Kaip racionaliai mąstančiam piliečiui nepasimesti prieštaringos informacijos gausoje? Miškininkas ekologas, Raimundas Ereminas kalbina miškotyros mokslų daktarą Žydrūną Preikšą.
–Vasaros pabaigoje, kai vilkai pradeda pjauti ūkininkų gyvulius, atgyja arši ūkininkų ir vilkų gynėjų priešprieša. Kaip manote, kodėl lygiai taip pat sunkiai sekasi kalbėtis ekologams, biologams ir miškininkams?
–Kiekvienas turi savo interesų. Gamtininkai už tai, kad kiekvienas gyvis turi egzistuoti gamtoje, nes ne mes juos sukūrėme. Mes turime prie prisitaikyti prie įvairių gamtinių sąlygų. Vilko mes nepadarysime vegetaru, kad ir kokius įstatymus bekurtume. Ūkininkai niekada nebus patenkinti, kad ir kokios aplinkybės bebūtų. Jie turi pasistengti, kad apsaugotų savo galvijus. Jei žmogus bando kontroliuoti ar pažaboti gamtą, tai visada gauna priešingą efektą. Dėl vilkų reguliavimo nesusikalbėjimo yra ir dėl vilkų skaičiavimo metodikos netobulumo, nes nėra tiksliai žinoma vilkų populiacijos dydis.
–Miškininkai ir saugomų teritorijų gamtininkai dirba su tuo pačiu objektu – mišku, bet jų požiūriai ir siūlomos ūkinės priemonės dažnai kardinaliai skiriasi. Tarkim 35 metų amžiaus mišriame pušies eglės sklype auga viena stambi gamtinę brandą pasiekusi drebulė su kempininiu grybu ant liemens. Jos laja plati, trukdo augti šalia esančioms eglėms. Kaip reikėtų elgtis su drebule vykdant ugdomąjį kirtimą?
–Drebulė mišriame medyne yra vienas vertingiausių medžių biologinės įvairovės požiūriu. Suomių gamtininkai tokį medį laiko net oaze jų gana skurdžiuose spygliuočių miškuose. Ir mūsų sąlygomis tokios pavienės drebulės privalo išlikti. Ekonominiu požiūriu jos vertė nedidelė, o gamtiniu – labai didelė: buveinė daugeliui rūšių, įskaitant ir retas, saugomas.
–Jūsų nuomone, ar miškininką galime vadinti aplinkosaugininku?
–Miškininkų yra visokių. Yra ir labai saugančių senus medžius ir gyvūnus ar augalus, bet, tenka pripažinti, kad tokių mažuma. Daugumą jų jokiu būdu nepriskirčiau aplinkosaugininkais. Dauguma yra ūkininkai, tik augina medžius, o ne javus.
–Jūsų dabartinė darbovietė yra Aleksandro Stulginskio Universitetas, miškų ir ekologijos fakultetas. Studijų metu patyriau jog miškininkai ir ekologai geba dirbti kartu. Kokia yra šios teisingos „simbiozės“ paslaptis?
–Mokslininkai į daugelį dalykų žiūri plačiau. Tarp miškininkų ASU yra ir miškininkų-gamtininkų, kurie mišką studijuoja kaip visą ekosistemą, o ne tik mato medienos išteklius. Miško biologijos ir miškininkystės institute tokių nemažai, o medienotyros – vienas kitas, bet irgi yra.
–Valstybiniai miškai medienos išteklius valdo vadovaujantis miškotvarkos projektu. Ar miškotvarkos projektą galima parengti taip jog jis užtikrintų biologinės įvairovės apsaugą bei atsakingą medienos tiekimą?
–Be abejo galima. Bet tam reikėtų labiau kompetetingų planuotojų, kurie būtų labiau susipažinę su saugomomis rūšimis ir buveinėmis, o ne tik kompiuterio ekrane matytų sklypus, medžių amžių ir pagal tai planuotų kirtimus. Bet dabar, ko gero, paprasčiau būtų į miškotvarkos projektus integruoti gamtotvarkos planus.
– Ar aplinkosaugos ekspertai dalyvauja miškotvarkos projektų rengime? Ar biologai, ekologai gali daryti reikšmingą poveikį rengiant miškotvarkos projektą?
–Paprastai aplinkosaugos ekspertai nedalyvauja projekto rengime. Tik jei teritorija patenka į saugomą teritoriją, tokiu atveju saugomų teritorijų direkcijų ekologai gali įnešti šiokių tokių pakeitimų, nes geriau žino esančių gamtinių vertybių (retų ir saugomų rūšių bei buveinių) vietas. Tačiau visiškai uždrausti kirtimus kuriose nors vietose negali, nes nėra teisinio pagrindo.
–Nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, rezervatuose yra vykdomi gamtotvarkos o valstybiniuose miškuose – miškotvarkos planai. Kurie planai vykdomi geriau, ar visiems pavyksta pasiekti užsibrėžtus tikslus?
–Be abejo, miškotvarkos projektai įvykdomi geriau, nes tai yra pagrindinis miško valdytojų miško naudojimo dokumentas ir jiems ypač svarbus ekonominiu požiūriu. Gamtotvarkos planai iki šiol galėjo būti įgyvendinami tik tada, jei juose numatytoms veikloms yra gaunamas papildomas finansavimas. Dabar, Valstybinių miškų urėdijoje atsiradus gamtotvarkos skyriui, o regioniniuose padaliniuose gamtotvarkos specialistui, gamtotvarkos planuose numatytų priemonių įgyvendinimas turėtų pagerėti, nes patys miškininkai bus atsakingi už jų įgyvendinimą. Privačiuose miškuose gamtotvarkos priemonės gali būti vykdomos tik susitarus su miško savininku, kas daugeliu atveju yra sunku padaryti. Privačius savininkus kol kas galima paskatinti tik per miškų sertifikavimo sistemą.
–Daugelis yra girdėję apie negyvos medienos svarbą miške. Deja, mano patyrimu, miškininkų bendruomenėje nėra supratimo jog stambi negyva mediena vertingesnė už smulkią. Paaiškinkite šią problemą.
–Čia sovietinio mąstymo ir mokymo reliktas. Neduok Dieve, kad miške atsiras kokia kinivarpa ir suniokos visą mišką (nors ji ir gyveno čia tūkstančius metų dar prieš žmogaus atsiradimą). Daugelis iš viso nesupranta kam ją palikti, nes pūva pinigai. Tačiau nuo negyvos medienos vienaip ar kitaip priklauso apie 5000 rūšių, t.y. penktadalio visų Lietuvos rūšių, likimas.
Smulki mediena nelabai kam įdomi, nes kol kas mažai svarbi ekonominiu požiūriu (ateityje jos poreikis irgi augs, vis labiau pereinant prie biokuro naudojimo), o stambi jau yra malkos ir ją galima parduoti. Stambi negyva mediena, kokia ji nebūtų, ar tai virtėlis, sausuolis ar stuobrys, yra žymiai vertingesnė nei smulki, nes ji ilgiau išsilaiko nesupuvus ir rūšys gali ilgesnį laiką joje gyventi ir daugintis. Kai kurios retos grybų rūšys, pvz. tamsiarudė kempinė Phellinus nigrolimitatus, grybieną gali paskleisti ir smulkiame virtėlyje, tačiau kol susidaro palankios sąlygos dauginimuisi, smulkus virtėlis supūva ir užkertą kelią rūšies plitimui.
Be to, ant smulkios medienos stambesnės rūšys iš viso neįsikuria (pvz. juodajai meletai reikalingas bent 20–25 cm skersmens stuobrys ar sausuolis, kad išsikaltų uoksą). Be paukščių, stambios medienos reikia ir daugeliui stambesnių grybų rūšių. Pvz. krokiniam minkšteniui, ąžuoliniam pinteniui, ąžuolinei kepenai, apskritasporiui bobausiui ir dar daugeliui kitų. Kai kurios yra jau ant išnykimo ribos, nes tokių substratų arba visai nėra arba jie pasitaiko ypač retai ir rūšys negali nei išlikti ilgalaikėje perspektyvoje vienoje vietoje, nei plisti, nes dažniausiai tarpe tarp labai vertingų vietų (kertinių buveinių ar rezervatinių miškų) yra per dideli atstumai. Su kempininiais grybais yra susiję kai kurios vabalų rūšys, o tai jau ir maistas dar stambesnėmis rūšimis.
Čia visa grandinė, kurios bent kurį segmentą pažeidus ir sunaikinus, suyra visa sistema. Daugelis miškininkų pažįsta tik stambesnes rūšis (medžius, dalį žinduolių, paukščių, grybų), tuo tarpu nepažįstamos smulkesnės rūšys, kurių daugybė susiję ir su negyva mediena, sudaro ypač svarbų pagrindą atsirasti ir išlikti stambesnėms.
–Jei miško kirtimo taisyklėse būtų uždrausta naudoti stambią negyvą medieną, ar tai būtų kokybinis šuolis aplinkosaugai miške?
Būtų ypatingai didelis šuolis. Daugelį rūšių galima būtų išbraukti iš Raudonosios knygos, nes atsirastų daugybė jiems tinkamų buveinių (substratų) gyventi, ko dabar nėra, arba labai stipriai apriboti.
–Miesto teritorijoje esančiuose miškuose miškininkai kerta sausuolius medžius motyvuodami, jog sausuoliai yra pavojingi ir kelia grėsmę praeiviams. Ar visada galima teigti jog sausas medis yra pavojingesnis už žalią ?
Į šį klausimą vienareikšmiškai negalima atsakyti. Priklausomai, kur tas medis auga, kas aplink jį yra ir kokia to medžio būklė. Kad sausas medis pavojingesnis už žalią, tai taip teigti tikrai negalima. Priklauso nuo medžio rūšies, kiek jame dar likę šakų. Kuo mažiau likę šakų, tuo mažesnis pasipriešinimas vėjui ir medis atsparesnis vėjovartoms. Sausas ąžuolas ar pušis gali net kelis šimtmečius stovėti kaip sausuoliai, nors aplink bus škvalinio vėjo verčiami miškai.
Stuobriai dar atsparesni, jie vėjo retai kada nuverčiami. Konkretaus medžio atsparumą vėjui, gyvybingumą gali nuspręsti tik specialistai. Eglės yra lengviausiai išverčiamos dėl paviršinių šaknų ir didelės lajos. Be abejo, mieste reikia įvertinti visus medžius, ne tik sausuolius, bet ir žalius. Jei matosi, kad jie auga labai pavojingoje vietoje, tokius reikia šalinti. Kitas svarbus aspektas miestuose – kai projektuojami takai, stovėjimo ar žaidimų aikštelės, būtina atsižvelgti ir į šalia augančius medžius, o ne tik ant plano sėdint prie kompiuterio, tiesiog suplanuoti įrengti objektą, kur paskui jį įgyvendinant ar prižiūrint atsiras daugybė problemų ir nepasitenkinimų.
–Gal atsisakyti pagrindinių kirtimų ąžuolynuose valstybiniuose miškuose. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?
–Nereikėtų atsisakyti. Pagrindiniai atrankiniai kirtimai, jei vykdomi gerai, tai nėra blogas dalykas. Jais galima ir ekonominiais tikslais gauti medienos, ir nuolat palaikyti miško tęstinumą, ir natūraliai leisti medynui atsikurti. Viską galima suderinti. Ąžuolynai nėra mūsų pagrindinis miško tipas. Jie gali būti tik priemaiša medyne. Grynas ąžuolynas visada bus mažiau vertingas, lyginant su mišriu ąžuolynu. Be to, atkuriant ąžuolynus, būtina formuoti aikšteles, retmes kur jis galėtų atželti, nes ąžuolas yra šviesiamėgė rūšis.
–Šiandien jokios papildomos apsaugos ąžuolynams nėra, miškotvarkai nurodžius ąžuolyną kirsti plynai ūkininkas neturi pasirinkimo. Dėl laiko taupymo ir greito pelno siekimo atrankiniai kirtimai naudojami labai retai. Ar šiandien ąžuolynai nėra numesti likimo valiai?
–Miškotvarkos projektas nėra privalomas pilnai įgyvendinti. Be to, jį ruošiant, visada miškų valdytojai gali ir privalo dalyvauti diskusijose su miškotvarkos projekto rengėjais (nes jie yra užsakovai). Nemanau, kad miškotvarkos projekto rengėjas eis į konfrontaciją su miško valdytoju tokiais atvejais. Taigi, viskas priklauso nuo miško valdytojo supratimo ir noro, kokius medynus turėti savo valdose. Nepasakyčiau, kad ąžuolynai visiškai numesti likimo valiai. Kai kuriose buvusiose urėdijose jiems buvo skiriamas nemažas dėmesys, netgi ąžuolynų atkūrimo ir gausinimo programa buvo parengta. Didesnė bėda yra ta, kad buvo intensyviai kertami stambūs šimtamečiai ąžuolai. Taip buvo sunaikinta daugybė ypač retų ir saugomų rūšių, o dalis jų (pvz. didysis ąžuolinis ūsuotis), net iš viso išnaikintos Lietuvoje.
–Miškininkai labai atsakingai žiūri į miško atkūrimą ir želdinių priežiūrą. Tai nemenkos išlaidos. Gal galite pasiūlyti, kaip jas sumažinti ?
–Miško atkuriamas tinkamai kai neariama miško paklotė. Reikia mišką ne atsodinti, o kur tai įmanoma, leisti pačiam natūraliai atželti. Aišku, tas procesas vyks lėčiau, bet gamtai ir pačiam miškui tik geriau. Kitas variantas – atsisakyti plynų kirtimų ir vykdyti tik atrankinius. Tada daugelio problemų ir papildomų kaštų dėl atsodinimo nebus. Kai kur galima vykdyti mažų aikštelių grupinius kirtimus siekiant šviesamėgių rūšių savaiminio atžėlimo. Dėl želdinių priežiūros, tai čia jau medžioklės reikalai. Kol bus palaikomos didžiulės žvėrių fermos juos masiškai šeriant miškuose, galima apie savaiminį atsikūrimą pamišti arba tverti brangiai kainuojančias tvoras ar dėti apsaugas ant jaunų medelių. Čia turėtų būti rastas bendras kompromisas medžiotojų būrelių su miškininkais.
–Miškininkai vengia savaiminio atkūrimo nes pirmas žėlinių vertinimas vyksta labai greitai – trečiais metais po kirtimo. Ar verta taip skubėti? Ar yra pagrindo nepasitikėti girininkijos darbuotojų noru atkurti mišką?
–Čia yra miškų politikos klausimas. Čia yra apsisprendimo reikalas, ar mes mažinam plynus kirtimus ar ne. Kol kas tai būtų sunkiai įgyvendinama iš karto visoje Lietuvoje, bet kai kuriuose medynuose, ar miško plotuose, manyčiau reikia prie to eiti ir stebėti kas vyksta. II grupės miškuose miškų želdinimas turėtų vienareikšmiškai būti uždraustas, nepriklausomai nuo medyno rūšinės sudėties ir atžėlimo galimybių ir joks vertinimas iš viso neturėtų būti daromas, nebent išimtinais atvejais.
–Daug kalbama apie plynų kirtimų biržės plotų mažinimą. O gal priešingai, kai kada galima plotą didinti?
–Sutinku, kad galima kai kuriais atvejais ir didinti. Šiaip aš nesu už mažinimą iš esmės. Aš esu prieš didesnę miškų fragmentaciją. Jei bus daugiau mažų biržių nei viena didelė, tai nereiškia kad rūšims geriau. Yra miško gilumos rūšių, kurios būtų sunaikintos. Čia svarbu kiek iš viso miško ploto iškertama.
–Kurioms miško paukščių rūšims biržių smulkinimas yra pražūtingas?
–Pirmiausia nukentėtų saugoma ES Paukščių direktyvos I priedo rūšis mažoji musinukė. Ji pakraščių labai vengia. Taip pat pastebėta, kad kai kurios pelėdų rūšys labiau renkasi ne biržių pakraščius, bet atokesnes vietas miške. Tas pats ir su juoduoju gandru. Dalis samanų, kerpių, grybų rūšių, kurioms reikia pastovesnio mikroklimato, drėgnesnės aplinkos, nuolatinio miško tęstinumo, biržių pakrančių vengia arba iš viso nesutinkama.
-„Mums plynas kirtimas negražu“. Ar tai vertas dėmesio argumentas?
Na, plynas kirtimas turistų nepritraukia. Ūkiniuose miškuose gal ir gali būti, bet jokiu būdu ne valstybiniuose parkuose ar kai kuriuose draustiniuose ar rekreaciniuose miškuose. Saugomose teritorijose plyni kirtimai galimi tik bioįvairovei palaikyti, o ne ūkiniais tikslais vykdomi. Čia vėlgi, miškų prioritetizavimo klausimas. Kur miškas yra, kokią paskirtį jame norime turėti ir kokį mišką ateityje matyti.
–Trys dalykai, kuriuos reikėtų keisti miško kirtimo taisykles.
– Uždrausti plynus pagrindinius kirtimus valstybiniuose parkuose ir kai kuriuose gamtiniuose draustiniuose
Sanitarinių kirtimo taisyklių netaikyti saugomose teritorijose, arba tik išimtinais atvejais
Įrašyti punktą, kad sanitarinius kirtimus likusiuose miškuose galima vykdyti tik tada, kai negyvos medienos tūris yra pasiektas pagal minimalius reikalavimus. Nes dabar juos daro bet kada, o pušynuose iš viso nelabai rasi nors vieno sklypo kad jis atitiktų esamus reikalavimus.
–Girdėjau naujienų apie Punios šilą. Trumpai paaiškinkite kas vyksta.
–Bandoma didžiąją dalį šilo paskelbti gamtiniu reguliuojamu rezervatu, kad išsaugoti mūsų vertingiausią mišką Lietuvoje. Tai yra, uždrausti visus ūkinius kirtimus o žmonių lankymo nedrausti, kad visi galėtų susipažinti su miške vykstančiais natūraliais procesais. Nors tikslai kilnūs ir plačiajai visuomenei, bet atsiranda vietinių, kurie nori jį paversti ūkiniu mišku, nors ir sunkiai suvokiama kodėl.
–Dėkoju.
