Demokratiškos pasaulėjautos piliečiai dar priešinosi pirmiesiems valdžios užmojams apdrėbti mus draudimais ir bauginimais. Tačiau kai kurie laisvės puoselėtojai ilgainiui pavargo ar tiesiog prarado imunitetą prieš policinę valstybę, netgi spėjo pamiršti atseit netyčinį Dovilės Šakalienės bandymą žiniasklaidos turinį cenzūruoti pagal gerų ir blogų naujienų santykį 50/50. Juk rinkėjų atmintis – trūkinėjanti.
Be to, per pastaruosius metus iš įstatymų leidėjų pusės ištryško tiek užmačių ką nors riboti, drausti ir bausti, ir tokia jų daugybė įgyvendinta, kad žmonės atbuko.
Iš dalies dėl to ir buvo taip lengvai praleistas pro pirštus agresyvus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, sulipdytas iš norvegiškų šeimos terorizavimo pavyzdžių. Dalis piliečių ėmė ir patikėjo kone šventa jo misija – atseit kovoti su Lietuvoje išvešėjusiu smurtu.
Smurto tema buvo pamėtėta į viešumą kaip gardus kaulas bandai. Šios akcijos siekis buvo dvejopas. Pirma – ginčais apie tai, ar galima suduoti vaikui per sėdynę, ar ne, žmones supriešinti ir nukreipti jų dėmesį nuo represinės įstatymo esmės. Antra – tuos, kas abejoja jo nauda, priskirti blogiukams. Taip sėkmingai buvo sukurtas prietaras, kad jei nenori paklusti barnevetinėms komandoms, tu – vaikamušis.
Projekto aktyvistams puikiai pavyko išnaudoti ir vaikystėje nuo sadistų nukentėjusių kelių žmonių ašaras.
Jos kaip lazeriniai šou efektai padėjo kurti iškreiptos tikrovės vaizdą, kad lietuvių namuose kitaip nebūna kaip tik rykštė, diržas ir smūgiai į galvą dėl neišplauto puoduko ar neteisingai sulankstytų marškinių. Tokį trauminį įsivaizdavimą, kurį turi nuo psichopatų tironų nukentėjusi saujelė pažeistų sielų, buvo bandoma primesti daugumai.
Tam pasitarnavo ir išpuolusi Matuko tragedija. Per ją politikai mus ruošė naujajam įstatymui, mums liguistai kaldami į (pa)sąmonę: jei tu dar savo kūdikio nepapjovei ir jo kraujo neišgėrei, tai nėra garantijų, kad to niekada nepadarysi.
Jei šiandien tik grubiai paėmei padūkėlį už rankos, tai rytoj mažąjį sudaužysi iki kraujosrūvų. Esą kiekvienas plekštelėjimas turi sunkaus sužalojimo ir žmogžudystės perspektyvą. Maždaug tas pats, kas jei šiandien sūneliui prieš miegą paglostei nugarą, tai rytoj tavo rankos jau slys giliau. Logika – ledinė!
Taigi, visuomenė kiek per vėlai atsikvošėjo, kad naujas įstatymas padeda neleisti apkvaišusiems asocialams vaikų mėtyti į šulinius maždaug tiek pat, kiek draudimas prekybos centre pirkti vyną po 20 val. padeda kovoti su babatuko vartojimu provincijos gūdumoje.
Taip pat šiaurietiškos šeimų šiurpinimo tvarkos kūrėjai mus bandė įtikinti, kad lig tol Lietuvoje smurtas buvo teisėtas. Tačiau tai – netiesa. Smurtas pas mus – neskirstant aukų nei pagal amžių, nei pagal lytį – neteisėtas nuo pat Chruščiovo laikų – ir tėvai buvo baudžiami, ir vaikai iš jų buvo atiminėjami, bet tik po to, kai teismo keliu būdavo įrodomas nusikaltimo faktas.
Kitaip demokratinėje, net socialistinėje visuomenėje ir būti negali.
Naujasis įstatymas įgalina sistemą gimdytojus paversti nusikaltėliais ir be teismo sprendimo, o vien pagal susapnavimus ar anoniminį skundą.
Ne taip jau ir svarbu, ar tėvai iš tikro pėrė kailį neklaužadai, ar ne, ar jį sužalojo, ar išvis jokio skausmo nesukėlė. Svarbiausia – kad ant šeimos galima užsisėsti ilgam ir nuobodžiai dėl menkiausio preteksto.
Pirmiausia mobiliosios komandos nujoja tavo vaiką, o tada jau aiškinkis ir įrodinėk, kad esi ne kupranugaris. Visai kaip #metoo, tik žymiai rimčiau ir sudėtingiau. Taip ir griaunama tvirta demokratijos kolona – nekaltumo prezumpcija.
Avansu piliečius kriminalizuojantį valdžios požiūrį itin taikliai atskleidžia socialinio šeimos terorizavimo gerbėjams vis išsprūstanti mintis, kad mes – ne telepatai, negalime žinoti, kokie tėvų ketinimai, bet ir negalime prie kiekvienų durų pastatyti po policininką, todėl verčiau atiminėti vaikus profilaktiškai nei laukti, kol jie bus nugalabyti.
Išeina, ir kad galima bet kurį asmenį pasodinti į kalėjimą iki gyvos galvos už žmogžudystę, kuri neįvyko, siekiant, kad ji nebūtų įvykdyta, ir remiantis anoniminiu numarazmėjusio piktybinio pensininko skundu. Kam dar vargintis su visokiais teismais, prokuratūromis, liudininkų parodymais, kriminalistų tyrimais?
Tokios idėjos gali būti artimos tik mankurtams, kuriems mirę paskutiniai jausmai. Nejautroms nei intuicija, nei žmogiškasis faktorius išvis nepažįstamas, o spalvos egzistuoja tik dvi – arba tik balta, arba tik juoda. Todėl be tikslių instrukcijų jie nepajėgūs susigaudyti gyvenimiškose situacijose.
Taip ir atsiranda su realybe prasilenkiantys pasiūlymai vaiko sudrausminimą, kuris nesukelia jokios realios žalos, prilyginti šiurpiai egzekucijai ir tokiu būdu bet kokį tėvų elgesį patraukti į baudžiamąjį procesą.
Gestapiniai šeimų kontrolieriai gatavi vaikų auklėjimą, meilę, emocijas, artimųjų tarpusavio santykius sugraduoti pagal grėsmės lygius, liniuote ar skriestuvu išmatuoti viską, ko taip lengvai nepasversime ir neišmatuosime, priešingai nei į alkotesterį pripūstų promilių.
Nepaisant šių pastangų, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, net naujausioje jo versijoje, yra aptakių sąvokų ir dviprasmybių, kurias galima interpretuoti, kiek tik vaizduotė nuneš, ir taip kurti sąlygas nesusipratimams ir chaosui.
Bet kad žmonėms dėl to nekiltų jokių klausimų, barnevetiniai ideologai imasi kitamanių juodinimo kampanijos: pirma į jiems oponuojančius mitingus patys privilioja tebeklaidžiojančias Garliavos šmėklas ir vatinukus, o jei šie nė nekviesti su plakatais prisistato aikštėje, tuomet lieka tik į viešumą pametėti kelių kvanktelėjusių Neringos Venckienės gerbėjų nuotraukas ir vaizdo įrašus, kurie sukuria įspūdį, jog adekvatūs piliečiai protesto akcijoje nedalyvavo.
Kitas stiprus naujos sistemos prastūminėtojų žingsnis buvo piliečius įbauginti – kad blaivi kritika pasimestų tarp visuotinės baimės prigimdytų kliedesių.
Tam reikėjo atvirai pademonstruoti institucijų nebaudžiamumą ir neribotas galias, pavyzdžiui, per Kručinskų šeimos istoriją, taip pat surengė kelis parodomuosius reidus, kad visi pamatytų, kaip į svetimus namus įsibrovusios griežtos tetos suglumusioms, svečių priimti nepasiruošusioms mamoms pamokslauja, kaip teisingai gyventi.
Po šių diktatūrinių išdaigų žmonės tiek pašiurpo, kad jautriausi ėmė skleisti siaubo trilerių scenarijus.
Visokie majauskai su šakalienėmis, ko gero, tik krizena į kumštuką dėl vilnijančių aimanų, kad pagrobti berniukai ir mergaitės atsidurs Norvegijos pedofilų orgijose, o gal vaikų inkstai bei kepenys bus išskirstomi Lietuvos „Akropoliuose“ ir sraigtasparniais keliaus aprūpinti nelegalias Somalio ir Izraelio operacines.
Nereikia nė tokių makabriškų sąmokslo teorijų, jei į įteisintą vaikų atiminėjimą pažvelgtume kaip į dar vieną galimybę įsisavinti biudžeto pinigus. Į šią sistemą pradėti aktyviai vilioti laikini globėjai. Vien už budėjimą, t. y. už nieko neveikimą, kas mėnesį žadama po 400 eurų, o pasiėmus nuo šeimos atskirtą vaiką – dar maždaug antratiek. Taigi, atlygis už vieno nelaimėlio priglobimą gali siekti iki 1000 eurų, kai tuo metu gimdytojai už auginamą atžalą gauna išmaldos po 30 eurų.
Naujoji tvarka labai palanki ir fiktyvių profesijų atstovams, įpratusiems pragyventi tik iš dirbtinai sukurtų darbo vietų už užsienio fondukų ar valstybės paramą. Tai įvairių privalomų kursų programų kūrėjai bei lektoriai, visokių krizių (krizių, kurias vaikams sukelia atplėšimas nuo tikros šeimos) centrų ir kitokių panašių kontorų konsultantai, kurie šiaip jau nereikalingi, kai nėra prikuriama naujų problemų lygioje vietoje.
Jei vaikų atiminėjimas yra ne gaivališkas sumanymas, o organizuota afera, tai į pasipelnymo viršūnę turėtų užkopti valstybę melžiančios kompanijos, kurios steigs poilsiavietes, ligonines ar psichoterapijos namus, skirtus reabilituotis vaikams, priverstinai atskirtiems nuo tikrų tėvų, ir gydytis nuo psichinių traumų, patirtų po šeimos netekties šoko.
Bet kokiu atveju apetitas kyla bevalgant. Startui šeimų tvarkdariai iš valstybės išsikaulijo 6 milijonų eurų. Tuomet jie demonstratyviai, o gal iš natūralaus kvailumo, pridarė grubių klaidų ir pažeidimų, kad atsirastų rimtas pretekstas „tobulėjimui“ ir galima būtų kartoti mantrą „Resursų bei specialistų stoka“ ir nesikuklinant reikalauti dar 300 milijonų.
Akivaizdu: šie nuliai kovai su matukų tragedijomis reikalingi maždaug tiek, kiek „Notabene“ auksiniai samčiai Lietuvos kariuomenei reikalingi karui su Rusija.
Ironiška, kad valstybė linkusi verčiau sotinti šeimų gąsdinimo konvejerį, užuot tas pačias lėšas skyrusi tam, kad mažieji turėtų kuo daugiau galimybių likti gyventi su tikromis, kad ir neidealiomis, mamomis. Juk galėtų būti didinamas vaikų iš skurdesnių ir asocialių šeimų užimtumas, švietimas, priežiūra dienos centruose.
Dar vienas ryškus radikalų retorikos bruožas – tai diktatoriams būdingas žodynas, kai prieš gyventojus taikomas represijas klastingai užglaisto skambios sąvokos.
Antai jie tėvų informavimą, kad vaikas buvo atimtas, švelniai vadina komunikacija su šeima. Ideologinį perauklėjimą, t. y. priverstinius tėvystės kursus, jiems apsiverčia liežuvis vadinti pagalba šeimai, o socialinių tarnybų kabinėjimąsi dėl smulkmenų, lindimą į privačią erdvę ir asmeninį gyvenimą be šeimos sutikimo – bendradarbiavimu.
Kitas propagandos stebuklas – šlovinant mums svetimas vertybes, nutylėti jų tamsiąsias puses. Štai, kad ir dėl ko skųstumėmės, mums įkyriai kišami Skandinavijos šalių pavyzdžiai.
Esą žiūrėkite, koks ten aukštas pragyvenimo lygis! Varguoliams ir analfabetams pinigai, kaip pagrindinis gerovės rodiklis, kelia didelį susižavėjimą.
Tik smulkmenėlė, kad tų laimingais paskelbtų Šiaurės kraštų jaunimas pagal suvartojamų antidepresantų kiekį Europoje veržiasi į pirmas vietas, pagal savižudybių skaičių patenka į Europos dešimtukus, o tėvai ir psichiatrai jau klaiksta nuo vis labiau nevaldomų ar ištižėliais, narkomanais, psichiniais ligoniais užaugusių vaikų.
Na, ir papildomas šou efektas, padedantis sukurti nekaltojo įvaizdį – tai susireikšminusios aukos poza. Kai D. Šakalienė išdidžiai pareiškė, kad jai grasina susidorojimu ir apsaugai apsistatė policijos pareigūnais, turėjome sukarščiuoti iš nuostabos. Bet tai neįvyko.
Vieša paslaptis: šiais laikais nereikia būti didvyriu, kad susilauktum agresyviai nusiteikusių nekentėjų dėmesio. Ir nuraminsiu: pažadais gauti į dūdą kasdien apipilami ir teisėjai, antstoliai, ir visi, kas viešai pasisako – sau savo nuomonės negalintys santūriai pasilaikyti seimūnai, menininkai, žvaigždutės, apžvalgininkai, žurnalistai.
Tiesa, viešųjų ryšių tikslas būna ne tik brukti, atakuoti, bet ir, susidarius ekstremaliai padėčiai, gintis. Ką jau ką, o mūsų politikai tai geba. Jie įpratę kartoti: „Kaltas ne aš, kalta sistema“. Šiandien nei vienas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo prakišinėtojas neprisiima atsakomybės už tai, kad to dokumento turinys išvydo dienos šviesą.
Iš savo kišenės atlyginti moralinę žalą nuo socialinių tarnybų siautulio ir melo nukentėjusioms šeimoms, patupėti už grotų ar bent atsistatydinti? Visi, kurie prisidėjo prie įstatymo formulavimo ir jį reklamavo, dėl klaidų ir absurdų virtinės pirštu baksnoja į kitus, tik ne į save.
Tad klausimas iš tikro toks: ar užteks viešųjų ryšių ir propagandos burtų, siekiant iki Seimo kadencijos.