi, Oregonas nesugalvos paskanauti ir eglutės – kad būtų mažiau pagundų, šį kartą statėme ją, siekiančią daugiau nei metrą, ant plačios palangės“, – šyptelėjo F. M. Leščiauskaitė.
