Fotografas Marius Jovaiša kalbėjo radijo laidoje apie tai, kad asocialai gali laisvai daugintis, ir kol taip bus, tol niekas nesikeis. Fotografas nesiūlė nieko, ką draustų įstatymai. Jis atkreipė dėmesį į problemą, kurią žino beveik visi.
Greitai nebebus galima kalbėti apie žiurkes, erkes ir parazitus, nes tie gyviai irgi turi teises. Naikini piktžoles? Nepamiršk, kad ir žolės turi teises.
Andrius Užkalnis

Ir pakilo verksmas ir moralai iš korektiškosios brigados. Jų netrūksta, tų gėdinančių ir mus mokančių, kaip kalbėti ir kaip galvoti: per tris nepriklausomybės dešimtmečius mes visko pristeigėme Lietuvoje.

Pasirodo, bėda yra ne asocialai, kurie gimdo vaikus ir jais nesirūpina, ne sveiki ir darbingi pašalpiniai, kurie nedirba, nes už pašalpas geriau, ne bomžai, kurie rausiasi šiukšlių konteineriuose, ne alkoholikai ir ne narkomanai, prašvilpinėjantys savo gyvenimus, o paskui griaunantys juos savo artimiesiems.

Problema yra, pasirodo, tie, kas apie tokius žmones šneka. Vienam tokiam merui buvo ne problema neišvežtos šiukšlės mieste – problema buvo nepatenkinti verksniai. Tuoj, palaukit, baudas gaus tie, kas praneša apie išdaužtą langą arba suniokotą automobilį. Nes jie daužytojų orumą įžeidžia.

Dabar jau, žinokite, problema yra tie, kas neteisingai galvoja. Minčių policija netruks važinės gatvėmis su mėlynais žiburėliais ir skenuos smegenis tiems, kas pavojingai galvoja, ir veš perauklėjimui arba skirs baudas.

Dabar problema yra ne nusikaltimas ir ne nusikaltėlis, o tas, kas pasakė žodį „nusikaltėlis“. Anksčiau buvo nusikaltimas ir bausmė. Paskui nusikaltimas ir lygtinė bausmė. Paskui nusikaltimas ir socialinis darbuotojas, kuris klausia, kaip jis gali padėti nusikaltėliui (auka tegu sėdi ir tyli). Dabar mes pasiekėme naują stadiją. Dabar jau žodžio „nusikaltėlis“ nebebus galima sakyti. „Atsitiktinai nukentėjęs nuo teismo nuosprendžio.“

Greitai nebebus galima kalbėti apie žiurkes, erkes ir parazitus, nes tie gyviai irgi turi teises. Naikini piktžoles? Nepamiršk, kad ir žolės turi teises.

Yra pilnos kontoros tetų ir dėdžių, kurie tik ir laukia, kad prie ko nors prisikabinti ir surasti naują skriaudą. Jie jums pasakys, kad jūsų tik ką iškosėtas žodis ką nors įžeidė.

Jūs tik paskaitykite. Kalba „Žmogaus teisių centro“ direktorė Birutė Sabatauskaitė (aš nežinojau, kad mano teisėms ginti yra specialus centras – ar aš galiu ten kreiptis, kai mane pavadina blogu rašytoju, koldūnu, storu diedu arba populistu?): „O jeigu jau vadiname žmones „asocialais“, tai mes galime bet kuris labai greitai į tai patekti. Niekas nepasirenka savo noru gyventi skurde arba būti priklausomi nuo alkoholio, arba narkotinių medžiagų, jeigu čia turime omenyje tam tikras šeimas, kuriose suvartojama daug alkoholio.

Niekas nuo to nesame apsaugotas, nėra jokių garantijų, kad kažkuri šeima, kuri gyvena pilnavertį gyvenimą su vaikais, kad niekad jiems nesibaigs alkoholizmu. Tai niekaip nesprendžia problemos, tiesiog surūšiuoja žmones į labiau vertesnius pagarbos, į labiau vertus valstybės rūpesčio ir mažiau vertus“.

Tai leiskit aš atsakysiu. Jūs kalbate nesąmonę, ponia Birute, ir įžeidžiate visus, kas gyvena gyvenimą sąžiningai ir dorai, ir stengiasi dėl savęs ir dėl savo šeimos. Kas siekia laimės, gerovės ir deda pastangas, kad nebūtų asocialu.

Nes kai nesi asocialas, tai tavęs ir nevadins asocialu. Neužsiiminėk prostitucija prie stoties, ir tavęs neįžeis pavadinimas „prostitutė“. Padėk švirkštą į šalį, ir tavęs nebevadins narkomanu.
Jei tave žeidžia žodis „asocialas“, gal pradėk elgtis kaip civilizuotos visuomenės narys XXI amžiaus Europoje, o ne kaip valkata prie viduramžių vienuolyno?
Andrius Užkalnis

Jei tave vadina asocialia asmenybe, tai ne todėl, kad visuomenė yra neteisinga, o todėl, kad tu prisigimdei vaikų ir net nežinai, kiek jų turi, ir jie murzini ropoja, ir tau yra 35 metai ir tu nieko nesi dirbusi nuo tada, kai palikai mokyklą, būdama 12 metų amžiaus, ir iki pilnametystės tu jau turėjai tris bamblius. Ir nepradėk sakyti, kad čia tau taip „atsitiko“ – tu žinojai, iš kur vaikai atsiranda. Taip pat kaip tu žinojai, kuo skiriasi degtinė jogurto indeliuose nuo jogurto.

„Niekas nepasirenka savo noru gyventi skurde“? Netiesa. Mes visi gyvenime darome pasirinkimus kiekvieną dieną. Yra elgesys ir yra to elgesio pasekmės. Pasirinkimas nesimokyti, nesistengti, tingėti, gerti bambalinius brudus (niekas per prievartą obuolių-uogų vyno iš plastikinio butelio gerklėn nesupila) yra elgesys, kuris turi pasekmes.

Nedrįskite žeminti dirbančių, besistengiančių, besimokančių, turinčių svajonių ir ambicijų. Jei sakote, kad niekas nepasirenka būti gyvenimo dugne, tai iš to turėtų sekti išvada, kad viskas, ką turi darbštieji, yra atsitiktinumas.

Ar sakytumėte: „Niekas savo noru nesirenka dirbti kvalifikuoto darbo, niekas savo noru nesirenka išsilavinimo, perskaitytų knygų, išmoktų kalbų, išlaikytų egzaminų – visa tai bet kam gali atsitikti, niekas negali būti garantuotas, kad vieną dieną į duris nepaskambins ir nepasiūlys darbo už 2000 eurų per mėnesį ir valdiško automobilio ir sporto klubo narystės.“ Niekas tokios nesąmonės nepasakytų. Viskas – darbas, išsilavinimas, savišvieta – yra pastangų ir pasirinkimų rezultatas. Geri darbai ir gražus gyvenimas atsitiktinai neįvyksta, ir lygiai taip pat atsitiktinai nenukrenta ant galvos asocialūs gyvenimai.

Ir taip, ne visi gyvenimo būdo pasirinkimai yra lygūs, ir ne visi vienodai verti valstybės rūpesčio. Abejojate? Pabandykite išsitatuiruoti ant kaktos kaukolę ir gandrą su žoliapjove ir automatiniu šautuvu rankose (visiškai legalu, kiekvienas pilnametis laisvas tai daryti), ir tada pabandykite gauti darbą banke, ir pasižiūrėk kaip tau seksis. „Jei mano kakta tatuiruota, ar aš jau blogesnis žmogus?“ – ne, ne blogesnis, tu visai lygus, nes visi žmonės lygūs, bet tavo pasirinkimas nusipiešti gandrą su žoliapjove ant kaktos turi tam tikras pasekmes.

Lygiai taip pat pasirinkimas neiti į darbą, nesiieškoti darbo ir vietoje to voliotis ir gerti svaigiuosius gėrimus turi pasekmes. Ir neįsižeisk, kad tave pavadino „bambaliniu“, nes netgi jeigu tave lieps vadinti kitaip, tu vis tiek liksi bambalinis.

Ir nustokite vieną kartą daryti baubus iš paprastų žodžių. Žodis „čigonas“ yra tik tautybė. Rasizmas ir diskriminavimas yra ne tame, ar tu vadini tą žmogų „čigonu“ ar „romu“, o tame, kaip tu su juo elgiesi dėl jo tautybės.

„Pašalpinis“ yra tik fakto konstatavimas. Žmogus, kuris gyvena iš pašalpų. Mes patys, mokesčių mokėtojai, mokam jiems pašalpas, bet kažkodėl paskui mums net negalima to minėti. Tai jei juos taip žemina žodis „pašalpinis“, gal galėtų nebeimti tų pašalpų?

Jei tave žeidžia žodis „asocialas“, gal pradėk elgtis kaip civilizuotos visuomenės narys XXI amžiaus Europoje, o ne kaip valkata prie viduramžių vienuolyno?

Bet šiaip, turiu jums dar vieną naujieną.

Jei leidžiate savo dienas, klausydami radijo, ir laukiate, kol išgirsite ką nors, dėl ko galėsite įsižeisti savo arba kitų vardu, turbūt jums reikia kažką keisti savo gyvenime.