Ši vienakryptė migracija susijusi su tam tikru nepilnavertiškumo kompleksu, būdingu naujųjų Bendrijos šalių gyventojams. Antra vertus, trūksta ir deramo jų nuopelnų įvertinimo valstybėse senbuvėse, – pastebi šveicarų bei vokiečių autoriai. O tai kenkia bendrų Europos namų idėjai.
Vienoje įsikūrusio Wittgensteino demografijos instituto duomenimis, savo tėvynę nuo 1990-ųjų paliko nuo 12 iki 17 milijonų rytų europiečių – tam, kad gyventų ir dirbtų turtingose šalyse, daugiausia Vakarų bei Šiaurės Europos valstybėse.
Neigiama rekordininkė yra Latvija, praradusi net 27 proc. gyventojų: čia dabar gyvena 2 mln. žmonių – 700 tūkst. mažiau nei 1991 metais. Latvijai ant kulnų mina Lietuva, kurioje gyventojų skaičius sumažėjo 23 procentais.
Nemažą dalį savo gyventojų prarado ir Bulgarija (daugiau nei 1,6 mln. Iš 8,7 mln.) bei Rumunija, vietoj buvusių 23 mln. skaičiuojanti 19,5 mln. gyventojų. Tad ar reikia stebėtis, jei šias šalis, pasak bulgarų politologo Ivano Krastevo, apėmė „demografinė panika“, baimė išmirti. Tik Čekija, Slovakija ir Lenkija, nepaisant didelės migracijos, gyventojų skaičių daugmaž išlaikė.
Ši migracija gerokai pakeitė ir Vakarų Europos demografinį žemėlapį. Čia gyventojų per tą laiką gerokai padaugėjo: tarkime, Šveicarijoje daugiau nei ketvirtadaliu, o Austrijoje – 15 proc. Didžiojoje Britanijoje šiandien gyvena 66 mln. žmonių, 8 mln. daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Sunkiai valdomas gyventojų skaičiaus augimas, kaip žinia, buvo bene svarbiausia „Brexit“ priežastis, – nežiūrint objektyvios naudos, kurią šalis gavo iš darbingos imigravusiųjų dalies.
Turtingųjų valstybių nedomina neturtingų rytinių kaimynių bėdos
Imigraciją lydėjo vietos gyventojų būgštavimai dėl galimų ilgalaikių jos pasekmių: kad iškils pavojus tapatybei ir gerovei, kad stiprės konkurencija darbo rinkoje, daugės streso dėl didėjančio gyventojų tankio, ypač sparčiai augančiuose didmiesčiuose.
Migrantai iš buvusių Rytų bloko šalių į medijų akiratį dažniausiai patenka neigiamos informacijos kontekste: kai rašoma apie benamius ar nusikaltėlius iš Rytų Europos, apie per dideles išmokas čia dirbančių rytų europiečių vaikams, likusiems gimtinėje, apie socialinius sukčiavimus.
Todėl džiugina kiekvienas vakariečių bandymas pažvelgti į vidinę Bendrijos migraciją iš šalių naujokių perspektyvos. „Buvusio Rytų bloko visuomenėms migracija iš Rytų į Vakarus reiškia didžiulį praradimą,“ – dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“ rašo sociologas ir Rytų Europos istorikas Ivo Mijnssenas.
Pasak jo, ypač skausminga tai, kad šalis palieka pirmiausia jauni, gerai išsilavinę, kūrybingi žmonės. Tai – dramatiškas smegenų nutekėjimo procesas. Atitinkamai mažiau gimsta vaikų, nes potencialūs tėvai gyvena užsienyje.
Nesunku suprasti didėjantį rytinių ES šalių skepticizmą Briuselio atžvilgiu, – įsitikinęs ir Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondentas Europai Dirkas Schümeris, atkreipęs dėmesį į šešėlinę laisvo darbos jėgos judėjimo Bendrijoje pusę.
„Tačiau tų žmonių problemos Briuselyje ir turtingoje Vokietijoje niekam nerūpi, – piktinosi žurnalistas. – Jiems juk nusispjaut, jei rumunui, senatvėje nebesulaukusiam gydytojo pagalbos, nes rumunų gydytojai rūpinasi pasiturinčiais žmonėmis Vokietijoje, neliks nieko kito, kaip tik gultis į lovą ir mirti.“ Ir tai yra „buržuazinis – norėčiau netgi pasakyti – vergvaldžių mentalitetas“, – karčių žodžių saviesiems negaili D. Schümeris.
Laikas atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso
Įdomu, kad dėmesį į šį skaudulį atkreipia konservatyvios pakraipos dienraščių autoriai. O štai Vokietijos žalieji, aktualiose diskusijose dėl „JT pasaulinės migracijos sutarties“ siūlantys iš besivystančių šalių į Vokietiją įsileisti tik nemokytus migrantus, nes gerai išsilavinę jauni žmonės reikalingi vietoje, dėl intelektualinio vampyrizmo Europos Sąjungos viduje protestuoti neskubėjo.
Politiniai elitai linkę pabrėžti migracijos naudą visoms pusėms – šaliai, iš kurios migruojama, patiems migrantams, o ir visuomenei, į kurią imigruojama. Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo: rytų europiečiams „atsivėrė naujos profesinės perspektyvos užsienyje ir kelias iš skurdo. Iš Vakarų Europos ir Briuselio tekėjo šimtai milijardų naujų investicijų į gamyklas, gatves ir švietimą. O Bendrijos „senbuvėms“ atsivėrė naujos rinkos, be to, motyvuotos ir pigios darbo jėgos iš Rytų dėka jos išliko konkurencingos“, – vardija I. Mijnssenas.
Šveicarų istoriko vertinimu, Europos Sąjungos išsiplėtimas į Rytus nebuvo nesavanaudiškas aktas, tai buvo ir geras „biznis“ – abiems pusėms.
Baltijos valstybių ekonomika sparčiai vystėsi, tačiau, pastebi I. Mijnssenas, jauni latviai ir lietuviai savo šalių patrauklumą ir toliau matuoja ne lygindami dabartinę jų padėtį su ankstesne, o su kitomis, turtingomis ES šalimis. Todėl emigracija neslūgsta.
O tai, jog šalį palieka nemaža dalis gabių žmonių, neigiamai atsiliepia tolesnei ekonominei raidai, pagaliau menkina ir jos gyventojų savivertę, – analizuoja šveicaras. Nepilnavertiškumo kompleksas kamuoja ir nemažą dalį migrantų, ypač tais atvejais, kai jie priversti dirbti jų kvalifikacijos neatitinkantį darbą. Prie to prisideda ir išnaudotojiškos struktūros Vakarų darbo rinkoje.
Vakarų politikai turėtų aiškiau pripažinti rytiečių nuopelnus
Tad suprantama, jei rytų ir vidurio europiečiai dirgliai reaguoja į tariamą ar realų menkinimą bei pamokymus iš Vakarų.
Bendrijos Vakaruose derėtų įsisąmoninti, jog vaduotis iš socialistinės sistemos bei ekonomiškai stotis ant kojų šalims naujokėms teko apsunkintomis aplinkybėmis – patiriant masinę emigraciją, prarandant nemažą dalį jauno intelekto.
„Kad joms vis dėlto tai pavyko, kad jų visuomenių nesudraskė išcentrinės jėgos, yra milžiniškas pasiekimas“, – rašo I. Mijnssenas.
Vakarų politikai turėtų aiškiau pripažinti rytiečių nuopelnus, įvertinti jų indėlį į Vakarų ekonomikos klestėjimą. O ir patys buvusio Rytų bloko gyventojai, pasak jo, galėtų demonstruoti daugiau sveikos savimonės.
Politikai iš Europos Rytų ir Vakarų privalėtų drauge ir atvirai svarstyti, „kaip ir ateityje išlaikyti europinio mobilumo privalumus, bet nekuriant Vakarų gerovės ištuštėjusių Rytų sąskaita. Nes ar pavyks išsaugoti vieningą Europą, jei migracija iš neturtingų į turtingas šalis ir toliau tik didins socialinį atotrūkį, užuot jį mažinusi?“
Radus kelius šiam disbalansui įveikti, dabartinės įtampos tarp Bendrijos Rytų ir Vakarų pasirodys buvusios tik laikini „augimo skausmai“.
1982 m. Ciuriche gimęs istorijos mokslų daktaras Ivo Mijnssenas studijavo sociologiją ir Rytų Europos istoriją Šveicarijoje ir JAV. Nuo 2015 m. yra dienraščio „Neue Züricher Zeitung“ redaktorius Rytų Europai, Balkanams ir Baltijos šalims.