Mažėja dėl klimato kaitos
Nedidelis, daugelio gyventojų netgi mėgstamas gyvūnėlis paplitęs nuo arktinės tundros iki pusdykumių. Kaip pasakoja Aleksandro Stulginskio Universiteto (ASU) Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos lekt. dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė, Lietuvoje šermuonėlis labiau paplitęs ten, kur išlikusi natūrali aplinka (dažniausiai gyvena drėgnuose biotopuose).
„Mėgsta gyventi netoli vandens. Aptinkamas krūmais apaugusiose pelkėse, užžėlusiose upių, upelių ir ežerų pakrantėse, miškų pakraščiuose, atžalynuose, sutinkamas ir agrolandšafte. Lizdus įsirengia medžių drevėse, po išvartomis, tarp šaknų, po senais kelmais, šakų krūvose ar rąstų rietuvėse“, – kur paprastai galima sutikti šermuonėlį, vardija pašnekovė.
Įdomu tai, kad šermuonėlis apsigyvena pelių urveliuose arba rausia juos pats. Pastovesnius lizdus šermuonėlis įsiruošia jaunikliams auginti. Lizdą iškloja žolėmis, samanomis, graužikų kailiukais, paukščių plunksnomis ir pūkais.
Kaip ir buvo minėta, šermuonėliai – nedideli gyvūnai. Lekt. dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė sako, kad šermuonėlių patinėlių kūno masė apie 200–300 g, o patelės yra dar perpus mažesnės. Mokslininkė akcentuoja, kad Lietuvoje gyvenantys šermuonėliai – ypatingi: nuo seno prisitaiko prie metų laikų kaitos.
„Mūsų šalyje gyvenantiems šermuonėliams būdinga, kad vasarinis kailiukas spalviškai skiriasi nuo žieminio. Vasarą šermuonėlių viršutinė kūno dalis rudos, o apatinė – gelsvai baltos spalvos. Žiemą kailiuko plaukai pakeičiami į baltus, tik uodegos galiukas visus metus išlieka juodas. Įdomu tai, kad pietinėje šios rūšies išplitimo arealo dalyje, kur žiemos yra švelnios, kailiuko spalva nepasikeičia“, – aiškina ASU Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos lektorė.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje šiltėjant žiemoms ir intensyvėjant klimato kaitos požymiams mūsų šalyje, šaltuoju metų laiku dažniau sulaukiame lietaus nei sniego, dienų su sniego danga skaičius mažėja. Šermuonėliai dar nespėjo prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų ir žiemomis vis dar keičia kailį į baltą. Lapkričio-kovo mėnesiais šermuonėliai, būdami baltos spalvos, tamsiai pilkoje aplinkoje lengvai pastebimi plėšrūnų, todėl besniegėmis žiemomis didelė dalis jų tampa plėšrūnų grobiu. Šermuonėlių priešai – lapės, usūriniai šunys, plėšrieji paukščiai, rečiau – valkataujantys šunys ir katės.
Minta gyvais organizmais
Patys šermuonėliai, anot lekt. dr. R. Špinkytės-Bačkaitienės, taip pat minta gyvais organizmais. Mokslininkė pasakoja, kad didžiąją šio plėšrūno mitybos bazės dalį sudaro smulkūs graužikai, jauni kiškiai ir paukščiai, jų kiaušiniai bei jaunikliai.
„Auką šermuonėlis nužudo tiksliu įkandimu į sprandą. Šermuonėlio gyvenamos teritorijos dydis tiesiogiai priklauso potencialaus grobio kiekio ir nuo individo lyties. Štai Švedijoje patinai užima 8–13 ha teritoriją, o patelės – 2–7 ha. Lietuvoje šermuonėlio medžioklės plotas sudaro apie 5–6 ha“, – šermuonėlio gyvenamųjų teritorijų dydžius lygina pašnekovė.
Ji tęsia, kad šermuonėlis savo gyvenamoje teritorijoje keliauja iš vienos vietos į kitą, kiekvienoje dalyje užsibūdamas keletą dienų. Ne rujos laikotarpiu patinai ir patelės gyvena atskirai ir gina savo užimamą teritoriją, o rujos – laikotarpiu patelės išlieka savo teritorijoje, tuo tarpu patinai klajoja kelių patelių gyvenamose teritorijose. Vyresniems patinams būdingos klajonės didesnėje teritorijoje, jauni patinai paprastai lieka su viena patele.
Jauniklius veda pavasarį
Pavasario pabaiga – itin svarbus laikotarpis šermuonėliams. Lekt. dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė pasakoja, kad gegužės–birželio mėnesiais šermuonėliai rujoja. Tiesa, jų ruja šiek tiek kitokia nei kitų gyvūnų.
„Rūšiai būdinga uždelsta vaisiaus implantacija, kuri įvyksta 280 dieną po apvaisinimo, tai yra, tik kitų metų kovo mėnesį. Jauniklius veda balandį–gegužę. Patelės atveda 5–12 jauniklių, kurie tik gimę būna akli, kurti ir be dantų, tačiau jau po 12 savaičių grobio nužudymo elgsena būna pilnai išsivysčiusi“, – aiškina mokslininkė.
Bendraudami su kitais gentainiais ir savo jaunikliais, šermuonėliai naudojasi garsiniais signalais: kartojamai spygčioja pavojaus atveju; gali agresyviai čirkšti; patelės treliuoja bendraudamos su jaunikliais ir poravimosi metu. R. Špinkytė-Bačkaitienė pasakoja, kad šie gyvūnai informaciją taip pat perduoda palikdami kvapiąsias muskusinių liaukų išskyras, išmatas, besitrindami kūnu į paviršius. Aplinkoje orientuojasi uoslės, klausos ir regos pagalba, tačiau uoslė tampa svarbiausia, kai medžioja po žeme, keliaudamas pelinių graužikų ir kurmių urveliais, o klausa – kai medžioja ant žemės.
Daug žalos padarė medžioklė
Nepaisant to, kad šermuonėliai yra įdomūs ir netgi tam tikra prasme naudingi gyvūnai (minta pelėmis ir žiurkėmis, todėl gali būti puikūs pagalbininkai mažai gyvenamose sodybose, kuriose prisiveisia nepageidaujamų graužikų), kadaise jie buvo vieni populiariausių medžiojamų gyvūnų. R. Špinkytė-Bačkaitienė dalinasi mokslinėje literatūroje rasta medžiaga apie kadaise buvusią šermuonėlių gausą Lietuvoje ir medžioklės intensyvumą.
„J. Elisonas 1927 m. rašė, kad Panevėžio pirkliai kasmet superka iki 500 šermuonėlių kailiukų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad pokario laikotarpiu nuo 1946 iki 1964 m. medžiotojai visoje respublikoje į paruošų punktus pristatė 355 kailiukus, arba vidutiniškai jau tik po 19 kailiukų per metus“, – surinktais faktais dalijasi mokslininkė.
Šermuonėlių kailis buvo laikomas prabangiu ir geidžiamu.
Intensyvi medžioklė, klimato kaita ir buveinių (šlapynių) bei grobio trūkumas lėmė šermuonėlių populiacijos mažėjimą, todėl 2003 metais šermuonėlis buvo įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
„Raudonojoje knygoje rašoma, kad apie populiacijos gausumą duomenų nėra, tačiau gyvybinės veiklos pėdsakų dažniau randama Žuvinto apylinkėse, Čepkelių rezervate ir Kuršių nerijoje.
Grėsmės šiam žvėreliui neaiškios, todėl sunku nurodyti ir apsaugos priemones. 2019 metų sausio 1 dieną įsigalios atnaujintas Lietuvos saugomų rūšių sąrašas. Naujosios Raudonosios knygos sąrašas žymiai sutrumpės dėl įvairių priežasčių, tačiau šermuonėlis išliks Raudonosios knygos rūšimi“, – tikina R. Špinkytė-Bačkaitienė.
Kai kurios šalys populiaciją pergausino
Šermuonėliai gerbiami bei svarbūs ir kitose šalyse. Tiesa, kaip pasakoja ASU lekt. dr. R. Špinkytė-Bačkaitienė, kai kur gausinant šermuonėlių populiacijas lazda buvo perlenkta.
„Naujojoje Zelandijoje, smarkiai išaugus introdukuotų triušių populiacijai, vietiniai fermeriai pradėjo įsivežti į šalį kiauninių šeimos žvėrelius triušių populiacijos mažinimui. Nepaisant Naujosios Zelandijos ir Britanijos mokslininkų bei ornitologų perspėjimų, 1880 metais į šalį pradėti įvežinėti ir šermuonėliai. Jau po šešių metų buvo konstatuotas dramatiškas ant žemės perinčių ir neagresyvių paukščių populiacijų sumažėjimas. Negana to, šermuonėliai savarankiškai išplito į gretimas salas, perplaukdami net tik 300 metrų vandens barjerus. Eksperimentai parodė, kad šermuonėlis gali plaukti prieš srovę net dvi valandas be sustojimo, kas atitiktų 1,8 km“, – šermuonėlio išplitimo faktais dalijasi mokslininkė.
Šiuo metu šermuonėlis, kaip jau buvo minėta, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą. Šis gyvūnas ir toliau išliks saugomas, todėl jo medžioklė yra griežtai uždrausta.
