Konservatoriai švenčia pavykusią „Demokratijos šventę“, o laimėtojai smarkiai nusileidęs Vygaudas Ušackas pažadėjo jai savo paramą.
– Sveikinu jus laimėjus pirminius rinkimus, nors ne visada atrodė, kad labai to norite.
– Na, jau jeigu dalyvavau rinkimuose, tai vadinasi norėjau laimėti. Taip ir atsitiko.
– O kada užėjo tas noras, kas paskatino vis dėlto dalyvauti?
– Mes jau esame turbūt kalbėję ir šitoje studijoje, kad labiausiai, turbūt, sumotyvavo žmonių, kurie kėlė mano kandidatūrą, pasitikėjimas. Dabar tie balsai dar labiau, turbūt, motyvuoja, kadangi kalbame ne tik apie partijos narių pasitikėjimą, bet ir tų žmonių, kurie tyčia vargo, registravosi, dalyvavo, ėjo, stovėjo eilėse.
Tie žmonės nebūtinai yra taip griežtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rėmėjai ar balsuotojai, gal prijaučia, gal stebi, gal domisi. Tas skaičius yra tikrai gerokai įspūdingesnis nei aš tikėjausi, bet kitą vertus, reiktų į tai žvelgti filosofiškai. Tai taip pat reiškia labai didelį įpareigojimą, nes tada žmonių lūkesčius pateisinti tampa tik dar sunkiau.
– Ar, jūsų nuomone, šie vidiniai pirminiai rinkimai nesuskaldė partijos į jūsų ir Vygaudo Ušacko rėmėjus?
– Aš norėčiau tikėti, kad ne. Antraip, jeigu kiekvieni rinkimai suskaldytų partiją į rinkimuose dalyvavusių žmonių rėmėjus, tai tada nebūtų galima išvis tokių rinkimų organizuoti. Vis dėlto, šita partija ir pirmininko rinkimus organizavo tiesiogiai ne vieną kartą ir tuose rinkimuose dalyvavo ne vienas kandidatas, paskutiniuose dalyvavo keturi. Bet vis dėlto, po tų keturių kandidatų varžytuvių partija į keturias dalis nesuskilo ir visi buvę pretendentai, kurie nelaimėjo rinkimų, kartu dirba toje pačioje frakcijoje ir toje pačioje partijoje.
Tai norėčiau tikėtis, kad ir šiuo atveju taip neatsitiks, todėl kol yra rinkimai, natūralu, kad žmonės pasidalina į stovyklas, vyksta kažkoks apsižodžiavimas, galbūt ne visą laiką labai elegantiškas ir ne visą labai dalykiškas, būna kažkokių užkaitusių žodžių ar veiksmų. Bet kuomet jau jeigu sutikome tokiomis sąlygomis dalyvauti ir turime rezultatą, tai paskui turime kartu dirbti.
– Dabar priimsite buvusio kandidato V. Ušacko siūlomą paramą?
– Aš ir dabar, ir visada ją priimčiau – ir Vygaudo paramą, ir tų žmonių, kurie jį rėmė, tarkime ar partijos, ar ne partijos narių, jei tik norės tokią paramą suteikti, tikrai man ji bus svarbi.
– Ką atsakytumėte sakantiems, kad šauniojo kareivio Šveiko citatos laimėjo prieš diplomatinę patirtį?
– Na, šaunusis kareivis Šveikas buvo tikrai labai šaunus, bet nežinau, ar buvo toks galingas.
– Jūsų manymu, kas lėmė jūsų persvarą prieš V. Ušacką, nes daugelis nuostatų judviejų tiek vidaus, tiek užsienio politikoje yra labai panašios. Gal ryškiau išsiskyrė Rusijos vertinimo griežtumas, bet turbūt tik tai.
– Na matote, buvo tokių tikrų ar tariamų skirčių, kurios galbūt buvo bandomos ir viešumoje eskaluoti. Ir Rusijos klausimas Tėvynės sąjungai ir elektoratui yra svarbus, bet lygiai taip pat svarbus yra tradicinių vertybių klausimas, požiūrio į šeimą klausimas. Čia buvo taip pat bandymų kažkokią skirtį brėžti.
Manau, kad tai yra normali diskusija, kiekvienas kandidatas – mes abu – pasirinkome tai, kas mums artimiau pristatyti, kaip savo įsitikinimus ir vertybes. O kad mes negalime labai smarkiai skirtis tai, turbūt, natūralu, nes esame tos pačios bendruomenės nariai vis dėlto.
– Skuodas, Radviliškis, Utena ir Ukmergė yra tos kelios retos savivaldybės, kuriose buvo V. Ušacko viršus. Ar ketinate skirti daugiau dėmesio toms savivaldybėms, važiuosite ten gal netrukus?
– Važiuosiu. Bet kuriuo atveju jau su Skuodo meru vakar apsikalbėjome, kad būtinai aplankysiu Skuodą. Bet ne todėl, kad tose savivaldybėse man nepavyko laimėti. Manau, kad dėl labai objektyvių priežasčių Skuodo savivaldybės rinkėjai pasirinko Vygaudą, nes jis vis dėlto priimamas, kaip kraštietis, žemietis ir tas ryšys, turbūt, yra visiškai natūralus.
Tai čia ar taip, ar kitaip tikrai būčiau aplankiusi tuos skyrius, aplankysiu dabar ir tikrai neturiu jokios nuoskaudos, kad pasirinkimas buvo toks, o ne kitoks.
– Visagine balsavo, regis, iš viso vos 18 žmonių. Tai turbūt reiškia, kad tame mieste išvis nelabai rūpi, kas bus konservatorių kandidatas – Ušackas ar Šimonytė. Gal ketinate kažką daryti, kad Visagine atsirastų daugiau rėmėjų konservatorių kandidatui?
– Na, tikrai bandysime daryti visur tą patį, bet čia yra turbūt objektyvu, kadangi ir pats skyrius Visagino yra labai mažas palyginus ir miestas mažas, ir savivaldybė maža. Man atrodo, kad tas pasiskirstymas balsų yra gana reprezentatyvus ir tų žmonių, kurie atėjo dalyvauti iš šalies, jei taip galiu pasakyti, jų pasiskirstymas taip pat gana gerai atitinka pagrindinių traukos centrų gyventojų skaičių arba partiečių skaičių.
Tai nebuvo kažkokių labai didelių anomalijų. Visaginas, natūralu, kad niekada nebuvo labai, galbūt, draugiškas konservatoriams miestas ir kiek yra potencialo mūsų žinutei ten pastiprinti – matysime.
– Kas finansuos jūsų rinkimų kampaniją?
– Įstatymų nustatyta tvarka, vadinasi, kai tik bus galima finansuoti kampaniją renkant lėšas, tai ir bus daroma. O kol kas aš kampanijai tikrai neišleidau labai daug pinigų ir tai buvo mano asmeniniai pinigai.
– Jei laimėtumėte prezidento rinkimus turbūt sunku tikėtis, kad dabar valdanti žaliųjų-valstiečių dauguma jūsų pasirinktų raudonu kilimu, bet su jais dirbti reikės. Kaip jūs tai įsivaizduojate?
– Aš nežinau, ką jie pasitiktų raudonu kilimu, išskyrus savo kandidatą. Tai čia toks, galbūt, savas – svetimas, gal toks pirminis įspūdis visada gali būti, bet kita vertus, man atrodo, kad tai priklauso nuo to, kokį pasitikėjimą žmonės suteiktų. Ir vis tiek, juk valstiečiai-žalieji neveikia kažkokiame vakuume ir rinkėjų siunčiamas žinutes turėtų taip pat skaityti, kaip ir visi kiti politikai skaito.
Tad jeigu naujai išrinktas prezidentas, kas jis bebūtų, jeigu jis nebus valstiečių-žaliųjų atstovas, jeigu jis gaus didelį rinkėjų mandatą, na, nesikalbėti su juo, aš manau, kad yra didelė politinė prabanga.
– Dėl ko tikrai nesutartumėte su dabar valdančia dauguma?
– Mes esame apie tai kalbėję, kad nesutartumėme dėl tų dalykų, kurie, švelniai tariant, yra ar iš piktos valios kartais, ar iš kažkokio užsispyrimo, ar galbūt kartais iš tokio nereflektavimo, yra pasikėsinimas į tam tikras konstitucines vertybes – ar tai būtų žodžio laisvė, ar tai būtų žmogaus teisės, ar tai būtų Konstitucijos nuostatos, tarkime, referendumo kartelių mažinimas ir t.t.
Tai šie dalykai tikrai, ne tai, kad aš su jais nesutinku, bet man jie kelia labai didelį susirūpinimą.
– Dėl ko sutartumėte? Apie tai tikrai mažiau kalbėta.
– Manau, kad galėtume kalbėti apie visus tuos klausimus, kurie žmonės yra svarbūs ir apie kuriuos aš taip pat bandau kalbėti. Apie tai, kad vis dėlto, apsispręskime vieną kartą ir išsiaiškinkime, kur mes čia esame kaip valstybė, tarp JAV ir Švedijos pasimetusi, bandydama eiti 30 metų dviem priešingomis kryptimis ir niekaip nerasdama to savo kelio.
Tai kadangi valstiečių-žaliųjų politinė partija Seimo rinkimų kampanijos metu daug apie tai kalbėjo, manau, kad yra kažkur supratimo, kad šitas problemas reikia spręsti. Tiesiog, matyt, kasdienė rutina ir nenoras su rinkėjais kalbėti apie sudėtingus dalykus nustūmė šitą suvokimą į antrą planą, bet manau, kad tikrai galėtume apie tai kalbėti.
– Sociologai ir kai kurie konservatorių partijos lyderiai sako, kad turite „kažką tokio“, dėl ko prie jūsų nelimpa kaltinimai, kurie yra lipinami prie buvusio ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, tarkime, dėl nurėžtų pensijų, sumažintų atlyginimų per ekonominės krizės metus, nors jūs tuo metu buvote jo vyriausybės finansų ministre.
– Ne visą kadenciją, bet dalį taip, be abejo.
– Prie tų naktinių reformų prisidėjote. Kaip jūs manote, kas yra tas „kažkas tokio“?
– Tikrai ne man vertinti. Aš, matyt, niekada neatspėsiu, todėl, kad Andrių Kubilių pati asmeniškai labai gerbiu ir man jis tikrai, kaip politikas, yra didelis autoritetas, tai negaliu atsakyti į klausimą, kodėl žmonės vertina jį kitaip.
Man atrodo, kad galbūt sunku apie savo privalumus kalbėti, bet vieną dalyką galiu paminėti, kad nuoširdus ir atviras kalbėjimas su žmonės dar niekada politikui nepakenkė.
– Su kuo jums būtų lengviau rungtis, jei liktumėte, kaip sako, vienas ant vieno – su kitu centro dešinės kandidatu Gitanu Nausėda ar su vadinamuoju „apačių“ kandidatu, čia ne mano pasakymas, čia Ramūno Karbauskio pasakymas? Nors mes dar nežinome, kas bus tas „apačių“ kandidatas, galime spėti, kad dabartinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
– Man ta skirtis labai nepatinka. Todėl, kad nesupranta tos skirties „apačios ir ne apačios“. Pati tikrai nesu kažkokia aukštuomenė, kuri būtų kažkokia prieš pastatoma žmonėms, kurie kiekvieną dieną dirbą sunkiai savo darbą tam, kad galėtų sudurti galą su galu ir spręsti savo kasdienes problemas. Tai man ta skirtis labai nepatinka. Man atrodo, kad skirtis bus valdžios ir ne valdžios. Greičiausiai.
– Ir aišku, diskutuoti pagal principą „valdžia“ ir „ne valdžia“ visada yra paprasčiau negu diskutuoti dviem kandidatams, kurių nė vienas nėra valdžia. Bet manau, kad bet kuriuo atveju ta diskusija būtų įdomi, vertinga, naudinga ir žmonės iš to galėtų daug ką sužinoti.
– Šventė pasibaigė, turiu galvoje „Demokratijos šventę“, bent jau šventės šventimas pasibaigė, laikas toliau dirbti. Ar liks laiko Seimo nario darbui, turint galvoje, kad netrukus prasidės tikroji prezidentinė kampanija?
– Be jokios abejonės, todėl, kad Seimo sesijoje dabar yra biudžetas ir tam skirsime daug dėmesio ir toje pačioje kampanijoje reikia ir, manau, kad bus kalbama. Bet turėsime pertrauką tarp sesijų, kurios metu bus galima daugiau laiko skirti tiems jau fiziniams veiksmams, tai yra išvykoms į kitas Lietuvos vietas, susitikimams su žmonėmis, kurie reikalauja tam tikro mobilumo. Bet šiaip darbą galima suderinti, šiais laikais su technologijomis ir būdais, kuriais gali pasiekti auditoriją, tai yra suderinami dalykai.