2018-ųjų sausį 19-metis rusas Artiomas Išakovas nužudė savo kambario draugę ir buvusią merginą Tatjaną Strachovą, kuriai taip pat buvo 19 metų. Nužudęs merginą, jis išprievartavo jos lavoną ir, prieš nusižudydamas pats, populiariausiame Rusijos socialiniame tinkle „VKontakte“ paskelbė prisipažinimo laišką. Kaip teigiama A. Išakovo laiške, žmogžudystės motyvas buvo pavydas, rašo foreignpolicy.com.

Istorijai pasklidus, komentatoriai visoje Rusijoje tvirtino, kad dėl žmogžudystės kalta pati T. Strachova. Kai kurie skelbė jaunos moters nuotraukas, kuriose ji užfiksuota su alkoholiu ir cigaretėmis ar apsivilkusi tik apatinius – tai neva turėjo būti įrodymas, kad ji pakurstė užpuolimą ir yra bent iš dalies kalta dėl to, kas įvyko. Internetiniame puslapyje dni.ru paskelbtame jos „Instagram“ įrašus aptariančiame straipsnyje pažymima, jog „Tania Strachova, kaip paaiškėjo, buvo ne tokia ir nekalta, kaip visiems atrodė“. Kai kurie T. Strachovos „Instagram“ paskyrą komentavę rusai netgi teigė, kad iš tiesų A. Išakovas buvo T. Strachovos auka – mergina išprovokavo ją nužudyti.

Reaguodami į T. Strachovos žmogžudystę ir po jos sekusį aukos kaltinimą, feminizmo aktyvistės paskelbė sparčiai paplitusią grotažymę #EtoNePovodUbit (#TaiNėraPriežastisŽudyti). Visoje šalyje moterys skelbė šia grotažyme paženklintas savo nuotraukas, kai kurios jų pasirodė atvirais drabužiais – taip jos protestuoja prieš idėją, kad moters išvaizda gali išprovokuoti ją nužudyti.

Šios aktyvistės priešinasi Rusijoje vykstančiam atviram karui prieš moteris. Jo aukų skaičius yra tiesiog sukrečiantis: šalyje kasmet nuo su smurtu artimoje aplinkoje susijusių sužalojimų miršta 14 tūkstančių moterų. Tai reiškia, kad kasdien nužudomos maždaug 38 moterys, kas kiekvieną valandą žūsta beveik dvi moterys, viena moteris nužudoma kas 40 minučių. Rusijos politinė sistema situaciją dar labiau pablogina – ji toleruoja smurtą artimoje aplinkoje ir leidžia jam vykti.

Pasak tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių stebėjimo ir gynimo organizacijos „Human Rights Watch“, 2017 metais Rusijoje su kasdieniu smurtu artimoje aplinkoje ir žiauriu elgesiu susidūrė apie 36 tūkstančiai moterų ir 26 tūkstančiai vaikų. Dažniausiai (kaip rodo 2013 metų ANNA smurto prevencijos centro duomenys – 91 procentu atveju) užpuolikas yra moters vyras. Kaip teigia ANNA, iš tiesų smurtas artimoje aplinkoje Rusijoje yra toks dažnas, kad paliečia vieną iš keturių Rusijos šeimų. Du trečdaliai visų Rusijoje įvykdomų žmogžudysčių susijusios su namų ir šeimos problemomis. Moteris ir vaikus paliečiančių smurto artimoje aplinkoje išpuolių nuo 2010 iki 2015 metų padaugėjo 20 procentų.

Už šių skaičių slypi dar baisesni ir liūdnesni faktai. Iš visų moterų, 2014 metais skambinusių į šalies pagalbos liniją, skirtą smurto artimoje aplinkoje aukoms, 72 procentai niekuomet nesikreipė į policiją.

Pastaruoju metu pranešimų apie nusikaltimus dar labiau sumažėjo: 2016-aisiais buvo atskleisti 65543 smurto artimoje aplinkoje atvejai, 2017 metais – 36037 atvejai. Žmogaus teisių gynėjai šį pranešimų apie nusikaltimus sumažėjimą sieja su naujuoju įstatymu, dėl kurio gerokai sumažėjo tikimybė, kad žiauriu elgesiu apkaltintas vyras kada nors bus nubaustas.

2017 metų pradžioje Rusijos Valstybės Dūma dekriminalizavo kai kurias smurto artimoje aplinkoje formas. Pirmą sykį nuskriaudę savo partnerę ar vaiką atsiperka bauda – jiems nepateikiami baudžiamieji kaltinimai. Kontroversišką įstatymą palaikė Rusijos stačiatikių bažnyčia, visuomet pasisakanti už mažesnį valstybės kišimąsi į šeimos vidaus reikalus.

2015-aisiais bažnyčios šeimos reikalų komisija netgi pareiškė apibrėžimą „smurtas artimoje aplinkoje“ laikanti radikalių feminisčių naudojamu įrankiu. Bažnyčia taip pat tvirtina, kad už pastangų Rusijoje smurtą artimoje aplinkoje įteisinti kaip nusikaltimą slepiasi Vakarų užmačios.

Vladimiras Putinas ir patriarchas Kirilas

Įstatymo svarstymo proceso metu atrodė, kad jo šalininkų Dūmoje lūpomis kalba Bažnyčios atstovai. Pavyzdžiui, Olga Batalina, viena iš dviejų įstatymo autorių moterų, teigė, jog jos siekis buvo apsaugoti šeimos instituciją. Antroji moteris, Jelena Mizulina, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politikė, viešai vadino moteris „silpnais sutvėrimais“ ir aiškino, kad „pagarba sutuoktiniui, šeimos autoritetui, yra būtinybė“. J. Mizulina taip pat tvirtino esanti įsitikinusi, jog moterys „nesupyksta, kai pamato savo žmoną mušantį vyrą“.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, 2017-ųjų vasario 7-ąją pasirašęs teisės aktą, vadinamą „pliaukštelėjimo įstatymu“, ir leidęs jam įsigalioti, pasižymi prastu santykiu su moterų teisėmis. Nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios 2000-aisiais V. Putinas bendradarbiavo su Rusijos stačiatikių bažnyčia ir skleidė tradicines konservatyvias vertybes, prieštaravo LGBTQIA teisėms ir pasmerkė feminizmą.

Dabar, kai galioja „pliaukštelėjimo įstatymas“, moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje sumažėjo. Mažai tikėtina, kad policija kišis į išpuolius, nebent jie sukeltų „žymų kūno sužalojimą“, kaip numato įstatymas. Jau dabar, pasak „Human Rights Watch“, policija ima atsisakyti tirti moterų pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje. Tai žymi sugrįžimą prie tokio elgesio su moterimis, koks jis buvo dešimtajame dešimtmetyje, kai pareigūnai paprasčiausiai atsisakydavo kištis į šeimos reikalus, ir skatina dar didesnį smurto įsivyravimą.

Moterims ir vaikams netekus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje, netgi tie, kurie pasisako prieš tokią situaciją, vis dažniau patys susilaukia baudžiamųjų kaltinimų. Pavyzdžiui, tinklaraštininkė feministė Liubov Kalugina neseniai buvo apkaltinta neapykantos prieš vyrus kurstymu ir dabar atlieka penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuosprendžiu pasibaigęs tyrimas prasidėjo, kai tapatybės neatskleidęs vyras apskundė moters įrašus, įskaitant memą, kuriame pavaizduota keptuvę laikanti moteris su prierašu: „Sumušk gyvulį, išgelbėk Rusiją!“.

Skundiko teigimu, tai įžeidė jo vyriškumą. Kitaip tariant, memą paskelbusi moteris gali už tai būti nubausta ir kalėti penkerius metus. Savo partnerę mušantis vyras gali atsipirkti tik nedidele bauda, bet tik tuomet, jei apie įvykį bus pranešta, o taip nutinka maždaug vieną kartą iš dešimties.

Tad Rusijoje žiaurus elgesys ir fizinis ar psichologinis smurtas prieš moterį nėra laikomas problema, o vyro įžeidimas ar pažeminimas arba tvirtinimas, kad vyrai ir moterys yra lygūs, laikomas itin radikaliu dalyku. Idėjos apie tinkamus vyrų ir moterų vaidmenis leidžia įsigalioti tokioms priemonėms kaip „pliaukštelėjimo įstatymas“. Smurto artimoje aplinkoje aukos priverstos mokėti baudas, o priešintis nutarusios feministės sodinamos į kalėjimus.

Kad šis užburtas ratas būtų sustabdytas, visai visuomenei teks susigrumti su šimtmečius trunkančiu prieš moteris nukreiptu politikų ir pačios visuomenės toleruojamu žiaurumu. Ir tai turi nutikti ten, kur smurtas pasireiškia – namuose. Kad ir ką kalbėtų O. Batalina, J. Mizulina, V. Putinas ir bažnyčia, „pliaukštelėjimo įstatymas“ šeimos neapsaugo, tad ypač svarbu, jog tai dar nuo mažens suvoktų ir augantys vaikai.