Vaikai skolinasi tėvų emocijas
Vaikystė ir paauglystė yra kritiškiausias laikotarpis vertybių, nuostatų, įsitikinimų, požiūrio formavimuisi. „Pati stipriausia įtakos darymo forma kitam žmogui – daryti įtaką savo pavyzdžiu. Jeigu aš įsivaizduoju, kad esu drąsi, ambicinga, atkakli, bet to nerodau savo pavyzdžiu, tai yra tik mano lūkesčiai. O kai tai, kaip aš įsivaizduoju save, vaikai mato ir atpažįsta mano elgesyje, tuomet aš jiems rodau pavyzdį. Yra aprašyta daugybė manipuliacinių įtakos darymo formų, pavyzdžiui, prašyti, maldauti, įsakinėti, daryti įtaką per trečią asmenį, bet tai pasiteisins tik trumpam laikui. Norint daryti vaikui ilgalaikę įtaką, efektyviausia yra rodyti pavyzdį. Tai darydami, mokote vaikus tam tikrų elgesio modelių“, – tėvams sakė Nomeda Marazienė.
Būna situacijų, kai vaiko elgesio modeliai yra kitokie nei tėvų, kartais net geresni. „Jei šeimoje dominuoja neigiamas mąstymas, bet štai jų vaikas visai kitoks, kyla klausimas: į ką vaikas nori būti panašus, su kuo daugiau praleidžia laiko? Tyrimai rodo, kad žmonės labiau linksta bendrauti su žmonėmis, kurie skleidžia teigiamą, šviesią bei buriančią energiją. Vaikas mieliau identifikuojasi su optimistiškai mąstančiais, viltingą požiūrį turinčiais žmonėmis. Tai nebūtinai yra šeimos narys, tai gali būti draugo tėtis ar kaimynė, kuri dažniau nei mama vaiko paklausia, kaip sekėsi mokykloje, kas jį nudžiugino“, – apie elgesio galią kalbėjo specialistė.
Neigiamos emocijos užvaldo greičiau nei teigiamos
Kaip ir trumpas pasisveikinimas su kaimyne, taip kiekvienas komunikacijos epizodas yra apsikeitimas emocijomis. „Pavyzdžiui grįžta vaikas iš mokyklos, jūs jam sakote „Labas“. Šis vienas žodis jau yra komunikacijos epizodas, o kartu ir emocijų apsikeitimas. Vaikas iš jūsų pasisveikinimo gali suprasti daugybę emocijų. Jeigu jaučiate nuovargį, susikaupusį emocinį nervingumą, irzlumą, vaikui net žodžių nereikia, kad tai pajustų. Iš tėvų vokalinių charakteristikų, kūno kalbos, veido vaikas jaučia, kokią energiją skleidžiate, pamato jūsų požiūrį į jį, jo dienos rezultatus“, – sakė N.Marazienė. Pasak jos, jeigu tėvai yra nusivylę, kupini blogų emocijų po darbo, grįžęs vaikas, nors ir būdamas puikios nuotaikos, perima tėvų skleidžiamas emocijas – tai žinoma kaip „skolintų emocijų“ fenomenas. Tyrimai rodo, kad būnant vienoje erdvėje, neigiamos emocijos greičiau pakeičia teigiamas, nei teigiamos – neigiamas.
„Ar spręstumėte konfliktą, ar ieškotumėte sprendimo, kuris tiktų abiems pusėms, ar derėtumėtės, komunikacija visuomet vyksta dviem lygmenimis. Vienas iš lygmenų yra racionalus, kai dirba mūsų smegenų žievė. Mes ieškom sprendimo, kaip iš A gauti B. Antras – emocinis lygmuo. Jeigu žmonės prieštarauja arba vaikai replikuoja, reiškia destruktyvias užuominas ar signalus, tai rodo, kad emocinis komunikacijos lygmuo yra nesutvarkytas, netenkinantis. Emocinis lygmuo visuomet yra stipresnis už racionalų, o norint, kad emocinis lygmuo būtų subalansuotas, turi būti patenkinami visi penki žmogaus emociniai poreikiai“, – sakė lektorė.
Tėvams turi būti svarbi vaikų nuomonė
Pats svarbiausias emocinis poreikis – pripažinimas. „Tai yra poreikis būti suprastu, išklausytu ir noras jaustis svarbiu. Visi mes tai žinom, bet vien dėl to, kad šiam poreikiui tenkinti skiriame per mažai laiko, sunkiai mokame išreikšti besąlyginę pagarbą, o būtent ji yra vienas iš kertinių aspektų tėvų santykyje su vaikais. Pavyzdžiui, vaikas pasakoja apie kažkokį įvykį, dėsto savo nuomonę, o tėtis ar mama jam prieštarauja, teigia, jog jis neteisus. Tai mažina pripažinimo jausmą. Tokioje situacijoje, reikėtų išklausyti vaiką, pasiteirauti, kodėl jis taip mąsto, kokios priežastys, kartu diskutuoti, rodyti, kad vaiko nuomonė jums svarbi“, – teigė N.Marazienė.
Antras emocinis poreikis – autonomija. „Tai laisvė daryti sprendimus be kitų įtakos. Pavyzdžiui, kaip dažnai sutvarkius vaiko kambarį, išgirstate vaikus sakant „sujaukei mano tvarką“, „aš nieko čia neberandu, kur padėjai?“. Rezultatas gal ir geras – sutvarkytas kambarys, bet būdas, kuriuo jį pasiekėte, kelia klausimą „kas leido?“. Kaip elgtis, kad vaikas jaustų laisvę priimti sprendimus? Visuomet pasitarkite prieš nuspręsdami, priimdami sprendimą. Paaiškinkite vaikui, kodėl norite taip daryti, kodėl taip būtų geriau. Kartais to užtenka ir emocinis fonas šeimoje būna geresnis“, – patarė specialistė.
Priklausymo šeimai jausmas labai galingas
Emocinio intelekto lavinimo trenerė atkreipė dėmesį, jog dažnai yra painiojami kiti du emociniai poreikiai – statusas bei vaidmuo. „Statusas yra mūsų pozicija kitų atžvilgiu. Leiskime vaikams patirti, kad jie yra pranašesni tam tikroje skalėje, pavyzdžiui kompiuteriniame raštingume, daugelis vaikų šioje sferoje yra pranokę savo tėvus. Leisti jiems tai pajusti yra vienas iš teigiamos emocinės energijos generavimo formų. Tuo tarpu vaidmuo – tai jausmas, kad mano veiksmai gali sukurti pokytį. Tėvai turi didesnę pozicinę galią, nes jų vaidmuo yra tėčio ar mamos. Jie turi valdyti situacijas, užtikrinti saugią bei jaukią atmosferą namuose“, – tėvams aiškino specialistė.
Kartais labai supykę, tėvai ignoruoja vaiką tylos bausme. Pasak Nomedos Marazienės, kai vaikas negali pasiekti tėvų, negauna emocinio artumo, nors ir laikinai, jis patiria emocinį smurtą, nes tikslingai ignoruojamas penktasis emocinis poreikis – priklausymo grupei. „Būnant grupėje kuriamas emocinis ryšys, kuris padeda pasiekti abipusę naudą konfliktinėje situacijoje. Jeigu yra emocinis ryšys, kad ir koks didelis ginčas bekiltų, visuomet jam išspręsti bus ieškoma sprendimo, kuris tiktų abiems. Vaikui pojūtis, kad jis priklauso šeimai, yra labai galingas“, – pabrėžė N.Marazienė ir dar kartą priminė, jog efektyviam konfliktų sprendimui būtinos geros emocijos. Tuo tarpu, jei nors vienas iš penkių emocinių poreikių yra nepatenkintas, atsiranda neigiama emocinė energija ir bendravimas nukenčia.
