Pasirodo, mūsų namai jam jau ketvirti. Ir paskutiniai, nes Baksas jau senjoras. Pas mus jis jau gal 7-erius metus, gyvena mylimas, nes, kas turi labradorą, galės paliudyti – nemylėti neįmanoma.
Tuo metu, kai mūsų gyvenime atsirado dičkis Baksas, turėjome juodą prieglaudinuką Odį. Jie buvo patys geriausi draugeliai, vadindavau juos savo Juodais Jorkšyrais. Tačiau taip susiklostė, kad Odžio netekome… Kadangi meilės tuštumą užpildo tik meilė, atsirado baltas Bimukas juodomis ausimis iš „Penktos kojos“. O tada prasidėjo... Mes supratome, ką reiškia turėti problematišką šuniuką – gražus, nuginkluojančiu žvilgsniu, bet visiškai nemeilus, laukinukas, vagiantis ir naikinantis absoliučiai viską.
Pradėjau rimčiau gilintis į šuniukų auklėjimą, ėjome į dresūros pamokas, į kursus apie šunų elgesį. Nenorėjo jis jokio kontakto, apsikabinimų, glostymą iškęsdavo, rodos, dantis sukandęs. Bimukas kainavo daug ašarų mano dukrai, daug batų, pudros kempinėlių, žaislų ir kitokių „vertybių“. O dar vištos, kurias porą kartų jie su Baksu išpjovė… Sąrašas būtų ilgas ir įvairus, bet čia tema apie meilę šuniui. Žodžiu, susidomėjusi Bimo bėdomis, aš pradėjau dirbti „Penktos kojos“ prieglaudoje, gelbėti ir padėti šunims tapti šunimis, kuriuos galima mylėti. Ir dar. Įgijau silpnybę baltiems, juodomis dėmėmis ir nelengvo charakterio šunims.
Lordą į prieglaudą atvežusi mergina verkė, bet kitą dieną turėjo išskristi į Angliją. Lordui buvo 5-eri metai. Juodai baltas. Nedraugiškas, mylintis tik savo šeimininkę, kurios liūdėjo lodamas be pertraukos, draskydamasis nosį į grotas ir visiškai neėsdamas. Man jo buvo taip gaila. Po dviejų mėnesių jis vis dar lojo, jo letenėlės buvo kraujuotos nuo beviltiško trepsėjimo ir vieną dieną aš neištvėriau. Jis tapo trečiu mūsų šuniu. „Laikinai“. O Kalėdų proga užregistravau jį kaip savo šunį. Su Bimu jie iškart sudarė sąjungą ir tapo broliais. Vienam buvo 2-eji metai, kitam – 5-eri. Vardą pakeitėme į Pūkio, nes jo žvilgsnis yra lygiai toks kaip Šreko katino. Pūkis myli mane besąlygiškai, tik turi bėdelę – nemėgsta jis mažų vaikų.
Jauniausias savo atsiradimu mūsų namuose yra Uodis. Jis visai nebaltas ir neturi juodų dėmelių. Ir visiškai neplanuotas kaip ir kiti. Uodis atsirado prie mano sesės namo ant kelio. Gulėjo ten gal savaitę nesitraukdamas, išduotas, paliktas ir tarsi laukdamas mirties. Sesės dukra pradėjo nešti jam maisto, parsivedė į kiemą, sugalvojo vardą ir jis tapo mano krikšto dukros šunimi Lietuvos kaime. Gyveno prie būdos, vakarais buvo vedžiojamas su pavadėliu, nes buvo sargus šuo.
Būtų taip ir gyvenę, bet sesė baigė mokslus ir turėjo grįžti į Norvegiją. Tada Uodis atsikraustė pas mus. Kurį laiką dar gyveno lauke, bet nuo rudens jau gyvena namuose, moka būti kambariniu šunimi. Aišku, jis nėra tobulas, per daug atsargus, bet mielas ir draugiškas. Lankome šunų mokyklą, tai jam labai patinka. Mano šunų gaujoje Uodis pagal hierarchiją žemiausiai, bet tas jam netrukdo sulaukti glostymų eilės.
Aišku, gyvendama bute, aš negalėčiau turėti tiek šunų, nes fiziškai nebūtų įmanoma jų visų pavedžioti vienai ir jie visi užima daug vietos gulėdami mano nedidelėje virtuvėje ant grindų. Bet tos aštuonios akys, laukiančios, kol prabusi ryte, ir uodegos, palaimingai vizgančios net per miegus, kai pakalbini, atperka visus nepatogumus, kuriuos sukelia keturių šunų turėjimas. Meilė, didele dalimi, gyvena šunyse.
Dalyvauju projekte ne dėl to, kad dirbu šunų prieglaudoje. Noriu padrąsinti žmones turėti po kelis šunis, nebijokite turėti antrą, jei turite vieną. Šuniui reikia žmogaus ir tiek vietos, kiek jis užima atsigulęs. Visa kita pasiekiama per meilę, supratimą ir draugystę, draugystę su nebūtinai gražiu, jaunu, meiliu šuniuku. Nebijokite prisijaukint vyresnio, jau išduoto ir gyvenimo patirties turinčio šuns.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.
Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.