Sekmadienio incidentas prie Rusijos aneksuoto Krymo pusiasalio, kai Rusija apšaudė ir užėmė tris į Kerčės sąsiaurį įplaukusius Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus, reikšmingai padidino įtampą regione bei išprovokavo nuogąstavimus, kad padėtis gali dar paaštrėti.

Pirmadienį vakare Ukrainos Aukščiausioji Rada pritarė prezidento Petro Porošenkos siūlymui įvesti dalyje šalies karo padėtį po Rusijos ir Ukrainos karinių laivynų konfrontacijos Kerčės sąsiauryje.

Nusitaikydama į Ukrainos uostų Mariupolyje ir Berdianske (pastarajame pradėta statyti Ukrainos karinė jūrų bazė) link judančius laivus, Rusija sukėlė Ukrainai milijoninėmis sumomis skaičiuojamus ekonominius nuostolius. Ir toliau silpninti pietinį Ukrainos pakraštį yra viena iš strategijų, ji vykdoma siekiant ilgalaikio Maskvos tikslo – destabilizuoti kaimyninę valstybę ir padaryti tai kaip tik dabar – artėjant kovo mėnesį turintiems vykti Ukrainos prezidento rinkimams, skelbiama amerikiečių leidinyje.

„Pasiųsta politinė žinutė apie ekonominį tų Azovo jūros uostų [Ukrainai svarbių eksporto terminalų] pažeidžiamumą, – sakė buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stevenas Pfiferis. – Jos tikslas – duoti Ukrainai suprasti, kad tebėra silpna ir vargu ar gali ką padaryti, kad tai pakeistų.“

Kai kurie analitikai mano, kad ilgainiui Rusija tikisi užsitikrinti tarp Rusijos ir aneksuoto Krymo pusiasalio esančios sausumos juostos kontrolę, o jei pavyks, išplėsti ją tolyn į vakarus iki pat Padniestrės – nuo Moldovos atsiskyrusio regiono.

„Jei Vakarų reakcija bus pernelyg vangi, bus bandoma atkirsti Ukrainą nuo Juodosios jūros apkarpant jos teritoriją“, – prognozavo vyr. specialistas Arielis Cohenas iš JAV veikiančios tarptautinius santykius analizuojančios ekspertų grupės „Atlantic Council“.

Gali būti ir taip, kad Rusija siekia išprovokuoti Ukrainą ryžtis kariniams veiksmams. Atsižvelgiant į akivaizdų skirtumą tarp menkų Ukrainos pajėgų ir galingų Rusijos karo laivyno objektų, dislokuotų Azovo jūroje ir aplinkiniuose regionuose, nekyla abejonių, kad, Ukrainai užkibus ant užmesto kabliuko, Rusija turėtų kuo puikiausią progą suduoti Kijevui triuškinantį smūgį.

„Akivaizdu, kad Rusijos pusei atstovauja daug pranašesnė ir galingesnė jėga nei Ukrainos“, – sakė Alina Polyakova, ekspertė Rusijos ir Ukrainos klausimais iš Vašingtone įkurtos organizacijos „Brookings Institution“.

Kai kurie analitikai paragino būti atsargiems. Su Prahos tarptautinių santykių institutu bendradarbiaujantis vyr. specialistas Markas Galeotti pareiškė, kad drastiško konflikto Rytų Ukrainoje eskalavimo nesiekia nei Maskva, nei Kijevas.

„Kijevas tiesiog negali jo eskaluoti, o Maskva nenori to daryti. Tai visai nereiškia, kad eskalavimo negalėtų nulemti neapdairus kurios nors pusės sprendimas, tačiau [toks eskalavimas] nebūtų susijęs su išankstiniais ketinimais“, – konstatavo ekspertas.

Krymo pusiasalį su Rusija jungiantį Kerčės tiltą M. Galeotti palygino su ginklu, kurį valdydama Maskva ne tik įgyja pranašumų, bet ir patiria nuostolių veikdama Azovo jūroje. Viena vertus, Rusijai tapo paprasčiau užblokuoti prieigą prie vandens objekto, kas ką tik ir buvo laikinai padaryta. Kita vertus, tikrą galvos skausmą kelia tilto saugumas: siekiant jį užtikrinti, jau imtasi ypatingų priemonių, įskaitant įtartiniems procesams stebėti skirtų povandeninių dronų sistemos įrengimą, taip pat specialiai parengtų narų grupės suformavimą.

M. Galeotti mano, kad besirūpindama tilto saugumu Maskva laikosi sau priimtinos logikos, reikalaujančios padidinti dominavimą jūroje.

„Manau, kad iš esmės stengiamasi sukurti tokią situaciją, kad Azovo jūra de facto taptų Rusijos teritoriniais vandenimis. Iš lėto stumiantis į priekį, žengiant po du žingsnius pirmyn ir tik po vieną atgal, jie artinasi prie etapo, kai objektas faktiškai priklausys jiems“, – aiškino M. Galeotti.

Kaip neseniai pasakė portalo „Foreign Policy“ kalbintas Kurtas Volkeris, JAV specialusis atstovas derybose Ukrainos klausimais, Azovo jūroje Rusijos telkiama karinė galia ir jos pastangos apriboti jūrinius maršrutus nėra vien žvanginimas ginklais. Tai, anot jo, reikia suprasti kaip kategorišką Maskvos nuostatą, kad Krymą skalaujantys vandenys priklauso Rusijai ir nėra tarptautiniai. Kinija panašiai elgiasi Pietų Kinijos jūroje: baugina mažesnes kaimynines valstybes ir siekia užsitikrinti tarptautinių vandenų kontrolę, akivaizdžiai pažeisdama tarptautinius įstatymus. Rusija taip pat mėgina įvesti naujas žaidimo taisykles.

 Kurtas Volkeris

„Kadangi užėmė Krymą, Rusija tarsi teigia, kad ir tam tikros jūros sritys turi būti laikomi Rusijos teritoriniais vandenimis, be to, Azovo jūra jau traktuojama kaip vidaus jūra, nors tai ir prieštarauja prieigą prie Azovo jūros apibrėžiantiems tarptautiniams įstatymams ir normoms“, – praeitą savaitę portalui „Foreign Policy“ sakė K. Volkeris.

Vertinant tarptautinės prekybos atžvilgiu, Kerčės sąsiauris ir Azovo jūra, kitaip nei Baltijos arba Pietų Kinijos jūra, nėra ekonomiškai ar net strategiškai svarbūs taškai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad Vašingtonas arba Briuselis turėtų leisti Rusijai nevaldomai savivaliauti, mano ekspertai.

„Bandoma įtvirtinti naujus standartus ir kai jie įsigalios, bus labai sunku atkurti buvusią tvarką, – sakė J. Edmondsas. – Į jūrininkystės sferą braunasi itin pavojingas precedentas.“

Viena iš galimų reakcijų į Rusijos veiksmus galėtų būti gausesnių NATO karinių jūrų pajėgų telkimas Juodojoje jūroje. Nuo 2016 metų NATO formaliai sustiprino savo jūrų pajėgų pozicijas šiame regione, o 2017 metais surengė gana didelio masto pratybas. Vis dėlto NATO narių nuomonės apie situaciją Juodojoje jūra kur kas labiau išsiskiria nei tada, kai kalbama apie tokius regionus kaip Baltijos jūra, todėl koordinuotas atsakas potencialiai tampa sunkiau įvykdomas.

Dar viena galima reakcija į Kerčės incidentą galėtų būti pakartotinis raginimas praplėsti Rusijai taikomas ekonomines sankcijas, taip neišvengiamai padidinant kainą, kurią Rusijai tektų sumokėti už užsienio politikos srityje demonstruojamą avantiūrizmą.

Ukrainos karys, lydimas Rusijos FSB

Kaip sakė buvęs JAV valstybės sekretoriaus patarėjas Europos ir Eurazijos klausimais Danielis Friedas, kad paskelbtų naujas sankcijas, JAV gali pasinaudoti turimais įgaliojimais ir apsieiti be naujų teisės aktų. Taikiniais galėtų būti Rusijos valstybės skola arba stambus valstybinis bankas.

Pasak D. Friedo, parengtas atsakas privalo būti griežtas, tačiau JAV neturėtų pernelyg skubėti imtis veiksmų: pirmiau derėtų suteikti Maskvai šansą apsispręsti dėl kokių nors nuolaidų.

„Skubėti su sankcijomis nederėtų todėl, kad tuo atveju, jei jas paskelbę sulauktume atsitraukimo nuo demonstruojamos pozicijos, būtume savotiškai priversti sankcijas atšaukti“, – aiškino diplomatas.

Didžiausias paradoksas tas, kad penketą pastarųjų metų Rusijos dėtos pastangos patraukti Ukrainą savo pusėn davė visiškai priešingą rezultatą, kuris veikiausiai nepakis, turint omeny spaudimą, daromą per jūroje vykdomą savivalę.

Pasak K. Volkerio, Rusija suinteresuota, kad Ukraina būtų draugiška šalis – pripažintų priklausanti didesnei civilizacijai, kurios priešaky – Rusija. Deja, faktiškai savo veiksmais Rusija Ukrainą tik atitolino. Dar niekad per visą savo gyvavimo istoriją ta šalis nebuvo tokia provakarietiška, palanki NATO ir priešiška Rusijai, kaip pastaruoju laikotarpiu.