Pabandykime šį reikalą aptarti argumentų kalba. Pradėkime nuo to, kad vienas iš kertinių šeimos medicinos principų yra nepertraukiama paciento sveikatos priežiūra. Visame pasaulyje terminas „nepertraukiama“ labiau suvokiamas kaip tęstinė priežiūra. Kitaip tariant, šeimos gydytojas yra tas, kuris sprendžia didžiąją dalį paciento sveikatos problemų, tačiau kai tam neturi galimybių, nukreipia pacientą kitos profesinės kvalifikacijos gydytojui. O po kitų specialistų konsultacijų, tyrimų ar gydymo stacionare toliau pats rūpinasi paciento sveikata.
Tuo tarpu Lietuvoje terminas „nepertraukiama“ kažkodėl yra interpretuojamas visiškai kitaip, grynai tiesmukai. Neva šeimos gydytojas turi teikti paslaugas visą parą 7 dienas per savaitę. Ir jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – ASPĮ), teikianti šeimos medicinos paslaugas, negali užtikrinti šių paslaugų teikimo visą parą, su tokia ASPĮ teritorinė ligonių kasa net nesudarys sutarties dėl šeimos medicinos paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF).
Tačiau, mano giliu įsitikinimu, reikalavimas šeimos medicinos paslaugas teikiančiai asmens sveikatos priežiūros įstaigai teikti paslaugas visą parą yra ir nelogiškas, ir neteisėtas. Kai kuriais atvejais jis net negali būti įgyvendinamas. Tarkime, šeimos medicinos centre dirba 3 šeimos gydytojai. Vienas jų atostogauja (visi dirbantieji turi teisę į poilsį), lieka dirbti du. Tačiau iš šių vienas suserga ir dirbti lieka tik vienas. Ar šis gydytojas gali dirbti 24 val. ir taip kelias dienas iš eilės? Aišku, ne! Pirma, to neleidžia teisės aktai, antra, tai nesuderinama su fizinėmis žmogaus galimybėmis. Vadinasi, arba reikia atšaukti aną gydytoją iš atostogų (kas ne visada įmanoma), arba mokėti kitai – visą parą dirbančiai ASPĮ už pacientų priėmimą pirmosios ASPĮ nedarbo metu. Pastarasis sprendimas taip pat nėra geriausias, bet apie tai vėliau. O jeigu vienas šeimos gydytojas dirba keliose ambulatorijose, t. y. ne kasdien priima pacientus? Kaip jis gali vienas pats teikti paslaugas visą parą vienoje ambulatorijoje?
Suprantama, kad didelės ASPĮ, kuriose dirba 10 ar daugiau šeimos medicinos paslaugas teikiančių gydytojų, šiuo požiūriu turi privalumų. Tačiau ar šie privalumai gali kompensuoti galybę probleminių dalykų, kurie yra tokiose ASPĮ, ypač kuriose dirba ir šeimos gydytojai, ir konsultantai? Manau, ne, bet tai jau atskiros diskusijos objektas.
Svarstome toliau. Net jeigu ASPĮ turi pajėgumų pati užtikrinti šeimos medicinos paslaugų teikimą visą parą – ar tikrai tai reikalinga? Mano supratimu – tikrai ne. Visų pirma, jeigu darbuotojas (gydytojas, slaugytoja) dirba nakties metu, savaitgaliais ar švenčių dienomis, tai jam paprastai mokama už tokį darbą didesniu tarifu. O tai reiškia didesnes ASPĮ sąnaudas vien darbo užmokesčiui. Antras dalykas – kokią tipo pagalbą turėtų teikti šeimos gydytojas nakties metu? Sveikas protas sako, kad turėtų būti teikiama tik skubi pagalba. Normalus žmogus juk neis naktį pas gydytoją eilinį kartą išsirašyti kompensuojamųjų vaistų arterinei hipertenzijai arba cukriniam diabetui gydyti. Na, gal kažkas labai norėtų turėti galimybę dėl neskubių reikalų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, tarkim, šeštadienį. Tačiau 99 proc. pacientų sugeba surasti prisitaikyti ir surasti laiko atvykti pas gydytoją darbo dienomis ASPĮ darbo valandomis, nes daug ASPĮ dabar dirba nuo 7:00 iki 19:00 ar 20:00. Sutikite, kad kvaila versti gydytoją ir slaugytoją dirbti 4 val., 6 val. ar dar ilgiau šeštadienį dėl vieno ar dviejų „planinių“ pacientų.
Tad jeigu sutariame, kad šeimos gydytojas visą parą turėtų teikti bent skubią pagalbą, pagalvokime, ar tikrai jis tai pajėgus daryti kiaurą parą? Kuris nors skaitytojas galbūt pagalvos – va, senesniais laikais tai daktaras viską darydavo – ir gimdymus priimdavo, ir operuodavo... Na taip, viduramžiais ar caro laikais taip pat būdavo gydytojų bei „gydytojų“, kurie daug ką vieni patys atlikdavo. Bet tuomečiams ligoniams tiesiog nebuvo kitų alternatyvų! Juk nebuvo GMP, nebuvo ligoninių… Neretai gydymo rezultatai būdavo prasti. Na, jei numirdavo ligonis, jį palaidodavo, už jį pasimelsdavo ir tuo viskas baigdavosi. Sakydavo – tokia Dievo valia.
Bet, gerbiamieji, gyvename XXI amžiuje! Šiais laikais, norint nustatyti tikslią diagnozę, labai dažnai reikalingi tyrimai – laboratoriniai ir (ar) instrumentiniai. Galų gale – aš, kaip gydytojas, trokštu savo pacientui suteikti kokybiškiausią pagalbą. Gal pacientui, sergančiam paprastu peršalimu, gydymą galima paskirti ir be jokių tyrimų. Tačiau patvirtinti miokardo infarkto diagnozei vien elektrokardiogramos nebeužtenka. Sunkesnės traumos atveju, įtariant kaulo lūžį, neįmanoma jo patvirtinti arba atmesti neatlikus rentgeno tyrimo. Jau nekalbu apie tokias grėsmingas būkles kaip galvos smegenų insultas arba plaučių arterijos trombembolija, kai reikia atlikti kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso ar kitų sudėtingų tyrimų. Tad ką gali padaryti šeimos gydytojas, įtardamas pacientui rimtesnį susirgimą? Iš esmės nieko. Na, gali suteikti pirmąją pagalbą ir iškviesti GMP pervežti pacientui į specializuotą stacionarą. Tačiau, jeigu ligonis pirmiausia vyksta pas šeimos gydytoją, tam juk bus gaištamas brangus laikas!
Aišku, dalis ambulatorinių ASPĮ turi galimybę atlikti reikiamus tyrimus vietoje. Tačiau tik ne kiaurą parą. Nes dėl kelių ligonių nedirbs visą parą ir echoskopuotojas, ir radiologijos skyrius, ir visa laboratorija. Teoriškai – taip, tai įmanoma, tačiau tai pareikalautų milžiniškų išlaidų. Ar mūsų valstybė yra tokia turtinga, kad būtų pajėgi užtikrinti, jog net 3 tipų struktūros – GMP, stacionarai ir ambulatorinės ASPĮ – dirbtų visą parą ir teiktų maksimaliai kokybišką skubią pagalbą? Juk tai visiškas ekonominis nonsensas! Tad kodėl ambulatorinės ASPĮ turi dubliuoti darbą kitų struktūrų, kurios daug geriau yra pasirengusios teikti ir diagnostikos, ir gydymo paslaugas skubiais atvejais?
Kaip minėta, būna pacientų, kuriems galbūt užtektų šeimos gydytojo konsultacijos ir būtų galima apsieiti be jokių tyrimų. Bet kiek yra tokių, kurie susirgo (tarkim, sukarščiavo) būtent penktadienio vakarą 21:00, kai jau nebedirba poliklinika? Vienetai! Kiek teko patirti dirbant savaitgaliais, dauguma savaitgalį besikreipiančių pacientų yra tokie, kurie susirgo prieš 2-3 dienas arba prieš 1-2-3 savaites (!), bet kreipėsi… šeštadienį. Tad, atleiskite, ar tai yra „skubus” atvejis? Ar dėl tokių 2 ar 3 „pseudoekstrinių” pacientų šeimos gydytojas su slaugytoja turi sėdėti darbe 4 val. šeštadienį? Darbas savaitgalį būtų pateisinamas nebent gripo epidemijos metu, kai ypač išauga sergančiųjų skaičius. Bet tai turi būti išimtiniai atvejai.
Todėl, vadovaudamiesi sveiku protu, daugumos šeimos medicinos paslaugas teikiančių ASPĮ vadovai sudaro sutartis su stacionarais ar kitomis visą parą veikiančiomis ASPĮ, kad šios priimtų jų pacientus naktį ar savaitgaliais. Atrodytų, logiška, tačiau blogai tai, kad beveik už kiekvieną tokį pacientą pastarosioms ASPĮ turi mokėti ta šeimos paslaugas teikianti ASPĮ. Ir mokėti tenka ne tik už tikrai skubios pagalbos reikalaujančius ūmai susirgusius pacientus, o ir už tuos, kurie jau kurį laiką serga ir laiku nesikreipia į savo šeimos gydytoją. Nors mokėti tenka iš tų pačių skurdžių lėšų, kurios gaunamos iš ligonių kasų už prisirašiusius pacientus. O tai reiškia ir mažesnius atlyginimus šeimos gydytojams, slaugytojams... Kas galėtų paneigti, kad tai neturi įtakos gydytojų bei slaugytojų trūkumui bei eilių pas šeimos gydytoją ilgėjimui?
Kyla klausimas – tai ką daryti? Pirmiausia – iš ambulatorinių ASPĮ neturi būti reikalaujama mokėti visą parą veikiančioms ASPĮ už pirmųjų nedarbo metu pacientams suteiktas paslaugas. Galima nebent palikti reikalavimą, kad ambulatorinė ASPĮ sudarytų sutartį su visą parą veikiančia ASPĮ. Pacientams būtų aiškiau, kur kreiptis, kai jų šeimos gydytojas nedirba. Tačiau už tokiems pacientams visą parą dirbančioje ASPĮ suteiktą pagalbą turi būti mokama iš PSDF, jeigu paciento būklė atitinka Būtinosios pagalbos kriterijus – taip, kaip tai reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymas. O kitais atvejais už suteiktą pagalbą turi sumokėti pats pacientas. Dalis ASPĮ tokią praktiką jau sėkmingai taiko. Galbūt reiktų šiek tiek praplėsti Būtinosios pagalbos apimtis, kad daugiau pacientų galėtų nemokamai gauti skubią pagalbą. Gal reikia dar kitokių sprendimų. Aišku viena – reikia nustoti vadovauti pasenusiomis klišėmis apie „pagalbą visą parą“.
Nereikalaukime iš šeimos gydytojo būti tuo, kuo būti jis paprasčiausiai nepajėgus. Pasitelkim klinikinį mąstymą ir ekonominį požiūrį. Tada bus lengviau suvokti, kaip ir kur mūsų pacientai gali gauti aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros paslaugas ir svarbiausia – gauti jas laiku, nepaminant kitų pacientų teisėtų interesų ir racionaliai naudojant tiek valstybės, tiek ASPĮ finansinius ir žmogiškuosius resursus.
