Lietuvoje vykdoma, ar tiksliau imituojama mažų kainų politika, daro Lietuvą panašią į pigių skrydžių bendrovę, siūlančią pigius bilietus už skrydžius, bet po to apmokestinanti visus savo klientus už viską: bagažą, sėdynes, atsiskaitymą kreditine, debetine kortele, registracija, ir galų gale už kavos puodelį iš savo, net ir lojalių klientų reikalauja susimokėti dvigubai brangiau nei kitos oro linijos.
Kol Lietuvoje kariaujama su kainomis prekybos centruose, žmonės bijo net užsukti ne tik į degalines, bet ir pas gydytojus. Apsilankius ligoninėje, net ir po visų mokesčių, kuriuos piliečiai moka kas mėnesį, tenka dažnai prisimokėti už švirkštus, plombas, nuskausminamuosius, tabletes, tyrimus... neretai tenka nunešti gydytojui ir dovaną.
Nemokami darželiai ir mokyklos yra didelis, ten besimokančių vaikų, tėvų galvos skausmas, nes dažniausiai būtent jiems užkraunami klasių remontai, vadovėlių, pratybų pirkimas, kartais net korepetitorių samdymą, aprangos ir, žinoma, mokyklos organizuojamų renginių rėmimas.
Savivaldybės, bankai, pasų skyriai ir visos kitos valdiškos kontoros visur savo sugaištas minutes ir net menkiausias pažymas apmokestina eurais.
Kol premjeras svajoja apie į Lietuvą, traukiniais ir autobusais sugrįžtančius, su savo giliomis turginėmis „tašėmis“ ginkluotus spekuliantus, net ir eilinis pilietis žino ir supranta, kad „pristabdytos“ kainos, netgi ir po centą atpiginta kiekviena prekė, prekybos centre, sutaupys jiems eurą, o geriausiu atveju, galbūt net ir penkis eurus per mėnesį. Taip, tai yra geriau negu nieko, bet tai tikrai neišgelbės didelės dalies skurstančių lietuvių nuo skurdo, nepadarys jų gyvenimo oresniu.
Mažos kainos, taip pat reiškia ir stagnuojančius mažus atlyginimus. Maži atlyginimai, prie kurių jau esame pripratę ir toliau izoliuoja eilinius lietuvius nuo likusio pasaulio. Kol Lietuvoje bus vykdoma mažų kainų ir atlyginimų politika, Lietuviai ir toliau atostogaus kaimuose prie kūdrų, kol Airijos pensininkai šildys savo kaulus šiltuose kraštuose, Lietuvos pensininkai ir toliau kaitinsis daržuose ir šiltnamiuose, o vėliau prie prekybos centrų – pardavinėdami ten savo išaugintus agurkus, ridikėlius ir krapus. Kol kitų šalių piliečiai kasmet dalinasi iš tolimiausių pasaulio šalių parsivežtais įspūdžiais ir lauktuvėmis, Lietuvoje vis dar pilna lietuvių, kurie nėra buvę net Palangoje ar Vilniuje, o užsienis, kurį dažniausia lanko, tai Baltarusija, Latvija ir Lenkija su nesibaigiančiomis „Biedronkomis“.
Šiandien valytojas ir net bedarbis iš Airijos ar Norvegijos, keliaudamas užsienyje jaučiasi kur kas laisviau ir oriau nei gydytojas ar mokytojas iš Lietuvos ir tikrai ne dėl to, kad jų gyvenamos šalies prekybos centruose kainos mažesnės nei Lietuvoje, o dėl normalių europietiškų atlyginimų.
Jau keturiolika metų, kai Lietuva yra pilnavertė Europos Sąjungos narė, nereikia mums baltarusiškų kainų, reikia padorių, europietiškų atlyginimų. Didžioje Europos dalyje maisto prekių kainos nėra mažesnės nei Lietuvoje, daugelyje šalių jos yra didesnės, bet žmonės ten gyvena, nes ten žmonės, net ir valytojai, vairuotojai ir pardavėjai uždirba kur kas daugiau, nei Lietuvoje.
Aš, kaip ir daugelis kitų lietuvių, norėčiau premjero paklausti, kada pagaliau Lietuvoje prasidės normalių, europietiškų atlyginimų politika. Politika, kuri leis žmonėms jaustis oriai ne tik Lietuvos ir Lenkijos prekybos centruose, bet ir degalinėse ar kitose Europos Sąjungos šalyse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.