Gyvūnai nujaučia mirtį, pasenę ir labai ligoti išeina iš namų, jei tik turi galimybę... Palieka namus ir savo žmogų. Ar bent nutuokiate ką jaučia gyvūnas, kai pats žmogus atneša ant rankų SAVO gyvūną į mirtį?! Verdiktas kietas ir nepalaužiamas, MIGDYTI... Net ir visko mačiusiems veterinarams rankos nusvyra. Kodėl? Nes nusibodo, močiutė pasiligojo, mirė senolis, nėra kam prižiūrėti?
Juk aukščiausias mums ne tik instinktus dovanojo, bet ir protą... Matyt, šiai moteriai širdies pagailėjo. Moteris laikydama ant rankų raudonplaukį katulį išplėštą iš namų be jokio gailesčio reikalavo injekcijos paskutiniam atodūsiui... Apgailėtina buvo stebėti: stovi ir be jokios apgailestavimo mimikos rėkė: „nepasiimat – migdau ir viskas, o po savaitės antrą atvešiu“. Mums rūpi JŪSŲ kačiukas, atvežkit tik nepadarykit skerdinių...
Rudis, toks katulio vardas, taip ir liko aimanuoti savanorio namuose, kuriuose jau ne vienas išgelbėtas glaudžiasi. Tilpo, atsirado vietos ir mintyse kartojo, kad spėjo atbėgti išgirdęs „malonios ponios“ prašymą... „Kodėl, žmonės, nevertiname gyvybės?! Sveikas, gražuolis katinas, trejų metų, bet vis dar paklaikusiomis akimis... Alsuoja ir tyliai kniaukia, nesuvokdamas kur jis ir už ką? Esu savanoris jau ne trumpą laiką, bet turiu pripažinti, taip stresuojančio gyvūno dar nemačiau, žiūrint į jį apima toks jausmas, lyg iš liūdesio būtų išsiruošęs į vaivorykštės šalį, plyšta širdis“.
Rudžiui reikia namų, kad gyventų!!!
Susisiekime – 865084725