Ironiška yra tai, kad taip ir nesugebėta sklandžiai paaiškinti, kokių tikslų buvo siekiama šia reforma. Galime tik konstatuoti, kad mokytojų atlyginimai nepadidėjo, jaunų pedagogų pritraukti į mokyklas nepavyko, o įsivaizduojama lozunginė tezė, kad bus galima apmokėti mokytojams už visas veiklas, netapo realybe dėl lėšų stokos. Galiausiai paaiškėjo, kad didžiajai daliai Lietuvos mokytojų negali būti suformuoti etatai pagal kūrėjų įsivaizduojamą modelį.

Mokyklos bendruomenės buvo įklampintos į ilgalaikį ir smulkmenišką pedagoginio darbo specifikos aiškinimąsi, kurį visi supranta labai skirtingai. Net ir sunku buvo įsivaizduoti, į kokį beprasmišką procesą pateks mokyklos, bandydamos išsiaiškinti, atrodytų, savaime suprantamus dalykus. Anksčiau egzistavusi mokytojų darbo apmokėjimo tvarka buvo ydinga, tačiau bent jau rėmėsi tam tikrais racionaliais principais ir sudarė prielaidas atsakingai naudoti valstybės lėšas. Dabar mokytojai savo veiklas priversti dar detaliau skirstyti į pasiruošimą pamokoms, sąsiuvinių taisymą, trumpalaikes ir ilgalaikes konsultacijas, tėvų informavimą, profesinį tobulėjimą, bendradarbiavimą su mokyklos socialiniais partneriais, vadovavimą klasei ar grupei ir t. t.

Visos šios veiklos iš esmės negali būti tiksliai apskaičiuojamos, o kai jos yra bandomos suskaičiuoti, atsiranda didžiulės paklaidos. Tokio pobūdžio veikla įgauna groteskišką pavidalą ir veda mokytojus į susipriešinimą ir nuolatinį nepasitenkinimą. Be to, šis procesas tiesiogiai ir netiesiogiai žemina ir menkina mokytojo savivertę. Jeigu tokiu keliu bandytų eiti medikai, policininkai ar kitų profesijų atstovai ir pradėtų savo etatą sudarinėti iš nedidelių ir trumpalaikių darbelių, greičiausiai jie nesugebėtų užtikrinti tinkamo savo pareigų ėjimo ir ilgainiui tai įgautų absurdišką pavidalą.

Šiandien valstybinėse ir savivaldybių mokymo įstaigose už tokį patį darbą mokytojams gali mokama skirtingai. Mokyklų bendruomenės pradėjo skirstyti procentus už nekontaktinį darbą skirtingiems mokomiesiems dalykams (intervalas nuo 30 iki 50 proc.) improvizaciniu būdu bei neturėdami nei aiškios metodikos, nei racionalaus pagrindimo. Abejoju, kad mokykloje būtų sugebama logiškai paaiškinti, kodėl vienos disciplinos mokytojams mokama 45 proc., o kitos 35 proc. Taip pat buvo pradėta skirtingai dalinti valandas, skirtas veikloms mokyklos bendruomenei (gali būti iki 50 proc. nuo etato valandų). Už šias veiklas reformatoriai nusprendė mokėti taip pat kaip ir už pamokų vedimą. Sėdėjimas posėdyje ar važiavimas autobusu su mokiniais į ekskursiją, kurią veda gidas, yra prilyginami pamokos vedimui. Pastaruosius pedagoginius polėkius gali sau leisti tik labai turtingos arba atitrūkusios nuo realybės valstybės.

Apskritai kalbant, daugelį naujų apmokėjimo tvarkos aspektų racionaliai paaiškinti yra sudėtinga. Girdint skambias frazes apie tai, kad koeficiento didinimas gimnazijų klasių mokytojams neatitinka veiklos sudėtingumo ir diskriminuoja mokytojus, dirbančius su 1–8 klasių mokiniais, belieka paklausti, ar perskaityti 5 klasės mokinio rašinėlį ir abituriento rašinį, yra tokio pat sudėtingumo veikla. Kad šios veiklos yra nelygiavertės gerai iliustruoja ir dalies naujosios kartos studentų negebėjimas dirbti vyresnėse klasėse. Galbūt būtų galima eiti ir toliau tokia linkme, kai valstybėje vienodu įkainiu sulyginsime visų profesijų darbą.

Prieš reformos įgyvendinimą buvo išsakyta daug nuogąstavimų dėl galimo šalutinio reformos poveikio. Jau tuomet buvo matyti, kad tai yra neracionalus valstybės lėšų panaudojimas, kuris neatneš pageidaujamo rezultato, o tik dar labiau iškreips visą švietimo sistemą. Panašu, kad ir reformatoriai, ir balsavusieji už šią reformą greičiausiai turėjo visai kitokius tikslus nei oficialiai deklaruojama. Todėl šį kartą buvo užsimota iš peties, nesiskaitant nei su valstybės lėšomis, kurios dar kartą leidžiamos vėjais, nei su priemonėmis, aiškinant reformos privalumus. Įdomu būtų sužinoti, kiek buvo išleista lėšų reformos parengimui, jos viešinimui, teisininkų paslaugoms, važinėjimui po mokyklas ir konsultantų, negalinčių atsakyti į paprasčiausius klausimus, apmokėjimui. Išties turime tipinį lietuviškos reformos pavyzdį, kaip paprastus dalykus paversti sudėtingais, kaip nespręsti esminių problemų ir imituoti reformas.

Jeigu reformos sumanytojai tikrai norėjo pakelti mokytojų atlyginimus, nereikėjo eiti tokiu sudėtingu aplinkiniu keliu, o būtų pakakę padidinti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus. Jeigu buvo norima mokytojams apmokėti už visus darbus, reikėjo tik buvusias 3,5 val. padidinti iki 6 val. Jeigu buvo norima pritraukti jaunus specialistus į mokyklas, reikėjo rimčiau galvoti apie prideramų darbo sąlygų užtikrinimą mokyklose.

Šiandien šios reformos pasekmės aiškiai matomos. Didžioji dalis mokytojų ir dauguma mokyklų vadovų yra daugiau negu nepatenkinti esama padėtimi. Ilgai laukę mokytojai gavo ne etatinį, bet kontraktinį apmokėjimą. Jiems teko pereiti į smulkmenišką valandinį savo veiklos skaičiavimą, kuris iš esmės žaloja žmogaus savigarbą. Mokyklų vadovai buvo įstumti į įgyvendinimą sistemos, kuri atnešė papildomą įtampą ir sukėlė priešiškumą mokytojų kolektyvuose. Tokia padėtis mokytojams negarantuoja nei stabilumo, nei geros savijautos. Priešingai – visa ši apmokėjimo tvarka griauna mokytojo profesijos patrauklumą, jos prestižą ir žeminą mokytojo asmenybę. Blogiausia yra tai, kad suduotas skaudus smūgis organiškam mokytojo profesijos supratimui. Nesugebėję tinkamai sutvarkyti mokytojų apmokėjimo tvarkos, dar kartą pastatėme mokytojus į nepavydėtiną situaciją ir diskreditavome mokytojo darbą kitų profesijų kontekste.