„Kiekviena kažkam įtikti ir patikti reikalaujanti profesija yra psichologiškai sunki, tačiau tai, ką turiu dabar, siekiau dvylika metų", – sako Justinas. O paklaustas, ką jam reiškia namai, kuriuose laukia žmona Justina ir pusantrų metukų dukrelė Adelė, net nesusimąsto: tai – vieta, kur jam nereikia jaudintis, stengtis kažkam patikti, vieta, kur gali būti toks, koks yra.
– Regis, esi laimingas ir laiko neskaičiuoji, jei šalia solinės ir „FREAKS ON FLOOR" muzikinės veiklos ėmeisi dar dviejų grandiozinių projektų...
– Kol kas didelio krūvio nejaučiu, bet gruodį turbūt jau teks statytis lašelines, kad tą darbų maratoną atlaikyčiau. Šeima jau nuo vasario mėnesio žino, kas mūsų visų laukia, kaupiasi. Laimei, mano žmona – geležinės kantrybės žmogus, žinau, kad sunkiausiomis ir ne tokiomis sunkiomis akimirkomis ji bus šalia ir palaikys.
Laukia daug darbo, bet juk pastaruosius dvylika metų būtent to siekiau. Nesu naivuolis, ir suprantu, kad niekada negali žinoti, kiek metų ar mėnesių tavęs gali reikėti žmonėms, todėl norisi griebtis visų galimybių, kokios tik pasitaiko. Kuo daugiau – tuo geriau. Vis dėlto imdamasis naujų darbų, projektų stengiuosi viską gerai paskaičiuoti, pasverti visus „už" ir „prieš", įvertinti, reikia man to ar ne. Praėjusiais metais taip pat turėjau keletą pasiūlymų, visai rimtų, bet žinojau, kad dar nesu jiems pasiruošęs, kad nesu savęs kaip produkto pakankamai išeksponavęs, tinkamai savęs pristatęs. Nusprendžiau palaukti tinkamesnio laiko.
– Iš pažiūros neatrodo, kad būtum stabilus, racionalus, pragmatiškas planuotojas?
– Oi, tikrai toks ir nesu, bet bent jau stengiuosi kuo mažiau blaškytis. Bandau susiplanuoti kaip įmanoma daugiau į priekį, kad galėčiau lengviau dėliotis savo laiką. Kuo daugiau jo skirti sau, namams, savo šeimai – puikiai suprantu, kad būtent žmonai ir dukrai manojo laiko trūksta labiausiai. Bet mes kažkaip sukamės, dėliojamės – nieko naujo nepasakysiu: visuose santykiuose reikia stengtis, dirbti, ieškoti pusiausvyros, kompromisų.
– O kiek iš tikrųjų laiko lieka namams?
– Nedaug. Bet ne todėl, kad nenorėčiau juose būti. Kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, visada nekantrauju kuo greičiau grįžti namo pas šeimą. Man nuostabiausios akimirkos yra tos, kai po koncerto pavargęs grįžtu paryčiais namo, tyliai įsliūkinu į kambarį ir susirangau šalia žmonos, kartais – ir šalia jų abiejų, nes dukra kartais užmiega mūsų lovoje... Tokiomis akimirkomis jaučiuosi laimingiausias ir labiausiai palaimintas žmogus pasaulyje.
Būtent apie tokius namus visada svajojau: su žmona, vaiku, galbūt – ir ne vienu. Troškau turėti vietą, į kurią norėčiau sugrįžti. Mano darbe lengva išsitaškyti, išdalinti save kitiems, tad būtina turėti vietą, kurioje būtų galima save surinkti. Esu dėkingas žmonai, kuri moka tokiomis akimirkomis mane sugrąžinti į gyvenimą, nutupdyti į realybę. Justina – mano išsigelbėjimas, ramybės oazė, o namai – vieta, kur man nereikia jaudintis, stengtis kažkam patikti, vieta, kur galiu būti toks, koks esu.
– Tėvystė tave pakeitė kaip vyrą, galbūt – kaip atlikėją, kūrėją?
– Kaip atlikėjo turbūt nepakeitė, bet dukros gimimas leido šiek tiek kitaip pažvelgti į kai kurias dainas – dabar daug drąsiau rodau žmonėms savo jautresnius kūrinius. O šiaip gimus Adelei pradėjau truputį lengviau keltis rytais (juokiasi). Dar tapau atsakingesnis: prieš ką nors darydamas – važiuodamas į koncertą ar ką nors pirkdamas – pirmiausia pagalvoju apie šeimą, apie tai, ar tikrai verta, ir tik tada darau.
Kiekvieną rytą sunkokai atsikeliu, bet kai atsikeliu – visą laiką šypsausi. Kiekvieną vakarą noriu, kad dukra kuo greičiau užmigtų, bet kai tik ji užmiega, jau nekantrauju, kada ji pabus... Adelė – pats linksmiausias ir tyriausiam žmogus, kokį pažįstu.
– Niekada nenorėjai, kad tavo žmona būtų ta, kuri laiko visus keturis namų kampus, kasdien laukia vyro su garuojančia vakariene ir nebarsto savęs karjerai?
– Nenoriu, kad mano žmona būtų kažkuo, kuo aš noriu. Ne visi jos sprendimai patinka man, o maniškiai – jai, bet nenorime vienas kito keisti. Ji turi būti tokia, kokia yra ir kokią aš myliu. Natūralu, kad gimus vaikui moteris praranda daug laisvės, o mums, vyrams, kartais sunku tai visu šimtu procentų suprasti. Stengiuosi išmokti leisti Justinai daryti tai, ką ji nori. Niekada gyvenime nesu jai pasakęs: „Padaryk man vakarienę." Ne tokie santykiai turi būti tarp dviejų žmonių. Jei ji norės pagaminti vakarienę – ji pagamins, jei aš norėsiu – aš pagaminsiu. Man patinka ir aš noriu būti su ja tokia, kokia ji yra.
– O kai tik susipažinote, ko nors tikslaus ir aiškaus iš jos norėjai?
– Taigi visiems aišku, ko vyrai nori iš moterų (juokiasi). O jei rimtai, net nežinau... Galbūt tiesiog norėjau, kad ji būtų su manimi.. Apskritai mūsų draugystės pradžia buvo gana keista. Kai pasiūliau Justinai feisbuke draugauti, buvau ją keletą kartų matęs, bet ji į mano kvietimą neatsiliepė. Vieną vakarą pamačiau ją su draugėmis naktiniame klube, giliai įkvėpiau, priėjau ir paklausiau: „Atsiprašau, ar galiu jūsų draugę trumpam pagrobti?" Visiems, o ypač Justinai padarė įspūdį, kad išdrįsau prieiti. Penkias minutes pasikalbėjome, tada ji suprato, kad esu tas pats žmogus, kurio dainas ji myli. Taip išėjo, kad tą vakarą ją pagrobiau visam gyvenimui...
– Kažkur skaičiau, kad paauglystėje buvai nuolat nelaimingai įsimylėjęs, tad toks tvirtas pirmasis žingsnis tikrai vertas apdovanojimo. O kokia buvo tavo paties vaikystė, kokią ją prisimeni?
– Užaugau Kupiškyje labai įvairiapusiškoje ir mylinčioje šeimoje. Kiek prisimenu save, tai arba mėčiau į krepšį, arba spardžiau futbolo kamuolį, arba šeštą ryto su tėčiu bėgiodavau prie upės, arba kažkur vaidinau. Iki penkiolikos maniau, kad būsiu krepšininkas ir žaisiu NBA, bet turėjau per mažai sportinio užsispyrimo eiti iki galo, todėl labai džiaugiuosi, kad vietoj sporto į mano gyvenimą atėjo muzika – jai užsispyrimo netrūksta.
Galbūt neskambinu namo pernelyg dažnai. Galbūt dažniau galėčiau aplankyti tėvus, senelius, bet kai jau paskambinu ar nuvažiuoju pas juos, visada turime apie ką pasikalbėti. Namai yra visada ten, kur jų reikia, ir į juos gali grįžti, kada nori. Dėl to jie ir yra namai. Turiu daug skirtingų namų – mamos, tėčio, senelių, sesers, mano. Jūra ir vandenynas – jie irgi mano namai. Muzika – taip pat, tik kartais būtent iš šitų namų labai norisi pabėgti, išvažiuoti. Tai – namai, kuriuose daugiausiai tenka balansuoti tarp meilės ir neapykantos. Kaip pavargstu nuo muzikos, stengiuosi tiesiog pabūti su žmona ir dukrele, o kai jaučiu, kad turiu pabėgti dar toliau, važiuoju surfinti– trys ar penkios valandos be telefono ir apie nieką negalvojant grąžina jėgas.
– Dar atsimeni, su kokiomis mintimis vaikinukas iš Kupiškio važiavo į sostinę? Iškeliavai užkariauti pasaulio?
– Norėjau būti roko žvaigždė. Visada. Su sese namuose, prie knygos lentynos, rodydavome spektaklius, o mama mus filmuodavo. Man patiko būti scenoje, jausti dėmesį, pripažinimą. Iš pradžių norėjau būti aktoriumi, bet išgirdęs „The Beatles" ir „Red Hot Chili Peppers" nebenorėjau vaidinti – labiau už viską troškau groti milijonui žmonių. Ir toliau žingsnis po žingsnio bandau užkariauti pasaulį.
Visą interviu su vokalistu rasi IKONA.TV portale ČIA.
