Pavyzdžiui, paimkim bulves. Paklausk lietuvių, ir jie pasakys, kad myli bulves kaip mamą ar net labiau. Mylimiausi patiekalai bulviniai. Bulviakasis. Nosis kaip bulvė. Bulvė bulvikė, sriuba bulvienikė.
Ir tuo pat metu bulvių net veislių nėra. Pas mus bulvė yra tik bulvė. Kartoška. Po kažkiek centų už kilogramą. Industrinėje Anglijoje – visose parduotuvėse „King Edward“, „Maris Piper“, „Jersey“ ir dar dešimt kitų, ir visos specifinės ir pažįstamos tiksliai, kuo skiriasi, kam tinkamos, dydžiai, spalvos. Pas mus? Ne, negirdėjom. Nu bulba yra bulba ir viskas. Kaip vanduo ir kaip purvas.
Yra Dotnuva ir mokslininkai, o kur jūs matėt parduotuvėje nors kokias nors lietuviškas veisles? „Jolanta“, „Samanta“, „Šančiai“, „Slabodkės Geltonoji“? Ne, kam reikia. Suverstos apdaužytos ir apkapotos, visiems gerai. Kaip kalchoze.
Tas pats su pomidorais. Juos deda visur ir prie visko, o ar žino, kad Lietuvoje jie labai prasti – net ir slyviniai, avietiniai, jaučio širdys? Nežino. Rūgštūs kaip Širinskienės šypsena, cukringumas minuse. Vyšniniai tik dydžiu skiriasi, skonis klaikus, o deda prie visko, vos ne prie sušių: „nu kad gražiau“. Ir tuo pat metu visiems aiškina, kad pas mus tai vat močiučių pomidorai, mmm tikras skonis, ne taip, kaip kur nors Amerikoje, kur sintetika. Bet tu nebuvai Amerikoje ir nematei, kokios ten kokybės pomidorai. Kokio skonio ir kvapo. Ten yra skanesni pomidorai negu Sicilijoje ir Apulijoje, kur yra pomidorų rojus. O tavo močiutės pomidorai yra rūgštūs, jeigu rimtai.
Ne, čia dar ne viskas. Dėl „šviežio lietuviško maisto“ alpstantys demagogai jo realiai nei daug perka, nei augina ar parduoda. Didelėje parduotuvėje yra NORMALU neturėti baziliko: „turėjom penkias dėžutes ir baigėsi“. Aš jau nekalbu apie avokadus ar kokius habanero ar jalapeño.
Pažiūrėkit į obuolius turguje. Jums panašūs lietuviški obuoliai į tai, ką norisi pirkti? Visokie rūgštūs, blyškūs, netaisyklingos formos, be veislės ir be skiriamųjų ženklų. Dar kaime kartais kas nors duoda skanių, bet dažniau „savi iš kaimo“ yra tokie benkartai. Selekcija, skiepijamas? Ne, negirdėjom. Tie, kas turi prižiūrėt, pila stabdžių skystį nuo ryto į vidų ir jau net nežino, apie ką šneka. Aš visada perku importinius: ten nors aišku, ką gauni. Ir neatrodo jie sudaužyti ir raukšlėti.
Cukinijos? Nė nepradėkit. Užaugins iki tokios, kad būtų kaip bomba. Peraugusi, kieta, neskani. Kad tik cukinija, koks skirtumas. Tas pats su baklažanais. Ir paskui stebisi, kad vaikai daržo atliekų nevalgo. Kad jiems „McDonald's“ geriau. Teisingai, geriau. Nes jūs viską neskaniai auginate ir dar neskaniau gaminate.
Kai kurios virtuvės (pavyzdžiui, dzūkų) nuo pradžios iki pabaigos yra paminklas maisto gadinimui. Kaip dzūkai gamina savo grikius, tai juos reikia varyt iš virtuvės lauk.
Tas pats apie grybus. O jau didžiuojamės miško dovanom, o jau džiaugiamės, kokių mes tik baravykų pulkaunykų nežinom, ir voveraitės tiltais byra po samanas, ir makavykai bei ūmėdės su gruzdais, ir žvynabudės, ir net rudmėsės. Ir paėmę visa tai į glitų marmalą sukepam suverdam, ir šast ant sudeginto sviesto – va ir padažiuks, sočiai ir rudai. Nieks net neatskirs, kokių ten grybų būta.
Nes mes lietuviai, mes niekuo nesidomim, poniškų ten to maisto rūšių neskiriam, ir mums viskas skanu. „Mano visa šeima už 20 EUR savaitę valgo“ – ir tu tuo didžiuojies? Mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima kartu paėmus. Tau patinka, rimtai, kad tu ir tavo vaikai ėdat bet ką, kaip ir tavo tėvai ėdė bet ką?
Būtų laikas susirasti kitą temą pasididžiavimui negu tai, kad esi kaip šiukšliadėžė – ką įmesi, viską prarysi.
