„Pareiškimas pagerina Lietuvos įvaizdį, jei pateikiame argumentus kartu su tuo teiginiu. Vienas teiginys nieko nereiškia, jis gali būti įvairiai interpretuojamas. Argumentuoju sisteminiais dalykais, kuriuos pats tyrinėju ir publikuoju knygas“, – popiet laidoje DELFI Diena sakė jis.
Tuo metu Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentas Mantas Zalatorius teigė, kad S. Jakeliūno pasakymas padarys daugiau žalos Lietuvos įvaizdžiui.
„Vertinu diskusijas, bet nemėgstu faktų iškraipymo. Krizę gali sukelti ne tik bankų veikla. Visų pirma krizę gali sukelti ir stipriai procikliniai biudžetai. Skaudu matyti, kad neturime diskusijos apie kitų metų biudžetą. Mano galva, šis Jakeliūno pasakymas padarys daugiau žalos Lietuvos įvaizdžiui“, – oponavo jis.
Bankai – ypatingas sektorius
Parlamentiniam tyrimui apie praėjusios finansų krizės priežastis vadovaujantis S. Jakeliūnas aiškino, kad bankų sistema, apskritai finansų sistema, dominuoja pasaulyje.
„Tai yra ypatingas verslo sektorius, kuris užsiima pinigų kūrimu, tai yra ekonomikos kraujotakos sistemos. De fakto ji yra privatizuota ir didžioji dalis pasaulinių krizių – buvusių ir pastaroji – susijusios su bankų veikla ir jų nepriežiūra.
Lygiai taip pat ir Baltijos šalyse, Lietuvoje, pagrindinis veiksnys, kuris sukėlė mums krizės padarinius – didžiulį nedarbą, pajamų mažėjimą, verslo ir gyventojų nemokumą – buvo bankų sistemos veikimas.
Jie skolinosi tarptautinėse rinkose eurais, skolino trumpam laikui Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje taip pat eurais, kas nebuvo namų valiuta nei toms šalims (mums), nei pačiai Švedijai. Tai iš esmės prisidėjo, galima sakyti sukėlė krizę.
Ne vien SEB ir „Swedbank“ kalti dėl 2009 metų krizės. Lietuvos bankas netinkamai juos prižiūrėjo, tai yra įvardinta Švedijos parlamentiniame tyrime ir Lietuvos 2010 metų parlamentiniame tyrime, kurio išvados paskelbtos tik komitete, tai nebuvo paviešinta.
Įvardinta, kad bankai elgėsi neatsakingai, nepasimokė iš savo klaidų Švedijos krizės metu 1990–91 metais. Lietuvos bankas galbūt neturėjo kompetencijos ir patirties kaip prižiūrėti tuos komercinius bankus. Dėl to kilo krizė.
Bankai yra ypatingi atviros ir laisvos rinkos žaidėjai. Tai yra sisteminiai visos ekonomikos, o taip pat ir politinės sistemos veikėjai, nes jie formuoja nuomonę, lūkesčius ir daro didžiulę įtaką visoms valstybėms.
Manau, pagrindinė atsakomybė yra valdžios institucijų, bet bankai turėdami tą institucinę patirtį (konkrečiai Švedijos krizės) taip pat galėjo elgtis žymiai atsakingiau. Dalis jų, bent „Swedbank“, yra pripažinęs tai dar 2009 metais. Jų vadovai yra pasakę, kad yra padaryta klaidų ir tas klaidas reikėjo kitaip įvertinti“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.
Klaidų padarė daugelis
M. Zalatorius atsakė, kad vertinti prieš 10 metų įvykusius dalykus iš šiandienos perspektyvos labai lengva, o anuomet klaidų padarė daugelis.
„Po šio dešimtmečio bankai yra labai reguliuojama industrija. Turbūt daugiau už bankinę industriją, kuri yra sisteminė, svarbi, yra reguliuojama tik sveikatos priežiūra ir farmacija, galbūt dar ginklų gamyba ir prekyba.
Daugiau jos užreguliuoti neįmanoma. Mes žaidžiame tokiose taisyklėse, kurias mums politikai sukuria. Šiandien buvo sukurta nauja taisyklė, kaip bus reglamentuojamas būsto kreditas, kuri mūsų galva, yra žymiai mažiau sociali.
Šiandien Jakeliūnas pasakė vieną labai kertinę frazę. Jo galva, vienas iš dviejų didžiųjų bankų turi būti parduotas. Negalėjau patikėti, kad BFK pirmininkas gali tokią frazę pasakyti, tuo labiau, kad labai gerbiu Jakeliūną kaip patyrusį politiką. Tačiau šita frazė prieštarauja tiek laisvos rinkos, tiek ir ekonomikos principams“, – kalbėjo LBA prezidentas.
Reikia mažinti riziką
S. Jakeliūnas paaiškino, kad pagrindinė jo įvardijama rizika yra tai, kad Švedija nėra euro zonos narė.
„Dabar Lietuva, Latvija ir Estija yra euro zonos narės. Euro zonoje yra sukurta bankų sąjunga, sistemos valdymo, priežiūros, stabilizavimo mechanizmai. Jie dar kuriasi ir baigiami kurti. Tai yra labai labai svarbu, tai užtikrina, kad tie bankai, kurie veikia euro zonoje turės atramą iš sistemos.
Švedija nėra ir artimiausius 5 ar 10 metų neketina būti euro zonos šalimi. Visa rizikos valdymo sistema, bankų priežiūros sistemos tampa dvilypės. Motininiai bankai yra ne euro zonoje, dukteriniai bankai yra euro zonoje. Čia yra viena iš problemų.
Sąveikos ir valiutos, skolinimo valiutos skiriasi. Dabar jeigu Švedijoje kiltų problemos, kas jiems padėtų?
Buvo kiti laikai, pastaroji krizė daug ką išmokė, daug ką pakeitė. Deja, Švedija neketina stoti į euro zoną, mes visi esame euro zonoje ir jeigu kiltų problemos Švedijoje, o ten problemos gali kilti, jie pagalbos galėtų tikėtis tik iš Švedijos institucijų. Tuo metu euro zonos valstybių bankai galėtų tikėtis pagalbos iš euro zonos mechanizmų. Ir tai nėra juokinga, mielas Mantai. Tai yra viena iš rizikų, kuri lieka.
Turime sumažinti tą riziką, tai yra svarbūs finansų ir ekonomikos dalykai. Pardavus vieną banką, koncentracija sumažės, atitinkamai sumažės ir rizika. Kažkas, kas yra euro zonos, stabilios valstybės, stabilios bankų sistemos narys galėtų galbūt investuoti Baltijos šalyse. Nesakau, kad tai atsitiks greitai ar kad apskritai tai atsitiks, bet klausimas turi būti keliamas.
Beje, viena iš išvadų 2010 metų vasarį Švedijos parlamentiniame tyrime buvo, kad per mažai viešo kalbėjimo apie bankų sistemą, apie jų vaidmenį ekonomikoje, jų atsakomybę, taip pat prisidėjo prie tų reiškinių, kurie buvo Baltijos šalyse“, – sakė Seimo BFK pirmininkas.
Painioja dalykus
M. Zalatorius atsakė, kad jo manymu, S. Jakeliūnas suklydo.
„Painiojate euro zoną, Europą ir SSM (Single Supervisory Mechanism), o taipogi – bankų sąjungą. Bankų sąjunga, kuri, deja, dar nėra iki galo sukonstruota ir pabaigta gali vienyti ne tik euro zonos bankus.
Tačiau kaip jau sakiau, toks pareiškimas gali sukelti ne tik paniką ir būti prieštaringai vertinamas visuomenėje. Įsivaizduokite, kokį signalą siunčiame visiems užsienio investuotojams. Ypač dabar, kai Vyriausybė, Finansų ministerija, Lietuvos bankas važinėja po visą pasaulį, bandydamas prisikviesti naujų finansų rinkos dalyvių.
Ar tai būtų finansų technologijų bendrovės, ar „neobankai“, ir dabar staiga BFK pasiunčia tokį signalą investuotojams. Tai būtų įdomu, ar čia BFK mintis, ar čia visos Respublikos mintis.
Bankų sistemoje funkcionuoja daug valiutų, jei pažiūrėtume į didžiausius ir patvariausius bankus, jie nebūtinai visi bus euro zonoje. Skandinavijos bankai tiek Europoje, tiek pasaulyje vertinami kaip stabiliausi, geriausiai kapitalizuoti, moderniausi, labiausiai socialiai jautrūs. Mano galva, mes iš tikrųjų esame labai geroje padėtyje, kad būtent tokie bankai šiai dienai yra Lietuvoje.
Kalbant apie skirtingą valiutą, pasižiūrėkime – didelis bankas gali turėti namų valiutą, būdamas Jungtinėje Karalystėje, gali turėti svarą. Yra dideli amerikietiški bankai, visai neseniai vienas privataus kapitalo fondas investavo į „Luminor“, ten namų valiuta yra doleris. Turime stipriai kylančius Kinijos bankus ir finansinių technologijų bendroves, ten namų valiuta yra juanis. Tarptautinė finansų sistema yra pilna įvairių valiutų, ne vien tik euro.
Tas pats Lenkijos pavyzdys – ten valiuta yra zlotas. Tai tokiu atveju mažiausiai neatsakinga yra kalbėti ir skleisti paniką tokiu būdu“, – dėstė jis.
Reikalinga diskusija
Savo ruožtu S. Jakeliūnas pastebėjo, kad skolinimasis užsienio valiuta sukėlė krizę Latvijoje ir Estijoje.
„Priklausomybė nuo tarptautinių rinkų, skolinimasis trumpam buvo tas veiksnys, kuris sukėlė didžiules problemas. Po kelių metų tie dalykai gali būti užmiršti. Jie dar nėra aiškiai įvardinti, bet tai yra suprantama.
Siekiant sumažinti riziką tokia diskusija ir reikalinga. Tai yra mano asmeninė nuomonė, aš turiu teisę ją reikšti.
Pacituosiu Stefaną Ingvesą, kuris yra seniausio pasaulyje centrinio banko (Švedijos) vadovas, kuris 2010 metais, sakydamas pranešimą finansų komitete Švedijos parlamente pasakė: mes nebūtume prieš, jei Švedijos bankų koncentracija arba dalis Baltijos valstybėse būtų buvusi mažesnė. Pernai lankydamasis Lietuvoje jis taip pat pasakė, kad Švedijoje gali kilti problemų dėl nekilnojamojo turto ir tai gali turėti poveikį Baltijos šalims, jų ekonomikoms ir bankams.
Ką tai reiškia – jei seniausio, labiausiai patyrusio centrinio banko vadovas iš esmės dėsto tas pačias mintis, tai aš nieko naujo čia nepasakau“, – teigė. S. Jakeliūnas.
M. Zalatorius pridūrė, kad S. Ingvesas dar sakė, jog dar neaišku, kokia būtų buvusi Baltijos šalių ateitis prieš 10 metų, jei jos nebūtų turėjusios stiprių bankų, šiuo atveju – skandinaviškų.
„Jei būtų ištikusi bankinė griūtis, kaip nutiko Latvijoje su „Parex“, – sakė jis.
Išvadas pristatys tarptautiniu mastu
S. Jakeliūnas tvirtino, kad supranta, kas yra finansinis ir ekonomikos stabilumas, kas yra finansų rizikos ir elgiasi atsakingai.
„Šis tyrimas yra to pavyzdys, retas atvejis, kada politikai imasi tokio gilaus ir išsamaus tyrimo. Manau, kad išvados bus pristatytos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Ir visi tarptautiniai investuotojai supras, kad Lietuva turi kompetencijų valdyti finansinį ir makroekonominį stabilumą, jį užtikrinti.
Rizikos yra išlikę. Tai reikia suprasti, diskutuoti ir galbūt pasiūlyti sprendimus. Viešas kalbėjimas prisideda prie stabilumo, o ne jį sumažina“, – sakė jis.
Tuo metu M. Zalatorius pasakojo, kad investuotojai yra sunerimę.
„Visų pirma tie, kurie dar planavo investuoti. Jau aišku, kad mums reikia aiškintis, ką Jakeliūnas pasakė. Jau yra tam tikros žalos. Kokia yra Jakeliūno patirtis pritraukiant investicijas? Aš su tuo dirbau 23 metus ir žinau, kad tokio pareigūno, politiko tokia žinutė bus ypatingai blogai nuskaityta.
Iš kitos pusės, norėčiau pasakyti, kad ar parduoti, ar neparduoti banką, ar bet kokią kitą bendrovę normaliai funkcionuojančioje ekonomikoje ir demokratijoje, kuria, tikiu, Lietuva yra, priima sprendimą akcininkai.
Jokiu būdu ne politikas ar politikai. Jakeliūnas turi teisę į savo atskirąją nuomonę.
Visų pirma norėčiau nuraminti visus bankų klientus. Kalbėjau tiek su vieno, tiek su kito banko vadovais, niekas nesiruošia nieko parduoti. Šioje vietoje galite būti ramūs.
Institucinę atmintį stiprinti būtina, manau, kad tokie pratimai kaip ši komisija irgi yra geri. Bet kokiu atveju, mes linkę užmiršti tam tikrus dalykus, tačiau turėkime omenyje, tai daroma rinkiminiais metais, galbūt ne tuo laiku, kada reikia, bet iš esmės, kaip žinote, bankai pilnai bendradarbiauja“, – pasakojo LBA prezidentas.
Motyvas ne konkurencija, o koncentracija
S. Jakeliūnas paaiškino, kad motyvas nėra didinti ar mažinti konkurenciją, o didinti finansinį ir ekonomikos stabilumą valstybėje.
„Aišku priklausytų nuo to, jei būtų pardavimas – kam, kokiam ir kokios šalies bankui būtų parduodama. Labai svarbu turėti stabilią ir patikimą bankų sistemą.
Jei vienos šalies bankai dominuoja ir toje šalyje prasideda kažkokios problemos, tai tos problemos persikelia į Lietuvą. Mes to nenorime, o pavyzdys to yra buvusi krizė“, – sakė Seimo narys.
M. Zalatorius kategoriškai nesutiko, kad švediškų bankų koncentracija kelia grėsmę valstybės finansiniam stabilumui.
„Čia tas pats, kas pasakyti, jog estiškų portalų koncentracija portalų rinkoje kelia grėsmę žodžio laisvei Lietuvoje. Dėl to DELFI arba 15min reiktų parduoti.
Nesutinku, kad finansų krizei didelę įtaką turėjo skandinavų bankai. Anaiptol, visi Lietuvos bankai patyrė 3 mlrd. litų nuostolio per krizę ir nė vienas bankas neatsitraukė. Tokiu atveju, jei būtų norima pakenkti finansiniam stabilumui.
Dar neteko girdėti, kad pagal kapitalo kilmę būtų galima vertinti stabilumą. Švedija yra draugiška valstybė, jai priklauso tie bankai, bet jei pažiūrėsime, kas yra bankų indėlininkai, tai jie visų pirma yra Lietuvos piliečiai ir įmonės. Situacija nuo 2007 metų yra pasikeitusi drastiškai. Tiek indėliai, tiek skolinimas yra tos pačios valstybės piliečiams“, – sakė jis.
