Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“. (Lk 3, 1–6)

Šį antrąjį advento sekmadienį liturgijos pateikiamame Evangelijos tekste šv. Lukas nusako veiksmo vietą, kur netrukus pasirodys Jėzus ir pradės savo viešąją veiklą. Evangelistas Lukas nurodo septynis ano meto garsius pagonių ir žydų asmenis: Tiberijų, Poncijų Pilotą, Erodą, Pilypą, Lisanijų, Aną ir Kajafą.

Pagal šias nuorodas lengvai galima atsekti, kad tai buvo 28-ieji mūsų eros metai. Lukas pabrėžia, jog išganymo istorija vyksta realiame pasaulyje: Jėzus – ne mitas, bet konkreti istorinė asmenybė. Be to, skaičius septyni turi simbolinę reikšmę – nurodo pilnatvę. Paminėdamas septynis asmenis ir jų veiklą, Lukas nori pasakyti, kad visa istorija – pagoniška ir žydiška, pasaulietinė ir religinė – yra įtraukta į įvykius, kuriuos jis rengiasi papasakoti. Šie faktai svarbūs visai žmonijai.

Šie įvykiai neatsiejami nuo Jono Krikštytojo, Jėzaus pirmtako, tarpinės asmenybės tarp pranašystės ir pažado įvykdymo. Iš tiesų Jonas jau nuo pat gimimo buvo pasveikintas savo tėvo Zacharijo kaip pranašas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti“ (Lk 1, 76).

Manoma, kad Jonas kurį laiką praleido religinėje bendruomenėje, savo pėdsakus palikusioje Kumrane tarp Judėjos dykumos ir Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek ir Kumrano vienuoliai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Iz 40, 3).

Kaip žinome, garsiojo VIII a. prieš Kristų pranašo Izaijo knygą rašė daugelis įvairių pranašų. Vienas jų, gyvenęs praėjus dviem amžiams po to, kai ištremti žydai grįžo iš Babilonijos į Jeruzalę, parašė 40-55 šios knygos skyrius. Pranašas apdainavo grįžimą į tėvų žemę kaip liturginę, džiugią ir taikią procesiją, nors iš tiesų ji turėjo keliauti per atšiaurią Mesopotamijos ir Sirijos dykumą. Būtent todėl kalbama apie Viešpaties kelią.

Žinoma, kad prie senovės Artimųjų Rytų šventyklų driekėsi vadinamieji procesijų keliai, pavyzdžiui, kelias priešais Ištar šventyklą Babilone ar sfinksų kelias Karnake. Tie keliai turėjo būti visiškai tiesūs ir lygūs. Išties šventyklą reikėjo pasiekti ramiai, iškilmingai.

Štai kodėl Izaijas, o su juo ir Jonas Krikštytojas taip nusako kelią į išganymą: „Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį! Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais“ (Iz 40, 3–4; plg. Lk 3, 4–5).

Senojo Testamento pranašai kalbėjo apie ateities išganymą, iš savo slėpinio išžengiančio Dievo gelbstintį įsikišimą. Jono Krikštytojo pamoksluose šie vilties žodžiai tapo dabartimi: jis moko žmones „pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 77) ir nurodo tą, kuris „naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).

Tiesaus kelio, vedančio į dangiškąją Jeruzalę, pradžia prasideda kiekvieno mūsų širdyje. Tik Dievo žodžio paliestoje širdyje įvyksta atsivertimas, atrandamas teisingas ir vienintelis gyvenimo kelias – Jėzus Kristus (Jn 14, 16). Kristus, įsikūnijęs Žodis, yra tobula šventykla, į kurią driekiasi žmonijos procesija (Apr 7, 9), nes tik jame „visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“ (Lk 3, 6).