Vaizdo įraše girdėti keleivių pasipiktinimas: „O, Dieve!“, „Ne! Taip negalima, kaip jūs su juo elgiatės!“. Aplinkiniai sunkiai galėjo patikėti, kas vyksta. Vaizdo įraše matyti, kaip vyras tempiamas per lėktuvo saloną, jis prarado du priekinius dantis, jam buvo sulaužyta nosis. Šio incidento vaizdo įrašas akimirksniu buvo išplatintas socialiniuose tinkluose, bendrovės akcijų vertė smarkiai krito, o pats nukentėjusysis nusprendė kreiptis į teismą.
Tačiau „United“ vadovas, užuot atsiprašęs už incidentą, apkaltino keleivį agresyvumu. Galiausiai kilus audringam visuomenės pasipiktinimui, oro linijų vadovas teikėsi atsiprašyti, ir oro linijoms pavyko pasiekti susitarimą su daktaru Dao, nors kokio pobūdžio buvo tas susitarimas viešai nebuvo skelbiama. Gydytojo D. Dao advokatas Thomas Demetrio žurnalistams pasakojo, kad D. Dao „palikęs Vietnamą 1975 metais, kai krito Saigono režimas, išgyveno daug siaubo akimirkų. Jis sakė, kad tai, ką jis patyrė tempiamas lėktuvo salonu, buvo dar baisesnis ir šiurpesnis potyris, nei tada, kai paliko Vietnamą“.
Prieš daug metų toks viešas skandalas „United“ akcijas būtų nusmukdęs iki rekordinių žemumų, bet tąkart bendrovės akcijos po nedidelio nuosmukio greitai atsigavo. Finansų analitikai vieningai laikėsi nuomonės, kad incidentas neturės poveikio oro linijos veiklos rezultatams. Per visus 2016 metus, palyginti su ankstesniais metais, bendrovė uždirbo 2,3 mlrd. JAV dolerių grynojo pelno. Rezultatai buvo tokie geri, kad „United“ valdyba 2016 metais pritarė akcijų išpirkimui už 2 mlrd. dolerių.
Tyrimus atliekantys analitikai incidentui nesuteikė didelės reikšmės, tvirtindami, kad „vartotojai neturės iš ko per daug rinktis ir toliau skraidys „United Airlines“ (UAL) dėl oro vežėjų pramonės konsolidavimo, sumažinusio konkurenciją dauguma maršrutų“. Internetiniai naujienų portalai, aiškindami, kas nutiko, suskubo publikuoti straipsnius tokiomis antraštėmis, kaip tarkim, „Oro linijos gali elgtis su jumis kaip su šiukšle, nes jos veikia kaip oligopolija“.
Ir vos tik investuotojai dėmesį sutelkė į „United“ oro linijų dominuojančią padėtį rinkoje, jos akcijų kaina iš tiesų ėmė kilti. Analitikai buvo teisūs. Amerikos oro erdvė nuo atviros rinkos su daug tarpusavy konkuruojančių oro linijų perėjo prie patogios oligopolijos, kurią sudarė keturios pagrindinės oro linijos.
Jei sakytume, kad yra keturios pagrindinės oro linijos, būtų pervertinta tikroji konkurencijos vertė. Dauguma JAV oro linijų dominuoja vietos rinkose, be menkiausios ironijos vadinamose „tvirtovės centrais“, kur jos susiduria su nedidele konkurencija ir, galima sakyti, sudaro monopolį. Jos mielai dalyvauja formuojant grobuonišką kainodarą, kad neįsileistų jokių naujų rinkos dalyvių.
Keturiasdešimtyje iš šimto didžiausių JAV oro uostų vienos oro linijos kontroliuoja didžiumą rinkos.
Pavyzdžiui, „United“ dominuoja daugelyje iš didžiausių šalies oro uostų. Hjustone „United“ užima 60 proc. rinkos, Niuarke - 51 proc., Vašingtono Daleso oro uoste (IAD) – 43 proc., San Fransiske – 38 proc., o Čikagoje – 31 procentą. Tokia iškreipta situacija pastebima ir kitose oro linijose. Pavyzdžiui, „Delta“ oro linijos užima 80 proc. rinkos dalį Atlantoje ir 77 proc. – Filadelfijoje, Dalaso/Fortvorto tarptautiniame oro uoste – taip pat 77 proc.
Rinkdamiesi daugelį maršrutų, jūs tiesiog neturite kitos išeities.
Minėtas incidentas tapo 21-ojo amžiaus amerikietiško kapitalizmo metafora. Pelningai dirbanti bendrovė sukruvino klientą, ir jai nė motais, nes klientai neturi kito pasirinkimo.
Konkurencija yra kapitalizmo esmė, ir vis dėlto ji nyksta.
Auganti dominuojančių įmonių rinkos galia kursto mažesnę konkurenciją, mažesnes investicijas į realiąją ekonomiką, mažesnį produktyvumą, mažesnį ekonominį dinamiškumą su mažiau atsirandančių startuolių, didesnes kainas dominuojančioms įmonėms, mažesnius atlyginimus ir didesnę gerovės nelygybę. Įrodymų, kurių pateškia ekonominiai tyrimai, - kaip iš gausybės rago. Jeigu tikite konkurencingomis laisvomis rinkomis, turėtumėte išties sunerimti. Kaip ir tuo atveju, jeigu tikite sąžiningu žaidimu ir nekenčiate šališkumo bei „savų žmonių“ sistemos.
Pasitelkę apsimestinio kapitalizmo dvasią, įmonių vadovai šliejasi prie reguliuotojų, mėgindami jiems įsiteikti ir išsireikalauti taisyklių, kurios jiems parankios, ir įstatymų, kurie jiems naudingi. Didesnės bendrovės dar labiau išsipučia, o mažesnės išnyksta, tuo tarpu vartotojams ir darbo jėgai nėra iš ko rinktis.
Laisvė yra svarbus kapitalizmo veiksnys. Tad nieko keista, kad Miltonas Friedmanas savo populiariajai serijai apie kapitalizmą parinko pavadinimą „Laisvė rinktis“, o jo knygų pavadinimu „Kapitalizmas ir laisvė“ buvo parduota per 1,5 mln. egzempliorių. Jis tvirtino, kad ekonominė laisvė yra „būtina sąlyga siekiant politinės laisvės“.
„Laisvė rinktis“ – skamba puikiai. Ir vis dėlto amerikiečiai nėra laisvi rinktis.
Daugelyje pramonės šakų jie gali pirkti tik iš vietos monopolijų ar oligopolijų, kurios netiesiogiai persikerta.
Jungtinės Valstijos dabar turi daug pramonės šakų tik su trimis ar keturiais konkurentais, kontroliuojančių ištisas rinkas. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios rinkos koncentracija smarkiai išaugo. Mes jau minėjome aviacijos pramonę. Štai dar keli pavyzdžiai:
Dvi korporacijos kontroliuoja 90 proc. Amerikos alaus rinkos. Penki bankai kontroliuoja apie pusę šalies banko aktyvų. Daugelyje valstijų figūruoja sveikatos draudimo rinkos, kuriose dvi didžiausios draudikės užima 80-90 proc. rinkos dalies. Pavyzdžiui, Alabamoje viena bendrovė, „Blue Cross Blue Shield“ užima 84 proc. rinkos dalį, o Havajuose – 65 proc. rinkos dalį.
Kalbant apie prieigą prie didelės spartos interneto, beveik visos rinkos yra vietos monopolijos; daugiau nei 75 proc. namų ūkių gali rinktis tik vieną tiekėją. Keturios dalyvės kontroliuoja ištisą Jungtinių Valstijų jautienos rinką. Po to, kai šiais metais buvo įgyvendinti du susijungimo sandoriai, trys bendrovės kontroliuos 70 proc. pasaulinės pesticidų rinkos ir 80 proc. JAV grūdinių kultūrų sėklų rinkos.
Pramonės šakų su dominuojančiais dalyviais sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. O jei patyrinėtume technologijų pramonės pasaulį, situacija būtų dar prastesnė. „Google“ visiškai dominuoja internetinės paieškos srityje, - ji užima beveik 90 proc. rinkos. „Facebook“ sudaro beveik 80 proc. socialinių tinklų dalį. Tiek „Google“, tiek „Facebook“ sudaro duopoliją reklamos srityje, praktiškai be jokios įtikinamos konkurencijos ar reguliavimo.
„Amazon“ spiečia į kampą mažmenininkus ir susiduria su interesų konfliktais, tiek kaip dominuojanti elektroninės prekybos pardavėja, tiek kaip pirmaujanti internetinė platforma trečiosios šalies pardavėjams. Ji gali nuspręsti, kokie produktai gali būti ir kokie negali būti parduodami jos platformoje.
Technologijų milžinės „Apple“ išmanieji telefonai „iPhone“ ir bendrovės „Google“ „Android“ operacinė sistema visiškai kontroliuoja mobiliųjų programėlių rinką, sudarydami duopoliją, ir jos nusprendžia, kurios verslovės gali pasiekti jų klientus ir kokiomis sąlygomis. Dabartiniai įstatymai buvo parengti, visiškai neatsižvelgus į skaitmenines platformas.
Tad iki šiol šios platformos, regis, atlieka nepiktybinio diktatoriaus vaidmenį. Ir vis dėlto – diktatoriaus.
Ne visada buvo taip. Beveik be menkiausių viešų diskusijų pramonės šakos dabar tampa daug labiau koncentruotos nei prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Kaip pažymi ekonomistas Gustavo‘as Grullonas, pati „JAV produktų rinkų prigimtis išgyvena struktūrinį pokytį, kuris susilpnina konkurenciją“.
Federalinė vyriausybė dėjo nepakankamai pastangų, kad išvengtų tokios koncentracijos, ir iš tikrųjų prisidėjo prie tokios koncentracijos skatinimo. Sutrūkinėjusios rinkos kursto sutrūkinėjusią politiką. Ekonominė bei politinė valdžia tampa vis labiau telkiama nedraugiškų monopolistų rankose. Kuo stipresnės tampa bendrovės, tuo didesnį spaudimą jos daro reguliuotojams bei įstatymų leidėjams per politinį procesą. Ir tai nėra kapitalizmo pagrindas.
Kapitalizmas yra žaidimas, kuriame konkurentai žaidžia pagal taisykles, su kuriomis sutinka visi. Vyriausybė yra arbitras, ir lygiai taip, kaip per geras krepšinio varžybas būtinas teisėjas ir bendrai sutartos taisyklės, taip ir čia reikalingos taisyklės, norint skatinti konkurenciją.
Paliktos likimo valiai, įmonės naudosis bet kuriomis turimomis priemonėmis, kad sužlugdytų konkurentą. Šiandien valstybė, kaip arbitras, užuot taikiusi taisykles, kurios sustiprintų konkurenciją, reguliuojančių institucijų rankomis sukuria taisykles, kurios riboja konkurenciją.
Darbo jėga padeda sugeneruoti didžiulius turtus korporacijoms, ir vis dėlto atlyginimai sunkiai vejasi produktyvumo ir pelno augimą. Didelio atotrūkio priežastis – aiški. Ekonominė galia pereina į įmonių rankas. Pajamų ir gerovės nelygybė auga, nes bendrovės atsiriekia vis didesnę „ekonominio pyrago“ dalį. Daugelis darbuotojų neturi akcijų ir iš rekordinių įmonių pelnų turi mažai naudos. Kaip yra pastebėjęs G. K. Chestertonas, „Per daug kapitalizmo reiškia ne per daug kapitalistų, o per mažai kapitalistų“.
Kai šiandien apie kapitalizmą kalba kairieji ir dešinieji, jie pasakoja istorijas apie įsivaizduojamą valstybę. Nevaldomos, konkurencingos laisvosios rinkos, kurias puoselėja dešinieji, šiandien neegzistuoja. Kairieji kritikuoja tą groteskišką kapitalizmą, su kuriuo susiduriame šiandien, tarsi jis būtų tikroji kapitalizmo esmės išraiška, o ne toji iškreipta jo versija, kuria tapo.
1776 metais Adamas Smithas parašė „Tautų turtas“, ir Amerikos kontinentinis kongresas paskelbė nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. A. Smithas neslėpė kartėlio rašydamas apie monopolijas. „Tautų turtas“ ir Nepriklausomybės deklaracija buvo drąsūs pareiškimai prieš piktnaudžiavimą monopolistinėmis galiomis. Amerikiečiai siekė verslo laisvės, kad galėtų kurti įmones laisvoje rinkoje.
Šiandien mums reikalinga nauja revoliucija, kad atsikratytume monopolijų ir atkurtumėme laisvąją prekybą.
(Tai pirmoji iš dviejų ištrauktų iš „Kapitalizmo mitas: monopolijos ir konkurencijos galas (“The Myth of Capitalism: Monopolies and the Death of Competition.”).
