Po to kai lapkričio 16-ąją šou pasaulio atstovas paviešino žinutę socialiniame tinkle apie tai, kad jam diagnozuotas kraujo vėžys ir jis jau kuris laikas kovoja su onkologine liga, jo paskyras socialiniuose tinkluose ir pašto dėžutę užpildė panašiais išgyvenimais besidalijantys žmonės.
Savaitei praėjus pasikalbėjome apie viską, kas nutiko po ilgai jo pačio laukto ir gyvenimą aukštyn kojomis apvertusio prisipažinimo bei apie gimtadienį, kuris šiemet bus visiškai kitoks.
– Kas pasikeitė per šį laiką ir kas tapo tikrąja atvirumo priežastimi?
– Žinojau, kad turiu tai pasakyti, nes žmogui, kuris išgyvena panašius išbandymus, galbūt palengvės. Galbūt matymas, kad ir žinomi žmonės su tuo susiduria, įkvėps kitaip gyventi, suteiks jėgų. Galiausiai supratau, kad visa tai yra teisingos ir gražios mintys, tačiau pagrindinė priežastis yra tai, kad man reikėjo pačiam tai padaryti.
Man reikėjo išsikalbėti, pripažinti sau ir pasakyti viską atvirai. Buvo ir gėda kažkokia. Nusprendžiau, kad geriausias būdas kovoti su ta baime yra ištraukti ją ir pasakyti viską atvirai.
– Dar neseniai mums kalbantis minėjote, kad daug žmonių rašo, siunčia žinutes ir atvirai pasakoja savo ar artimųjų ligos istorijas. Ar tai neapsunkina ir netapo per didele atsakomybe?
– Diskutavome su vienu draugu apie tai ir jis klausė, kam to reikia. Jis sakė, kad aš juk tų žmonių nepažįstu, nei man jie taps draugais, nei mes kada nors ir susitiksime. Tačiau mano pasaulio matymas dažnai susikerta su daugumos. Aš kažkaip įsivaizduoju, kad tu privalai būdamas visuomenės dalimi atiduoti kažką tai visuomenei. Tai nėra mokesčiai ar finansinė duoklė, o energija, laikas. Viskas vardan gero ir teigiamo tikslo. Manau, kad tai yra mano prievolė.
Žinoma, kad tai yra sunku. Sunku būna ir šiaip atsikėlus ir pagalvojus, kad reikia keltis ir važiuoti dirbti. Priežasčių, dėl ko gali pritrūkti jėgų, gali būti tūkstančiai.
Galiu papasakoti pavyzdį. Gavau žinutę, kad žmogus šiandien išgirdo diagnozę šią ir artimieji sakė patarė paskaityti mano įrašą „Facebook“. Kai išgirsti tokį dalyką, viskas greitai susidėlioja į savo lentynas, savas vietas ir gali nusišypsoti ir suprati, kad viskas yra gerai.
Vakar, pavyzdžiui, buvo labai sunku. Darbų begalybė, šeimos rūpesčių, reikalų... Buvo sunku, bet praėjo. Aš žinau, kad galbūt padėsiu daugiau žmonių kalbėdamas apie tai. Nuo sunkaus plaučių uždegimo kartais yra didesnė tikimybė numirti nei nuo vėžio, bet vis dar tai dažnai klaidingai priimama kaip mirties nuosprendis.
– Šie metai jums apskritai buvo ypatingi: po skyrybų antrą kartą vedėte savo žmoną, išgirdote sudėtingą vėžio diagnozę, nemažai kūrėte. Artėja daugeliui atskaitos tašku esančios didžiosios metų šventės, todėl jau galima klausti, kokie šie metai liks atmintyje?
– Neturiu polinkio ar įpročio apibendrinti ir nuo Naujų metų, pavyzdžiui, mesti gerti kavą (šypsosi), todėl negaliu pasakyti, bet akivaizdu, kad šie metai turbūt buvo turtingiausi mano gyvenime.
Prisimenu, kad kai sužinojau apie ligą, bet nežinojau dar tiksliai, kas man yra, pirmosiomis akimirkomis įsėdau į automobilį ir sugrojo Sauliaus Prūsaičio daina "39". Skaitytojai turbūt įsivaizduoja, kad kai išsiskiri su mergina, tau visos dainos atrodo apie tai. Aš klausiau tos dainos ir galvojau, ar bus man tie 39... Kai supratau, kad gali dar būti, tai atrodo labai daug ir toks gimtadienis nerealus.
Kaip ir klausi apie šventes, Kūčias ir Kalėdas švęsiu atvira širdimi. Na, o mano gimtadienis neturi nieko bendra su manimi, jei atvirai. Tačiau būtinai pasveikinsiu savo mamą, kaip ir visada. Ir anksčiau man tie gimtadieniai nieko nereikšdavo. Tačiau dabar labiau vertinu kiekvieną dieną, vaizdą pro langą, kai iškrenta sniegas. Vertinu laiką ir viską, ką turiu.
– Kas tuo metu dar žinojo tiesą, kai žinią apie ligą dar laikėte paslaptyje nuo visuomenės?
– Tik šeima.
– Kaip vaikams pasakėte?
– Kaip ir kiekvienam. Juk jei susilaužai ranką, tai ir sakai, kad susilaužei ranką. Jei tau plaučių uždegimas ar onkologinė ligą...viskas taip pat. Pasakiau, kad man yra onkologinė liga ir dėl gydymo plaukai nukrito. Ko gero vėžys ir AIDS yra tos ligos, kurių gėdijamasi. Kodėl taip yra? Taip neturėtų būti.
– Kaip žmona ir kiti artimieji priėmė tą sunkųjį laikotarpį?
– Tvirtai. Tuo metu buvome susikoncentravę. Stengiasi gyventi, džiaugtis. Kai nutinka bėda, visi susitelkia ir sprendžia tą bėdą. Tik ramybėje turbūt gyventi sunkiau. Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja man kažkada buvo sakiusi, kad mamoms, kurios guli su savo sergančiais vaikais ligoninėje, psichologo pagalbos reikia ne tuo metu kai vaikas išgirsta diagnozę ar atliekamos procedūros, o kai pasveiksta ir grįžta namo.
Pati liga ir procesas psichologiškai nėra toks sunkus, nes susitelki ir žinai vardan ko tai. Man dabar dar reikia toliau kovoti su liga. Tačiau gyvenu įprastai ir tam neskiriu dėmesio. Gyvenu taip pat, kaip ir iki tol.
Aš vadovaujuosi logika, kad nereikia pernelyg domėtis. Aš ir taip esu linkęs prisigalvoti, ko nereikia. Pasitikiu savo gydytojais ir manau, kad tai yra vienas svarbiausių dalykų. Bet kuriuo atveju žmogus ieško kuo pasitikėti ir kas jam ateis į pagalbą. Jei jis nepasirenka medikų, greičiausiai pasirinks daug pavojingesnę alternatyvą.
– O kaip su kūryba ir muzika? Ar dabar lieka noro ir laiko muzikai?
– Be abejonės, kad padarysim kažką tokio aktualaus. Tačiau gal norėtųsi, kad nieko nekurtume, nes vis sukuriame kai atsiranda koks eilinis gražulis, kuris prisidirba ir taip užveda temą. Alkoholis, draudimai, melas politikoje ir pan. nėra tie dalykai, kuriuos norėčiau matyti mūsų visų gyvenimuose. Dėl to reikia tikėtis, kad nebus tokių temų, bet dainų tikrai bus.
– Ne paslaptis, kad ir tuo metu kai pradėjo sklisti kalbos apie galimą jūsų ligą, kartu su savo scenos kolega ir kompozitoriumi Deividu Zvonkumi nusiskutote plikai ir tarsi pristatėte naują įvaizdį. Tokio draugo galima tik pavydėti.
– Jis visada buvo mano draugas. Situacija buvo tokia, kad kol vyko gydymas, nenorėjau apie tai kalbėti. Žinojau, kad jei prabilsiu, man neduos ramybės, kurios reikėjo gydymo metu. Tuo metu tiesiog turėjau išlikti ramybės būsenoje, neprisigalvoti ir tik gydytis.
Be jokių abejonių man skambintų ir kas kartą turėčiau pasinerti į abejones, kurios nuolat kamavo. Zvonkus pasiūlė ir po to nebeliko klausimų. Visi suprato, kad čia du durniai ir viskas aišku.
– Kuris etapas buvo pats sunkiausias?
– Sunkiausias etapas ištinka pirmąsias savaites, kai sužinai. Ir dabar dar artėja toks etapas, nes laukia sveikatos patikrinimas ir bus aišku, ar viskas bus gerai. Tas nerimas liks visam gyvenimui, bet tai yra nieko tokio.
– Ar pasikeitė kas nors esminio per visą šį laikotarpį?
– Prieš tai gyvenau ir galvojau, kad gyvename tokiomis atšiauriomis sąlygomis, kad žmogus žmogui yra vilkas. Maniau, kad žmonės darosi svetimi vienas kitam. Ir turėjau tam pavyzdžių. Pradedant komentarais prie straipsnių ir baigiant kaimynais, kurie vieni kitų nepažįsta.
Tai, kas įvyko, pakeitė mano požiūrį. Yra dešimtys tūkstančių tikrai gerų žmonių. Jie nuostabūs. Ir tai pakankamas pamatas, ant kurio gali užaugti graži valstybė. Mano pesimizmas dėl Lietuvos ateities sumažėjo stipriai.
