W. Ischingerį Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ pasikvietė interviu ne vien kaip prityrusį, 40 metų darbo patirtį turintį diplomatą, bet ir kaip neseniai pasirodžiusios knygos „Pasaulis pavojuje“ (Welt in Gefahr) autorių.
Aukštas diplomatas nusivylimo neslėpė: pasaulio galingųjų susitikimo Buenos Airėse rezultatai – apgailėtini: visa, kas problemiška, sunku, pavojinga taip ir liko nepajudinta.
„Tarptautinė bendruomenė vengė ekskomunikuoti ar nubausti Saudo Arabijos kronprincą“ – dėl žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymo.
„Apgailėtina, kad viršūnių susitikimas baigėsi, grubiai tariant, smagiai nevožtelėjus prezidentui Putinui“ už tai, kad Rusija ir vėl eskaluoja Ukrainos krizę, – karščiavosi W. Ischingeris, šiaip jau savo pasisakymuose pasižymintis diplomato profesionalo santūrumu.
„Tačiau ką būtų reikėję daryti, ant tarptautinio parketo susitikus tokius du „juodus kandidatus“: Vladimirą Putiną ir Mohammedą bin Salmaną? Skelti jiems „antausį“? Viešai sukompromituoti?“ – teiravosi Vokietijos radijo korespondentas.
Tarsi būtų susitikę du skautai
„Suprantama, kad ne!“ – atsakė diplomatas. O ir į galutinį susitikimo komunikatą įmanoma įrašyti tik tai, kam visi pritaria. Tad tikėtis aiškaus pasmerkimo tokiame komunikate – nerealistiška.
Būtų žengta teisinga kryptimi, jei iš Argentinos pasaulį būtų pasiekusi žinia, kad tokiems veikėjams ten sudaryta nepakantumo atmosfera, – dėstė diplomatas „Tačiau vaizdai, kuriuos mačiau, rodė visai ką kita“: ten Saudo Arabijos princas ir prezidentas Putinas „linksmai sumušė delnais, – tarsi du skautai būtų susitikę. Jie anaiptol nesijautė nejaukiai. Tokius dalykus išduoda kūno kalba.“
Donaldas Trumpas, taip pat turintis „blogo vaikino“ reputaciją, „irgi sunkiai galėjo pats vienas trenkti kumščiu į stalą, – viršūnių diplomatijoje tuo daug nepasieksi, juoba jei paties patikimumas aiškiai smukęs“, – pripažino W. Ischingeris. „Tai buvo vengimų susitikimas: vengta krizių, vengta bausti, vengta daryti sprendimus“, – pakartotinai kritikavo diplomatas.
Tokia akivaizdi „bejėgystė prieš galinguosius“ skatino jį kelti klausimą, nukreiptą jau europiečiams: ką reikėtų daryti, matant, kaip irsta ši tarptautinės teisės normomis grindžiama tvarka?
„Mano supratimu, atsakymas gali būti tik toks: mums reikalinga vienu balsu kalbanti Europa. Mums reikalinga Europa, turinti bendrą Kinijos politiką, Europa, turinti bendrą Rusijos politiką ir ryžtingai atstovaujanti 500 milijonų Europos žmonių interesams. Privalome kalbėti vienu balsu, antraip, jei kiekviena šalis galės ir toliau naudotis veto teise, taip ir liksime iš užsienio perspektyvos žvelgiant – tik plepių turgus.O galiausiai europiečiai neišvengiamai bus nustumti“, – perspėjo diplomatas.
Mes patys ilgai vieni kitiems skyrėme stebuklingus migdomuosius
„Žlugus Sovietų Sąjungai ir susivienijus Vokietijai, suskatome vieni kitiems skirti stebuklingą migdomųjų tabletę, sakydami: dabar viskas puiku, dabar visi gyvename draugų apsuptyje, – taikos dividendai! Ypač mes, vokiečiai, nebenorėjome matyti, kad mūsų draugų pašonėje, artimiausioje jų kaimynystėje, žiebėsi ir vis labiau įsiliepsnojo konfliktai. Kol galiausiai jie pasiekė ir mus“, – savikritiškai pripažino W. Ischingeris.
„Nors kai kam ir labai nepatinka, privalėsim stiprinti mūsų karinius pajėgumus. Visa kita nepadės“,– sakė jis, pastarąją pastabą veikiausiai skirdamas pirmiausia Vokietijos opozicinėms žaliųjų ir „Kairės“ (Die Linke) partijoms, reikalaujančioms kiek galint mažinti karines išlaidas.
Savo knygoje „Pasaulis pavojuje: Vokietija ir Europa neramiais laikais“ W. Ischingeris be kita ko rašo ir apie revizionistinę Rusijos politiką, apie Europai itin pavojingą karinį konfliktą tarp Rusijos ir Ukrainos. Jį diplomatas priskiria konfliktams dėl tvarkos principų, reguliuojančių valstybių tarpusavio santykius.
„Pagrindinė šio karinio konflikto spyruoklė – Rusijos nenoras laikytis Helsinkio akte įtvirtintų Europos saugumo bei bendradarbiavimo principų“, – įsitikinęs W. Ischingeris.
Revizionistinė Rusijos politika, pastarosiomis savaitėmis pasireiškusi karinėmis Rusijos provokacijomis Kerčės sąsiauryje, privertė Europos Sąjungos valstybes ir vėl klausti: kaip turime elgtis su Rusija?
Vietoj „antausio“ – „apdovanojimai“?
Šis klausimas politiniam Berlynui, remiančiam „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą, itin keblus. Tačiau Kerčės incidentas jį ir vėl iškėlė į paviršių. „Kaip elgtis su prezidentu Putinu?“ – anot televizijos diskusijų laidos „Anne Will“ per pirmąjį visuomenininio transliuotojo kanalą.
Partijos „Die Linke“ lyderis Dietmaras Bartschas atkakliai rėmė Maskvos versiją, esą, tai buvusi sąmoninga priešrinkiminė Ukrainos prezidento P. Porošenkos provokacija. Ko ir stebėtis?
Kairuoliška Vokietijos partija visada palaiko Kremlių, tarsi ten tebesėdėtų „draugai komunistai“.
Vokietijos teisingumo ministrė ir pagrindinė socialdemokratų kandidatė į Europos Parlamentą Katarina Barley ragino pirma „ramiai išsiaiškinti, kas Kerčės sąsiauryje išties įvyko“. Be to, net jei Rusija pasirodytų esanti kalta, trauktis iš „Nord Stream 2“ dujotiekio projekto neišeina, nes Vokietijai, atsisakiusiai atominės energetikos, būtinai reikalingos dujos. O dujų atsargos Šiaurės jūroje senka. Kanados ir JAV skalūninės dujos – 30 proc. brangesnės, be to, „nešvarios“. Tad lieka „švarios“ Rusijos dujos.
Moralinio aspekto vienas žymiausių šalies politologų Herfriedas Münkleris santykiuose su Rusija ragino nesureikšminti. Reikia pirmiausia matyti Vokietijos interesus, veikti „mažiau morališkai, o daugiau strategiškai“, užuot naudojus vien sankcijų instrumentą, derinti „apdovanojimus ir sankcijas“ (Gratifikationen und Sanktionen), – dėstė Vokietijos vyriausybės konsultantas.
Krikščionių demokratų generalinė sekretorė ir kandidatė į partijos pirmininkes Annegret Kramp-Karrenbauer nuo aiškesnių atsakymų išsisukinėjo, dujotiekio projekto atsisakyti nenorėjo.
Kietos laikysenos „agresorės Rusijos“ atžvilgiu reikalavo tik dienraščio „Tagesspiegel“ vyriausias redaktorius Christophas von Marschallas, priminęs, kad keletas iškilių krikščionių demokratų politikų jau viešai ragino neberemti dujotiekio. Vis dėlto tai buvo mažumos pozicija. Deja, ne vien šioje laidoje, bet ir politiniame Berlyne, o ir apskritai Vokietijoje.
Tai puikiai žino ir V. Putinas. Laidos dalyvių svarstymai Rusijos prezidentui turėjo glostyti ausį: vietoj „antausio“ – galimi „apdovanojimai“, „pamaloninimai“.
