Per pastaruosius metus esu lankęsis ne vienoje konferencijoje, kurioje visų dėmesys buvo sutelktas į D. Trumpą ir jo pakurstytą sumaištį ar pavojus, regis, siejamus su jo vardu. Jo vardas buvo siejamas su savotiška etikete, bylojančia apie bet kokias permainas ekonominiuose santykiuose ar prekybos partnerių ryšiuose.
Vis dėlto praėjusią savaitę vykusiame Pasaulio ekonomikos forumo metiniame „Global Future Councils“ susitikime Dubajuje aš pastebėjau šiek tiek kitokią tendenciją – svarstymus, esą pasaulinėje aplinkoje veikia daug ilgalaikių veiksnių, kurie mažai susiję su Jungtinėmis Valstijomis ar jų vadovu. Diskusijos buvo labiau sutelktos į technologijas, pasaulines vertės grandines, darbo vietų augimą bei ūkio plėtrą nei JAV rinkimus. Netgi diskutuojant prekybos klausimais akivaizdžiai mažiau figūravo D. Trumpo vaidmuo.
Nors neseniai skambėjusioje Mike‘o Pence‘o kalboje nemažai eterio dėmesio buvo skirta plačiam frontui prieš Kiniją, vis dėlto pripažįstama, kad dešimtojo dešimtmečio atvirosios rinkos retorika prarado palaikymą Amerikos politinio spektro erdvėje. Jungtinių Valstijų bendrovės galbūt ir nesutinka su Baltųjų rūmų taktika, bet Kinijos viešai neremia. Taip ir yra ne tik dėl to, kad šaliai vadovauja D. Trumpas, taip galėjo nutikti ir tuo atveju, jei prie šalies vairo būtų stojusi Hillary Clinton. Skirtingas tonas, panašus smūgis.
Tuo tarpu technologijos suteikia naujas formas pasaulinėms tiekimo grandinėms, kurias D. Trumpo politika išklibino. Dalis gamybos bei surinkimo verslo galiausiai sugrįš į Jungtines Valstijas iš Kinijos arba galiausiai persikels į palyginti draugiškas Jungtinėms Valstijoms rinkas, tokias kaip Indonezija ir Vietnamas.
Kinija, šiaip ar taip, traukiasi nuo mažų sąnaudų gamybinių pajėgumų. Ir neaišku, ar pigesnio darbo vietos rinkos turės progą pakartoti savo sėkmę į eksportą orientuotame gamybos sektoriuje anksčiau nei plėtros modelį pasivys automatizavimas bei robotai. Kalbant apie robotus, nuomonės dėl to, kiek pavojinga bus ateinanti automatizavimo banga, šiek tiek išsiskyrė.
Pats klausimas nėra naujas: dar 1960 metais tuometinis kandidatas į prezidentus Johnas F. Kennedy‘is savo kalboje skundėsi, kad prarandama daug gamyklinių darbo vietų Jis ragino tautą siūlyti sprendimus, kurių dėka technologijos dirbtų žmogui, o ne atvirkščiai. Šiais laikais darbo rinkos ekspertams-futuristams reiktų atidžiau ištyrinėti skirtumą tarp revoliucijos ir evoliucijos.
Ir netgi visiškai įmanoma, kad prekybos konfliktas tarp Jungtinių Valstijų bei Kinijos išsirutulios į tam tikrą konkurenciją tarp kompiuterinių operacinių sistemų. Mintis yra ta, kad Amerika tikisi pažaboti Kinijos pasiekimus dirbtinio intelekto srityje ir pasiekti, kad kitos šalys lygiuotųsi į JAV operacinę sistemą. Pavyzdžiui, Europai bei Japonijai teks apsispręsti prie ko šlietis. Sunku įsivaizduoti, kad jos pasirinktų Kiniją.
Visi, regis, sutinka, kad Azija išlieka pasaulio ekonominiu varikliu. Šią koncepciją būtų pravartu patyrinėti nuodugniau. Juk pagaliau Kinijos ekonomikos kilimas pastaruosius keturis dešimtmečius buvo neatsiejamas nuo palankaus ar bent nepriešiško Jungtinių Valstijų požiūrio. Dabar situacija keičiasi, bet ne tik dėl to, kad D. Trumpas tapo šalies prezidentu.
Pasaulyje yra daugiau permainų nei D. Trumpas. Priminimai apie tai nuskamba pačiu laiku ir yra sveikintini.
