Dabar jos kraityje: Europos čempionato mišriųjų dvejetų 4 aukso, 2 sidabro ir 3 bronzos apdovanojimai, moterų dvejetų – 2 aukso ir 4 bronzos medaliai, vienetų – auksas ir dvi bronzos.
Dar pernai R. Paškauskienė kalbėjo apie karjeros pabaigą. Buvo nusiteikusi baigti pasirodymus žaisdama rinktinėje ir atstovauti tik Budapešto klubui „Postas“.
Atsisveikinimas su rinktine užsitęsė. 41 metų R. Paškauskienė ne tik dalyvavo Europos asmeninėse pirmenybėse, bet ir žaidžia atrankoje į komandines žemyno pirmenybes.
Ir jau taip tvirtai, kaip pernai, nekalba apie karjeros pabaigą.
– Prieš metus buvote prabilusi apie ketinimus baigti karjerą. Vis dar tebežaidžiate.
– Sunku iki galo apsispręsti. Iš pradžių galvoji: „Ai, gal dar pažaisiu su klubu.“ Kai sekasi tikrai neblogai ir tavęs vis prašo: „Na gal sužaisk ir rinktinėje kokį mačą...“ Tada ateina Europos čempionatas ir galvoji: „O gal vis dėlto sužaisti jame, juk vis tiek aš dar rungtyniauju?“ Štai taip ir būna.
– Ilgai Lietuvos stalo teniso asociacijai įkalbinėti nereikėjo?
– Matot, aš dar esu įtraukta į Tokijo olimpinių žaidynių kandidatų sąrašą. Taip, būna, kai, atrodo, – na, viskas, jau nebenoriu. Bet po to pamatai, kad dar visai neblogai žaidi. Ir galvoji – gal dar vieną turnyrą sužaisiu. Taip tas užburtas ratas ir sukasi.
– Ketinate dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
– Jos dar po dvejų metų, dar negreitai. Galbūt, jei taip viskas ir eis po žingsnį. Kitais metais Minske bus Europos žaidynės. Pažiūrėsiu, kaip pasiseks jose.
– Turite 18 Europos čempionatų medalių. Gal esate užsibrėžusi, kiek jų siekiate laimėti?
– Ne. Tiesą sakant, jau pačiai nesitiki, kad jų tiek daug. Kalbėjomės ir su A. Karakaševičiumi, kad tebuvo vienas Europos čempionatas, kuriame kartu žaidėme ir nelaimėjome medalio. Kitais atvejais, tai jau ir pripratau, kad kur žaidi, ten ką nors laimi.
– Tad kaip vertinate šių metų bronzą? Tai laimėjimas ar tikėjotės daugiau?
– Bronzą vertinu labai gerai. Mes su Aleksandru juk jau išeinantys. Ateina nauja karta: su dideliu noru, su visai kitu bagažu, su naujomis jėgomis. Todėl šis medalis yra labai gerai. Gaila, kad mums trūko labai nedaug iki finalo. Tad pralaimėjus pusfinalyje buvome stipriai nusivylę. Vis dėlto vėliau supratome, kad bronza yra labai gerai.
– Ar su Aleksandru kalbėjotės apie ateitį? Ar jis taip pat ketina dar žaisti?
– Jis galvoja lygiai taip pat, kaip ir aš: „Dar truputį pažaisiu.“ Balandį Budapešte vyksiančiame pasaulio čempionate taip pat bus mišriųjų dvejetų varžybos. Daugmaž apsitarėme, kad žaisime ten.
– Kaip dažnai važinėjate rungtyniauti su klubu į Vengriją?
– Nuvažiuoju apytiksliai kartą per mėnesį.
– Jūs esate ir Lietuvos moterų rinktinės trenerė. Ar matote, kas galėtų komandoje pakeisti Rūtą Paškauskienę?
– Dar kol kas nežinau. Na, yra Kornelija Riliškytė, kuri galbūt ateityje pakeis. Bet jai dabar tik 15 metų. Pirmi metai, kai pasiekė jaunės amžiaus kategoriją. Todėl labai sunku prognozuoti, kaip bus toliau.
Šiuo metu ji tikrai turi labai daug noro, daug važinėja, turi gerą trenerę ir geras treniruotes, ruošiasi. Viskas dabar jos dienotvarkėje sudėliota puikiai. Todėl tikėkimės, kad iš jos šis tas išaugs.
– Kaip jums sekasi trenerės darbas?
– Jis nėra labai intensyvus. Mes neturime kokių nors treniruočių stovyklų, nuolat nevažinėjame į varžybas. Todėl aš labiau kabutėse trenerė. Vykstame su rinktine tik į pasaulio ir Europos čempionatus. Toks ir darbas. Na, dabar vyksta Europos kvalifikacinės varžybos, bet vis vien tai tėra tie patys vienkartiniai išvažiavimai. Stalo tenisas – ne futbolas, kur futbolininkai kiekvieną dieną treniruojasi, treneris mato, kaip jie dirba. Mūsų sporto šakoje – visai kitaip.
– Kiekvieną dieną netreniruojate ko nors? Pavyzdžiui, vaikų grupės?
– Ne, vaikų netreniruoju, o rinktinės trenerės darbas, kaip jau ir sakiau, – vienkartiniai išvažiavimai.
– Pati dar dažnai treniruojatės?
– Reikia žaidimo lygį palaikyti. Į stovyklą nuvažiuoju prieš svarbesnes varžybas. Namie dabar taip pat yra su kuo pasitreniruoti – į Kauną atvyko studijuoti žmonių iš Panevėžio, Šiaulių, su kuriais galima pažaisti. Tiesa, kurį laiką buvo tokia situacija, kad tiesiog tragiškai trūko treniruočių partnerių. Bet dabar padėtis tikrai geresnė.
– Į karjeros pabaigą sportininkai dažniausiai ima nemėgti ne pačių varžybų, o treniruočių. Jums nebūna minčių: šiandien tingiu, nenoriu treniruotis?
– Būna, kad valia dingsta. Ir tai, manau, normalu. Aišku, dabar į treniruotes nebežiūriu taip, kaip tai dariau anksčiau, kai treniruotė būdavo šventa ir nekildavo klausimų: ryte – mokykla, vakare – treniruotė. Dabar jau pati susidėlioju, kaip, kada, kiek man reikia. Pati matau pagal tai, kaip žaidžiu – geriau ar blogiau. Viskas vyksta, kaip išeina. Juo labiau kad turiu du vaikus ir, kai jie būna namuose, juos reikia prižiūrėti. Vienas – darželyje, kitas – mokykloje, vienam – pamokos, kitam – valgyti. Reikia taikyti treniruotes. Kaip ir prie žaidimo partnerių: juk jie irgi mokosi universitete, tad reikia tartis, kada jie gali.
Todėl tikrai nėra dienos režimo – kiekvieną dieną viskas keičiasi. Toli į priekį nežiūri, susidėlioji viską rytojui.
– Kaip vaikai vertina stalo tenisą? Ar bus pratęsta stalo tenisininkų dinastija?
– Neatrodo, kad taip būtų. Vyresnysis Dovydas, dabar vienuolikametis, porą metų palankė stalo tenisą, bet mačiau, kad jis nenori. Gal dėl to, kad su savais, kad trenerė – močiutė? Man tai su mama nekilo jokių problemų, buvo labai gerai, iš pat pradžių pradėjo sektis ir viskas labai lengvai ėjosi. O Dovydą turėjau įkalbinėti, nors ir gabus buvo, kairiarankis. Gal būtų kitas treneris, gal jis kitaip į tai žiūrėtų.
Žodžiu, po poros metų jis nuėjo į futbolą. O mažesnysis – Tadas (dabar jam šešeri metai) – iš karto pradėjo lankyti futbolą. Ar išaugs futbolininkai, pamatysim. Kol kas jiems – pati pradžia.
