"Labas vakaras, labas vakaras visos dukros, kurių nepažįstu", - vos užlipęs į sceną pasisveikino lietuvišku pleibojumi Andriaus Tapino pavadintas Rudokas.
Kaip jautiesi sulaukęs šešto dešimtmečio?
Viskas yra gerai, kai žmogui 22 metai sueina kartą gyvenime ir visa tai tęsiasi. Ir tęsiasi, tęsiasi, o paskui pyst, ir 23. Tai va, dabar toks etapas. Tai va jaučiuosi dabar 23-jų, ne daugiau.
Kaip sekasi jaunam tėčiui?
Tai nuotraukos viską pasako. Kas fotkina? Mama. Tokių nuotraukų, kur stumi vežimėlį, niekada į feisbuką neįdės draugas ar kaimynas.
Bet šiaip, kuo jaunyn, tuo durnyn.
Yra dalykų, kurių nežinojai?
Turbūt yra, nes į pasaulį vis ateina nauji Rudokiukai. Tikiuosi pratęsti tą tradiciją ir tapti vyriausiu jaunu tėčiu Lietuvoj. Visų laikų. Manau, turėčiau prašauti tokį garsų amerikiečių aktorių Anthony Quinną, kuriam buvo jau virš 70-imt, kai jam gimė naujagimis. Tai dar norėčiau būdamas kokių 75-erių, sulaukt atžalos.
Tokiais tempais, tokiame amžiuje, spėju, jau bus kokia 24-ta žmona?
Be abejo, ir ne jaunesnė nei 24-erių.
Žinau, kad nemaloni tema, bet ar pasimokėte kažko iš savo bankroto?
Duonai ir vandeniui užtenka, ačiū visiems, kas pritarė šitai akcijai. Ko nepasitaiko. Buvo gūdūs 2008-ieji. Ir, manau, ne vienas prisimena tuos laikus. O kas nedaro klaidų. Tiesiog tuo metu neįvertinau situacijos, tačiau gyvenimas eina į priekį, reikia maitinti vaikus, valgyti pačiam, dirbti gerus, prasmingus darbus, vienas etapas pasibaigė, prasidėjo kitas.
<...>
Jūsų karjera startavo, nes rinkdavotės tame pačiame bare kur ir režisieriai. Ar taip?
Mes ne rinkdavomės tame bare, mes ten dirbome.
Visi taip sako.
Niekas taip nesako, tai faktas. Tai yra gūdūs 1990-ieji, mūsų kursas: Kazlas, Jakštas, Evaldas Jaras, Juozas Gaižauskas, Vitalija Mockevičiūtė.
Toks būrys žmonių, kurie baigė 1990 metais muzikos akademiją. Niekam nereikalingi. Išvažiavom, ačiū Dievui, mėnesiui į Ameriką, grįžome čia, mūsų niekam nereikėjo nei vienam teatrui, niekam nieko niekur niekada.
Atvažiavome, prisimenu, čia kažkada scenoje stovėjome, prisimenu kaip dabar, čia Kazlas, Jakštas, ten Gaižauskas, čia aš su „Viengungių melodijos“, tokia grupe.
Čia jaunimo teatre būdavo aš prisimenu, neįmanoma buvo gauti bilietų.
Mes tada koncertavome ir visi dirbome bare Vilniuje „Savas kampas“. Aišku, ten susirinkdavo režisieriai, nes baras buvo šalia visų įmanomų teatrų ir ten susipažindavome. Man netgi pristatė tokį režisierių Gaidį iš Klaipėdos. Mane pristatė kaip aktorių. O atvedė toks įdomus veikėjas irgi. Sako: „va, šitas gali vaidinti jūsų spektaklyje“. Tas pasėdėjo, kavos pagėrė, pažiūrėjo, kaip aš dirbu. Sakė gerai, gali vaidinti mano spektaklyje.
Vaidinote?
Vaidinau ilgus metus spektaklyje „Siuvėjų dienos Silmačiuose“.
Kuris iš režisierių yra jūsų guru?
16 metų praleistų su Eimuntu Nekrošiumi, vienu iškiliausių ir geriausių pasaulio teatro režisierių. Tikrai, įvardinant penkis pasaulio geriausius režisierius, vieną iš penkių, bet kurioje pasaulio šalyje, paminės Eimuntą Nekrošių. Tai yra labai daug tariant, kad mes turime labai gerų rusų dramos teatro režisierių, lenkų fantastiškų dramos režisierių. Nekalbant apie britus, kurių turime kokį vieną, kanadietį kokį vieną, nei vieno amerikiečio ir ko gero viskas. Tai praktiškai mūsų rytų europinis pasaulis valdo, arba išeiviai. Vienas kanadietis yra rimtas. Tai va, dirbti su tokiu žmogumi, vaidinti bent trijose jo spektakliuose, apkeliauti visą pasaulį, pamatyti žmones, žemynus, suprasti kultūras dirbant savo darbą, vaidinant spektakliuose. Manau, kad tai yra sėkmė.
Dirbę su Eimuntu Nekrošiumi dalinami į dvi grupes. Vieni sako, kad labai sunku, kiti - atvirkščiai, kaip sielos dvyniai. Tai kuris jūs?
Antrasis. Tiesiog ateidavo laikas, kai pradedi suprasti žmogų, kuris tau visiškai nieko nepasako. Ateini į sceną, kažką bandai daryti, jis sako: „ką tu durns“? Dar nieko nesupranti. Tada sako: „nu va, žiūrėk, čia dabar va taip, čia paeini, čia čink čink, čia čiunks čiunks supratai“? Tu stovi, nieko nesupratai. Bet paimi ir kažką darai. Ir paskui sako, po kiek laiko: „na va, dabar gerai“.
Debiutuojate kaip pilno metro filmo režisierius. Koks jausmas nufilmavus?
Tuštuma.
Gerąja prasme ar blogąja?
Labai gerąja prasme. Dabar pilno metro, daugiau kaip pusantros valandos kino filmo filmavimas trunka ne ilgiau nei mėnesį, atskleisiu. Labai greitai viskas vyksta ir po to esi išsemtas kaip tuščias kibiras, tavy nėra nei lašo nieko. Reikia bent vienos paros visiškai atsigauti, vėl pradėti semtis ko nors, restruktūrizuotis, bateriją persikrauti. Ačiū Dievui, turiu nuostabią šeimą, kuri palaiko ir priima tokį išsekusį, išsunktą, išpiltą ir leidžia namuose padribsoti bent jau dieną ant sofkutės. Po to vėl kimbi į tolimesnius darbus. Tai nepaprastai įdomus naujas darbas. Tikiuosi ne paskutinis.
Čia yra nauja patirtis. Ar pilno metro filmavimas nesiskiria nuo serialų filmavimo?
Nauja patirtis, jei ateini nieko nežinodamas. Penkis metus kepam kaip blynus saldžius mūsų žiūrovams serialus: „Rezidentai“, „Kam ta meilė“, tas pats „Pasmerkti“ ketvirtas sezonas. Tai nėra per maža patirtis, norint įsigilinti į pusantros valandos darbą. Aš įsigilinau ne į pusantros, aš įsigilinau į penkis kartus po 80 serijų. Tai įsigilinti į mėnesio darbą… Žodžiu, nieko niekada nėra sunkaus. Aš savo darbą myliu. Man jis patinka, aš ten einu su visų spalvų vėliavomis, kaip į didžiausią džiaugsmą, turiu nuostabią komandą, fantastiškus aktorius.
Daugiau - Laisvės TV pokalbyje: