A. Navicką galima įvardyti ir kaip žmogų, bandžiusį eiti į politiką, tačiau, kaip jis pats sako, greitai suprato, kad tai ne jam.
„Esu plataus profilio žmogus, išbandęs daugybę veiklų, – apie save kalbėjo A. Navickas. – Gyvenu kaime, esu bitininkas, turiu apie septyniasdešimt šeimų ir man tai patinka. Gyvenu savo prosenelio žemėje, kur ir mano seneliai vaikščiojo, iš ten mano senelis buvo ištremtas į Sibirą, buvo visas turtas konfiskuotas. Dabar gyvenu tame name, kurį pastatė mano prosenelis. Namui jau šimtas metų, o jame auga keturi mano vaikai ir man tai yra labai brangi vieta, kuri suteikia stiprybės. Man, pavyzdžiui, negauti mėnesio atlygio yra juokas, kai žinau, kad senelis šešerius metus buvo lageryje. Ir mūsų valdžia, nors ir diktatoriška, man yra kelianti juoką. Jei lygintume tuos laikus, kai mano senelis kentėjo nuo Stalino represijų, tai šita valdžia, nors ir diktatoriška, bet jiems dar trūksta iki to.“
41-erių A. Navickas kilęs iš Nedožinkos kaimo netoli Zarasų. 2011 metų duomenimis, šiame kaime gyveno vos 7 žmonės, tačiau kaimas garsus dėl čia įkurto pirmojo Lietuvoje diskogolfo parko, kuriame vyksta nacionaliniai ir tarptautiniai turnyrai. Pastarojo įkūrimas – taip pat A. Navicko nuopelnas.
Diskgolfą arba frisbį A. Navickas žaidžia iki šiol – tai jis vadina hobiu.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku A. Navickas tapo prieš šešerius metus, 2012-ųjų gruodžio viduryje, netrukus po 35-ojo gimtadienio. Prieš tapdamas pirmininku jis buvo LŠDPS pirmininko pavaduotojas, taip pat vadovavo ir LŠDPS Zarasų susivienijimui.
Ilgametį LŠDPS vadovą Aleksą Bružą pakeitęs A. Navickas tuo metu, kai tik buvo išrinktas, naujienų agentūrai ELTA teigė, kad „tiek prioritetai, tiek tikslai bei uždaviniai, strategija yra šiuo metu vienyti profesines sąjungas, nes dabar jos yra pakankamai susiskaldę“. Panašu, kad šio tikslo A. Navickas nepasiekė iki šiol, nes ne visos sąjungos vieningai priėmė naująjį etatinį modelį. Tiksliau – visos jam pritarė, tik ne LŠDPS.
Tiesa, sąjungos nariu A. Navickas tapo kur kas anksčiau, dar mokydamasis, 2001-aisiais metais. „Esu vadovavęs mokyklos organizcijai, susivienijimui, o LŠDPS pirmininku tapau 2012 metų gruodžio 15 dieną“, – įvardijo A. Navickas.
Į visuomeninę veiklą A. Navickas įsitraukė netrukus po mokslų baigimo – 1999 metais jis įgijo geografijos mokytojo specialybę Lietuvos pedagoginiame universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), o 2003 m. ten pat įgijo ir kūno kultūros mokytojo specialybę. Mokėsi ir ekonomikos, gali jos mokyti.
„Tarne, grąžink, ką esi skolingas“
Internete, ieškant informacijos apie A. Navicką, galima rasti daugybę straipsnių, kuriuose aprašomi mokytojų streikai. Dar 2012 metais mokytojai daugiau nei tris savaites nevedė pamokų net šešiose Zarasų rajono mokyklose. Tuo metu streikavo LŠDPS Zarasų rajono susivienijimui priklausantys mokytojai. Susivienijimo pirmininku tuo metu buvo A. Navickas.
Streikuojantys mokytojai reikalavo garantuoti bent minimalų atlyginimą, grąžinti mokykloms privatizuotą pavežėjimo paslaugą, derinti maitinimo paslaugų teikimo pakeitimus.
Derybos tuomet vyko su Zarasų savivaldybe, o streikuojantys laikėsi tokio paties principo kaip ir dabar – streiko nenutrauks tol, kol sutarimai juodu ant balto nebus parašyti ant popieriaus.
Streikas Zarasų mokyklose buvo inicijuotas ir prieš dvejus su puse metų. Tąkart streikavo ir kitos profesinės sąjungos, tačiau jos streiką nutraukė anksčiau nei LŠDPS.
Streikas su A. Navicko pavarde buvo organizuojamas ir 2014 metais. Tąkart jis buvo pavadintas itin skambiai – „Tarne, grąžink, ką esi skolingas“. Tuo metu portalui suduvis.lt A. Navickas teigė, kad „valdžią vadinti tarnais anaiptol nėra koks įžeidimas, nes būtent valdžia turi tarnauti žmogui, nors šiuo metu situacija yra apvirtusi aukštyn kojomis“.
Tuo metu mokytojai be kitų reikalavimų kėlė prašymą ankstinti pensinį amžių iki 55 metų.
A. Navickas teigia, kad jo veiklą atspindi ir daugybė renginių, konferencijų bei nuolatinis dalyvavimas įvairiose darbo grupėse, tačiau pridūrė, kad jo vadovaujama profesinė sąjunga greičiausiai dažniausiai organizuoja streikus.
„Taip, mūsų profesinė sąjunga galbūt daugiausia streikų yra organizavusi, nes tai dažnai nors ir kraštutinė, bet veiksmingiausia priemonė, – kalbėjo A. Navickas. – Nes, pavyzdžiui, kai metus laiko dalyvauji darbo grupėje ir nepavyksta nieko susitarti, tai tiesiog nėra kitos išeities.“
Mokytojai derybų pradžios nusprendė laukti ministerijoje. Ten jie atvyko trumpam, esą tik sulaukti tuo metu Švietimo ir mokslo ministrės pareigas einančios Jurgitos Petrauskienės, tačiau viskas pasisuko taip, kad mokytojai liko nakvoti. Po vienos nakties sekė kita - mokytojai laukė derybų, o valdžia teigė, kad derybos pradėtos.
Kodėl mokytojai nepastebi tų derybų, apie kurias kalba valdžia? „Iš patirties turbūt galėčiau pasakyti, kad jos turbūt vyksta. Derybos vykdomos ir tylėjimo principu. Visi laukia sprendimo, bando, galbūt tikisi, kad mes pasitrauksime. Tai viena iš derybų praktikų, – nusijuokė A. Navickas. – Mus bandė, nes kitaip protu nesuvokiama, kodėl per šį laiką, kol vaikams nevykdomas mokymosi procesas, mes nesėdome ir nesurašėme tų reikalaujamų dalykų.“
Derybos pajudėjo tik po dviejų savaičių, praleistų ministerijoje. Laikinai Švietimo ir mokslo ministras Rokas Masiulis sėdo prie derybų stalo su LŠDPS ir kitomis profesinėmis sąjungomis ir derėjosi, kaip tobulinti etatinį modelį. Beje, laikinasis ministras pabrėžė, kad nekalbama apie jo anuliavimą, nes jis jau įvestas, kalbama tik apie jo tobulinimą tiek, kad jis būtų tinkamas abejoms pusėms.
Santykiai su Švietimo ir mokslo ministrais
Anot A. Navicko, pagrindinis valdžios tikslas iki ministrės J. Petrauskienės nušalinimo buvo laukti, kol mokytojai patys nuleis rankas, o tada esą nieko ir nedaryti. „Taip buvo ir prie Pavalkio, ir prie Pitrėnienės. Taip daryti norėjo ir Petrauskienė, tik tiek, kad Petrauskienė karjerą baigė“, – vardijo pirmininkas.
A. Navickas profesinės sąjungos veikloje aktyviai veikia jau daugybę metų, tad jam teko dirbti ne tik su neseniai iš pareigų atleista J. Petrauskiene, bet ir su Dainiumi Pavalkiu, kuris Švietimo ir mokslo ministro pareigas pradėjo eiti 2012 metais (beje, A. Navickas LŠDPS pirmininku tapo praėjus lygiai savaitei po naujojo ministro atėjimo). A. Navickas dirbo ir su D. Pavalkį po dvejų su puse metų pakeitusia Audrone Pitrėniene.
O tuo metu, kai A. Navickas dar nebuvo pirmininku, tačiau vadovavo susivienijimui ir kitaip aktyviai liejosi į profesinės sąjungos veiklą, ministerijai vadovavo Gintaras Steponavičius.
„Ne asmenybėse esmė. Jei stebėjote reikalavimus, daugmaž panašius kėlėme tiek Pavalkiui, tiek Pitrėnienei, tiek Petrauskienei. Bet nė vieni nekalbėjo ir netenkino. Galbūt todėl šitas streikas toks ryžtingesnis. Supratome, kad beprasmiška imituoti streiką ir jį organizuoti vos trims dienoms ar savaitei. Jei netinka sąlygos, reikia ir nedirbti tomis sąlygomis“, – tvirtai kalbėjo A. Navickas.
Tiesa, jo teigimu, dabar jau prieita ta riba, kai mokytojams buvo teigiama, kad jei netinka sąlygos, galima susirasti kitą darbą. Buvo ir tokių mokytojų, kurie pradėjo taip galvoti. „Tokių diskusijų yra daug, bet mes todėl ir nenorime trauktis. Pozicijos aiškios – siekiame susitarimo, o jei jo nepasieksime, mokytojai kalba, kad svarstys galimybę apskritai pasitraukti iš švietimo sistemos. Apie tai galvoja labai daug mokytojų, labai gerų mokytojų“, – kalbėjo pirmininkas.
O su kuriuo ministru dirbti buvo lengviausia? „Nė vienas ministras nesistengė organizuoti palankių sprendimų mokytojams. Nė vienas neteikė mūsų reikalavimų Vyriausybei. Visi žadėdavo ir nukeldavo. Dėl to ir nenorime atsitraukti, nes pažada ir nukelia. Ir kiti žadėdavo. Pavalkis žadėjo, kad sprendimai bus 2016, Pitrėnienė – 2018, o Petrauskienė – 2020 metais“, – kalbėjo A. Navickas.
Teko peržengti teismo slenkstį
Beje, A. Navickui, kovojant dėl geresnių sąlygų mokytojams, teko žengti ir į teismą. Dar tuo metu, kai jis vadovavo Zarasų rajono susivienijimui, mokyklų vadovai kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą ir prašė išaiškinti, ar streikas buvo teisėtas.
Tuo metu, 2012 metų rudenį, A. Navickas organizavo mėnesį trukusį streiką, kuris prasidėjo rugsėjo mėnesį.
Dabar apie buvusį teisminį procesą A. Navickas kalba pozityviai. „Tai buvo vienintelis kartas ir jie pralaimėjo. Tai buvo labai geras precedentas, kurio teisminis procesas davė labai daug aiškumo streiko organizavime“, – kalbėjo A. Navickas.
Prie streiko prisijungę mokytojai neliks tuščiomis kišenėmis
Prie streiko prisijungę mokytojai neturėtų likti tuščiomis kišenėmis. Jei nebus sutarta kitaip, mokytojams prarastą atlyginimą padengs profesinės sąjungos atstovai iš sąjungos biudžeto.
Prasidėjus streikui buvo paviešinta sąskaita, į kurią galėjo visi norintys pervesti norimą pinigų sumą. Per šį laiką į sąskaitą įkrito beveik 30 tūkst. eurų, tačiau LŠDPS pirmininkas teigia, kad tai – ne pagrindinis pinigų šaltinis. Pagrindinės sąjungos lėšos – nario mokestis.
Šiuo metu, anot A. Navicko, LŠDPS priklauso beveik šeši tūkstančiai pedagogų. Kiekvienas iš jų moka nario mokestį, kuris svyruoja, o vidutiniškai siekia apie 9 eurus.
Tiesa, kiek mokytojų tiksliai streikavo ar buvo prisijungę prie streiko suskaičiuoti nėra lengva. Kaip teigia A. Navickas, skaičiai kinta kasdien: „Jei mokytojas pamokas turi tik trečiadieniais ir penktadieniais, tai vieną dieną, kai jis turi pamokas, skaičiuojamas kaip streikuojantis, kitą – ne“.
Jo teigimu, jei mokytojas turi nedarbingumo lapelį ar yra motinystės atostogose, taip pat skaičiuojamas kaip nestreikuojantis.
„Bet jei mokykloje yra gripo epidemija ir serga apie dešimt mokytojų – ugdymo procesas faktiškai nebefunkcionuoja. Jei mokykloje dirba apie 40-50 mokytojų, o 10-15 streikuoja – tai yra daug“, – skaičiavo pirmininkas.
Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, gruodžio pradžioje streikavo daugiau kaip tūkstantis mokytojų, šiuo metu – apie 400.
Turi vos dvi pamokas per savaitę
„Pagrindinė mano veikla – profesinė sąjunga. Mokykloje dirbu labai nedaug, – teigė šiuo metu vos dvi pamokas per savaitę mokykloje vedantis A. Navickas. – Kai pradėjau dirbti, turėjau visų trijų dalykų (kūno kultūros, geografijos ir ekonomikos – DELFI) pamokas. Vėliau tų dalykų pamokų nebeliko, o dabar turiu dvi valandas kūno kultūros.“
Kodėl tik dvi pamokas? „Pagrindinė mano veikla – profesinės sąjungos pirmininkas. Mokykloje dirbu tik norėdamas neprarasti ryšio, kad žinočiau, kas ir kaip vyksta mokykloje, kaip įgyvendinamos reformos. Noriu neatitrūkti, jausti mokyklos pulsą.“
A. Navickas nuo pat karjeros pradžios dirba Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje.
Bandė pasukti į politiką
A. Navickas bandė pasukti ir į politiką, tačiau teigia supratęs, kad tai - ne jam.
„2011 metais mes, profesinės sąjungos nariai, buvome išsikėlę kaip kandidatai. Dalyvavome, bet pamatėme, kad politika – ne mums. Reikėjo surinkti tuos penkis procentus, o komitetams berods šešių, bet nepatekome į tarybą“
Kodėl iš viso kilo tokia mintis? „Pagalvojome, kad galbūt tas kelias galimas daryti pokyčiams, bet paskui pamatėme, kad mūsų ir veikla, ir veiklos pobūdis yra priešingų vektorių, – teigė A. Navickas. – Pokyčiai galimi dviem keliais, o mūsų kelias yra šitas – telkti bendruomenę.“
Vadovauja masiniam streikui
LŠDPS pirmininkas A. Navickas įvardijamas kaip masinio mokytojų streiko organizatorius. Mokytojų streikas prasidėjo lapkričio 12-ąją, lapkričio 28-ąją mokytojai atvyko derėtis į ministeriją ir liko čia budėti. Šiuo metu mokytojai ministerijoje budi daugiau kaip dvi savaites.
A. Navickas neprognozuoja, kada tiksliai baigsis šis streikas. „Sąlygos netinka, todėl dauguma ir streikuoja. Norime susitarti, kad galų gale įvyktų pokyčiai“, – tikino pirmininkas.
Jis teigė, kad sutarti žodžiu kartais pavyksta, tačiau tai taip niekad ir nenugulė juodu ant balto lapo, todėl šį kartą streikuojantys mokytojai to ir sieks – aiškaus ir dokumentu užtvirtinto susitarimo. „Abi šalys sutaria, tai kodėl reikia nepriimti sprendimų?“ – klausė A. Navickas.