Kaip rašo theguardian.com, žmogžudystė paskatino visą virtinę keistų atskleidimų ir atradimų, kuriuos Williamo Randolpho Hearsto žiniasklaidos imperija išsunkė iki paskutinio lašo, kasdien atskleisdama slapčiausias Holivudo paslaptis. Tai buvo antras didžiulis skandalas, vos per šešis mėnesius supurtęs Holivudą ir paskui save įtraukęs visą kino pasaulį, įskaitant ir M. Sennetto kino studiją, kuriančią komedijas.
1921-aisiais nebyliojo kino Holivudas sparčiai augo ir klestėjo, o M. Sennettas vis dar buvo „komedijos karalius". 1914-aisiais Charlie Chapliną atradusio ir praradusio M. Sennetto didžiausia ir daugiausiai uždirbančia žvaigžde dabar buvo žvairaakis Benas Turpinas, netrukus sublizgėsiantis romantinių satyrinių komedijų serijoje, iš kurios išsiskiria Rudolpho Valentino pastišas filme „The Shriek of Araby".
Nemalonumai Holivude prasidėjo 1921-ųjų rudenį. Tuomet kino industrijos įtakingieji buvo pričiupti Roscoe „Dručkio" Arbuckle skandalo įkarštyje. R. Arbuckle buvo pirmoji populiari M. Sennetto žvaigždė, pradėjusi dirbti 1913-aisiais. Jis dažniausiai vaidindavo drauge su Mabel Normand, daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukiančia aktore dar nuo to laiko, kai M. Sennettas 1912-ųjų rudenį įkūrė „Keystone" studiją. Kalbėta, kad M. Normand buvo M. Sennetto mylimoji ir meilužė, nors jiedu niekados taip ir nesusituokė, kaip daugelis tikėjosi, o aktorė galiausiai pabėgo į Samo Goldwyno studiją.
1921-ųjų rugsėjį R. Arbuckle, kino mylėtojų mėgstamas storulis, buvo suimtas ir apkaltintas jaunos aktorės Virginios Rappe išprievartavimu ir nužudymu per triukšmingą vakarėlį San Fransiske. Jam pateikti kaltinimai negalėjo būti rimtesni. Buvo tvirtinama, kad jis žiauriai prievartavo merginą su Coca-Colos buteliu, šokinėjo ant jos, prispausdamas savo dideliu svoriu, draskydamas jos vidurius.
Per pirmąjį R. Arbuckle teismą, surengtą prabėgus kelioms savaitėms po merginos mirties, gynyba pateikė daugybę surinktų įrodymų, bylojančių apie aukos nekaltumą, nors visas kaltinamųjų melas ir apgavystė kurį laiką nebuvo atskleisti. 1922-ųjų sausį surengtas antrasis teismas ir vėl baigėsi be prisiekusiųjų sprendimo. Kino industrijos galingieji buvo pasirengę nusikratyti R. Arbuckle, o M. Sennettas laikėsi atokiau nuo skandalo ir skleidė raminančias užuominas apie Dručkio nekaltumą, besirengdamas sugrįžimo filmui „Molly O" su savo neblėstančia žvaigžde M. Normand.
Tačiau vasario-1ąją Holivudo svajonių pilies stogas ir vėl įlūžo, šįkart įtraukęs į niekšišką puolimą tiek M. Sennettą, tiek M. Normand. Iš Anglijos kilęs režisierius W. D. Tayloras atrodė esantis vienas iš puikiausių Holivudo protų. Nuo 1914-ųjų 49-erių režisierius buvo sukūręs daugiau nei 40 filmų, įskaitant kelias juostas su Mary Pickford. Būdamas Kino filmų režisierių asociacijos vadovu, jis, regis, suteikė kino bendruomenei tą elegancijos ir subtilumo dvelksmą, kurio stigo tokiems peikiamiems „iš padugnių kilusiems prastuoliams" kaip M. Sennettas ar R. Arbuckle.
W. D. Tayloro žmogžudystė iš pirmo žvilgsnio atrodė nesuvokiama, mat akivaizdus apiplėšimo motyvas buvo atmestas. Pirmasis nieko gero nežadantis faktas, kurį patvirtino dauguma liudytojų, susitikusių su režisieriumi paskutinėmis jo gyvenimo valandomis, buvo tas, kad M. Normand buvo paskutinioji, mačiusi W. D. Taylorą gyvą. Ji pasakojo tą vakarą trumpam užsukusi pas režisierių pasiimti kelių knygų, viena iš jų – Friedricho Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo" analizė.
W. D. Tayloras su aktore pasidalijo nerimu dėl savo sekretoriaus Edwardo Sandso, kuris dingo suklastojęs jo čekius, ir dėl mėsininko Henry'io Peavey, kurį jam teko išlaisvinti iš kalėjimo, mat šis buvo suimtas už kabinėjimąsi prie berniukų parke. M. Normand taip pat turėjo Sigmundo Freudo knygos „Sapnų aiškinimas" egzempliorių. Taip visame žmogžudystės pasakojime atsiranda dar ir vokiečių autoriai.
Kitas keistas faktas – policija į įvykio vietą buvo iškviesta tik prabėgus 12 valandų po režisieriaus mirties. Vėliau sklido gandai, kad jie tikėjosi rasti židinyje liepsnojančius kai kuriuos svarbiausių Holivudo asmenų, įskaitant „Paramount" vadovus, dokumentus. Nusikaltimas iš aistros atrodė tinkamiausias paaiškinimas. Įtarimo strėlės lėkė į M. Normand, taip pat ir į Mary Miles Minter, kitą aktorę, kuri, kaip spėjama, buvo W. D. Tayloro meilužė. Tuomet į paviršių iškilo gandai apie prekybą narkotikais, seksualinius režisieriaus gyvenimo ypatumus ir M. Normand bei W. D. Taylorą siejusias tamsias veiklas – įsitraukimą į „Rytų Tamplierių ordino" kultą išpažįstančio narkomano ir satanisto Aleisterio Crowley satanistines praktikas. W. D. Tayloras buvo pastebėtas vakarėliuose, kuriuose vyrai svaigindavosi ir mylėdavosi tarpusavyje. Kai kurie tvirtino, kad mirties vietoje buvo akivaizdžių užuominų apie su homoseksualumu susijusią žmogžudystę iš keršto.
Visgi keisčiausias ir labiausiai patikrintas faktas išaiškėjo prabėgus dviem dienoms po žmogžudystės: Williamas Desmondas Tayloras iš tiesų visai nebuvo Williamas Desmondas Tayloras. Jis buvo Williamas Cunninghamas Deanne-Tanneris, pirmojo XX a. dešimtmečio pradžioje buvęs keliaujantis aktorius, besižvalgęs Jukone ir Niujorke prekiavęs sendaikčiais. Jis buvo vedęs Ethel May Harrison, „Floradoros" seksteto narę, kuri, kaip vasario 5-ąją atskleidė „The New York Herald", dabar buvo „ELC Robinso, Robinso restorano ir nakvynės namų savininko".
W. C. Deanne-Tanneris ir Ethel turėjo 1903-aisiais gimusią dukterį Ethel Daisy. 1908-ųjų spalio 23-ąją W. C. Deanne-Tanneris paliko savo žmoną. Nuo to laiko ji jo nematė ir nieko apie jį negirdėjo, kol 1919-aisiais pažiūrėjusi filmą suvokė, kad jo kūrėjų sąraše minimas aktorius W. D. Tayloras yra jos dingęs vyras. Situaciją dar labiau pablogino, o galbūt ir pagerino tas faktas, kad vyriškis turėjo brolį Dennisą Deanne-Tannerį, kuris taip pat pradingo Niujorke 1912-aisiais.
Įtariamųjų tikrai nestigo. Buvo žinoma, kad M. M. Minter motina Charlotte Shelby buvo įtūžusi, mat W. D. Tayloras atėmė nekaltybę jos dukteriai. M. Normand prisipažino, jog egzistavo šūsnis jai skirtų meilės laiškų, kurie vėliau tapo žinomi kaip „Palaimintojo mažylio" laiškai, pavadinti jos augintinio vardu, tačiau šie laiškai dingo. Tarp visų, pažinojusių auką, buvo apklaustas M. Sennettas. Žiniasklaidai, o veikiausiai ir policijai kurį laiką jis buvo pagrindinis įtariamasis.
Įsisukus žiniasklaidos paskatintai beprotybei, trys šimtai žmonių visose Jungtinėse Valstijose užplūdo policijos nuovadas ir prisipažino įvykdę žmogžudystę. Kaip rašė vienas Kanados autorius, pats M. Sennettas mirties patale prisipažino persirengęs moterimi ir nušovęs W. D. Taylorą, nes šis „buvo gėjus" ir „pagrobė Mabel pripratindamas ją prie narkotikų".
Tik dėl vienintelio su W. D. Tayloro žmogžudyste susijusio fakto abejoti netenka – ji niekuomet nebuvo išaiškinta. Vis dar kyla spėlionių dėl šio paslaptingiausio Holivudo skandalo, nepaisant režisieriaus Kingo Vidoro tvirtinimų, kad buvo kartą ir visiems laikams išaiškinta, kad žmogžudystę keršydama už savo dukters suvedžiojimą įvykdė Ch. Shelby, o atsižvelgdama į to meto ypatumus policija viską užtildė. Tačiau skandalas iki šiol baugina ir kelia daugybę klausimų.
M. Sennettas išgyveno skandalą ir toliau kūrė komedijas. Tačiau Mabel patyrė rimtą žalą. Ją įtraukė kitas skandalas – per Naujųjų metų šventę 1924-aisiais aktorės vairuotojas Joe Kelly jos ginklu nušovė jos vaikiną naftos magnatą. Filmai su M. Normand buvo išimti iš kino teatrų repertuarų, jos vardas buvo šmeižiamas, apkalbamas ir juodinamas. Aktorę 1930-aisiais pakirto ankstyva mirtis – jai tebuvo 37 metai.
R. Arbuckle po trečiojo teismo proceso 1922-aisiais buvo išteisintas, tačiau filmus, kuriuose jis vaidino, buvo uždrausta rodyti. Jis mirė 1932-aisiais tikėdamasis savo sugrįžimo garsiniuose filmuose. Tuo pačiu metu M. Sennettas prodiusavo savo paskutinį filmą „The Barber Shop", o tuomet visiškai subankrutavo.
„Niekuomet nelaikau savyje neapykantos. Gyvenimas tam per trumpas", – interviu „Sunday News" kadaise sakė M. Normand.
