Pats niekada nesu pakliuvęs į jų spąstus, nes kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi – kai sostinėje pragyveni pusę gyvenimo, taip paprastai niekas tavęs neapgaus. Bet ne kiekvienas mūsų tėvynės kampas toks papuvęs ir pratęs prie nuolatinio mulkinimo, todėl apgavę yra mano nieko blogo neužuodusius giminaičius.
Prieš gerą pusmetį pas mus į svečius turėjo atvykti mano teta. Autobusai iš jos gimtojo miestelio kursuoja ne taip jau dažnai, taip išėjo, kad stotyje ji išlipa, kol aš dar darbe ir negaliu atvažiuoti pasiimti. Papasakoju, kaip pas mus atvažiuoti, kur persėsti, kad sūnus įleis, užneš krepšius.
Na, bet žmogus, taip sakant, jau amžiuje, kai pamatė tas 19 stotelių prie autobusų stoties tai liko tik skambinti man – kur čia kas, vaikeli? Kaip aš paaiškinsiu telefonu iš kurios ten pusės ieškoti kokio troleibuso, aš ir pats ten pasiklystu! O pakeliui dar ir persėsti reikės. Sakau, sėskit, teta, į taksi, padiktuokit adresą – daug nekainuos, sūnus nusileis ir sumokės, aš parvažiavęs grąžinsiu.
Ir nepagalvojau, kad moteris tai ne vietinė, mūsų džiunglių tvarkos nežino. Teta norėjo, kaip pigiau, tai vietoje gražios modernios taksi įsėdo į vieną tų sovietinių skardinių, kurios visada važiuoja ilgiausiu aplinkkeliu ir pyksta lyg jie čia tau apskritai darytų paslaugą.
Galiausiai išėjo 19 eurų už 7 stoteles troleibusais. Teta paskambinti mano sūnui pasikuklino ir kas blogiausia, kad man pasakė tik vakare, „kaip čia brangu pas jus Vilniuje viskas, turbūt labai daug uždirbat“. Vargšė dar svarstė tai kiek tada ta nauja mašina būtų užsiprašius – o ten turbūt buvo normali įmonė, kuri paimtų už tą atstumą gal 5 eurus.
Toks įsiūtis apėmė – jokio čekio, aišku, niekas jai nedavė, jokio numerio nežinome, pasišalino taksistas kaip profesionalus vagis.
Ir kas šioje istorijoje skaudina labiausiai, kad tetulė niekaip neleido man jai tų pinigų grąžinti. Jūs pagalvokite apie lietuvišką pensininką – jau man nuo 19 eurų kelionės pagaugai eina, tai koks jausmas senolei, kurie mūsų politikams ir taip paskutinėje vietoje.
Va čia ir pasimato tosios dvi Lietuvos. Kaimo žmogus nuoširdus, nesitiki, kad jį kas nors gali imti ir išnaudoti, o net jei ir nepasiseka kas nors, tai kantriai kaltina tik save. Iš kito kąsnio neatims net jei pats iš bado mirs. Tuo tarpu vilnietis tik ir ieško kaip kitą išdurti – tik ir tyko prie stoties tokių, kurie košmaruose nesusapnuotų tokių sąskaitų, o jei dar koks užsienietis pasimetęs tarp stotelių įšoka į taksi, tai išvis pasaka.
Aš sprendimą apskritai matau tik vieną – prašyti šitų vairuotojų čekių, skambinti jų darbdaviams arba policijai. Pačiam net maga sėsti į tokį „kledarą“ ir pasivažinėti – pažiūrėsim, kaip čiulbės, kai reikės ne su bobule, o su rimtu vyru aiškintis. O kas belieka, kai tiek metų nei meras, nei konkurencijos taryba nežiūri į šituos reikalus? Lieka susitvarkyti patiems vilniečiams – išsikuopkime savo miestą nuo aferistų!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.