Viena išgarsėjo savo nevienareikšmiškais pasisakymais apie Rusijos – Sakartvelo karą, prancūzų golistams artimomis pažiūromis, o kitas – anksčiau turėta Rusijos pilietybe, nomenklatūriniais ryšiais Sovietų Sąjungoje bei Rusijos rinkose koncertuojančia žmona balerina. Abiem atvejais kartvelų pasirinkimas yra sudėtingas, kaip ir Lietuvos parama vienam ar kitam kandidatui.
Pažymėtina, kad dabartiniuose rinkimuose kandidatai varžosi dėl savo vakarietiškumo – kuris geriau tiktų integruoti šalį į Vakarus, kuris iš jų mažiau prorusiškas, todėl abejoti dėl šalies pasirinkimo vienu ar kitu atveju netenka. Kaip ir dėl reformų, kurios gal ir kiek sulėtėjo po Rožių revoliucijos, tačiau vykdomos dar Lietuvos pirmininkavimo ES metu sukurtame kontekste – gan sėkmingai įgyvendinant Asociacijos sutarties su ES nuostatas, kas iki artėjančio Lietuvos pirmininkavimo ES 2027 metais turėtų atverti šiai šaliai ir narystę ES bei NATO.
Tačiau ne mažiau svarbi yra ir demokratija, kuri šioje vienoje iš vos kelių demokratiškų Kaukazo šalių vis dar patiria gilius sukrėtimus – valdžia šalyje vis dar būna „paimama“ revoliuciniu ar perversmo keliu, o vėliau tvirtinama sodinant oponentus į kalėjimus.
Tiesa, Prezidento Saakašvilio dešinieji sugebėjo pripažinti pralaimėjimą rinkimų keliu ir tyliai pasitraukti į opoziciją, tačiau, ar šią pamoką išmoks konstitucinę daugumą šalyje įtvirtinę Ivanišvilio „Gruzijos svajonės“ atstovai, netrukus pamatysime – ir ne tik artėjančiame paskutiniame Prezidento rinkimų ture, bet ir 2020 m. parlamento rinkimuose.
Šį savaitgalį susitikęs su visų pagrindinių besirungiančių politinių partijų atstovais gavau svarbiausią patvirtinimą – demokratija šioje šalyje įsitvirtina, tai jau nėra revoliuciniu keliu paimtos valdžios gynimas. Saakašvilio žmonės patyrė pralaimėjimą, į valdžią atėjus Ivanišvilio daugumai, dabar taip ir Ivanišvilio šalininkai pirmame Prezidento rinkimų turėjo suprasti, kad net ir panaudojus visus valdžios resursus pirmame ture nelaimėjo nei viena, nei kita stovykla. Čia demokratinį balsą tarė Sakartvelo žmonės, kurie neleido valdžiai įtvirtinti saldžios pergalės jau pirmame rinkimų ture.
Be abejonės, šią pergalę dar reikės sutvirtinti. Problematiška yra vienmandatė mažoritarinė rinkimų sistemos dalis, nes vienmandatininkai yra vietos karaliukai – sprendžia ne žmonių, o savo reikalus. Tai jau seniai laisvės ir demokratijos siekiančių ekspertų taikinys Sakartvele. Deja, bet regionuose veikiančios vietos struktūros dėl pragmatinių interesų iškelia valdžiai palankius vienmandatininkus ir tokiu būdu esantys valdžioje griauna tradicines partines struktūras ir sukuria sau lojalią daugumą (Sakartvelo atveju – net konstitucinę) parlamente.
Jeigu Lietuva ir kitos gero Sakartvelui linkinčios Vakarų šalys norėtų sustiprinti partinę sistemą šioje šalyje (kartu ir Prezidento rinkimuose pralaimėjusią nuo Saakašvilio atitrūkusią „Europinės Gruzijos“ partiją, kurioje susitelkė bene daugiausia vakarietiškos orientacijos profesionalių politikų), reikėtų proporcinę rinkimų sistemą Sakartvele įvesti kuo greičiau – jau prieš 2020 m. rinkimus į parlamentą.
Norint įveikti vis labiau rytų demokratijose įsitvirtinančius oligarchus, prisidengiančius „paprastų žmonių interesų gynimu“, toks partinės sistemos sutvirtinimas Sakartvele dar labiau konsoliduotų demokratijos pergalę šioje šalyje.
Dabartinė Sakartvelo valdžia turi nedelsiant paleisti ir šeštus metus vienutėje kalinamą opozicijos Premjerą Vano Merabišvili, tuo parodydama, kad politiniai skirtumai šalyje sprendžiami ne naikinant ar sodinant opoziciją, bet ją įtraukiant į valstybės valdymą, jai užimant deramą kritinę vietą politinėje sistemoje. Po rinkimų išrinktam Prezidentui ar Prezidentei teks nemenka užduotis suvienyti giliai poliarizuotą šalį – buvusio opozicijos Premjero paleidimas į laisvę padėtų konsoliduoti visuomenę.
Tikėtina, kad ir po Prezidento rinkimų šalyje pasigirs radikalių balsų, kviečiančių dar vienai revoliucijai. Tai būtų klaida, kuri galėtų išklibinti dar tik klojamus demokratijos pamatus Sakartvele. Tokia klaida iš karto, manau, pasinaudotų ir kaimynas iš Rytų, iki šiol savo tankus nelegaliai laikantis 40 km nuo Tbilisio.
Na ir pabaigai, žinoma, reformos – džiugu, kad net šešiose svarbiose reformų srityse Sakartvelas remiasi į Lietuvos projektus, įskaitant labai svarbią valstybės tarnybos sistemą, kuri galėtų būti dar vienas priešnuodis poliarizuotai ir suvaržytai šalies demokratijai. Lietuva ir toliau turės padėti šiai visose reformų srityse, kurios priartintų šią valstybę kuo arčiau ES ir NATO. Labai tikiuosi, kad vienas pirmųjų naujos Sakartvelo Prezidentės ar Prezidento vizitas bus į Lietuvą, tiek pasisemti patirties, tiek sujungti jėgas galutiniam mūšiui už Sakartvelo narytę transatlantinėje šeimoje iki Lietuvos pirmininkavimo ES.
Didžiausią dėmesį šiuo metu teks sukoncentruoti į po rinkimų taip pat pasikeitusį Vašingtoną bei paskutinei Kanclerės Merkel kadencijai bei pirmininkavimui ES besiruošiančiam Berlynui. Laiko lieka ne tiek daug – jau kitų metų pirmieji mėnesiai bus paskutiniai siekiant teigiamai paveikti paskutinio Merkel pirmininkavimo ES darbotvarkę. Niekas be mūsų to nepadarys, todėl pasiruoškime sujungti jėgas su Sakartvelo nauju lyderiu po rinkimų ir padarykime tai kartu.
Esu įsitikinęs, kad 2020 m. Vokietijos pirmininkavimą ES bei savo parlamento rinkimus Sakartvelas pasiruoš dar demokratiškesnis ir mes visi galėsime didžiuotis, kad šiai senai garbingai šaliai padėjome sugrįžti į Europą.