Ir vis dėlto, kai A. Merkel galiausiai pasitrauks iš savo užimamų politikoje postų, pietinė Europa gali turėti priežasčių apgailestauti. Tiesa ta, kad jos dvejojimas buvo lemiamas veiksnys užtęsiant krizę ir kad ji niekada neturėjo pakankamai drąsos pašalinti visų pinigų sąjungos širdyje kilusių trūkumų. Tačiau jos veiksmų lėtumą beveik neabejotinai labiau lėmė Vokietijos rinkėjų pasipriešinimas nei atsargumas, kuriuo garsėja Vokietijos kanclerė. A. Merkel visada rėmė bendrąją bloko valiutą ir net prižiūrėjo svarbias reformas, stiprinančias jos atsparumą. Neaišku, ar tas, kuris taps jos įpėdiniu, bus pakankamai drąsus tokiems iššūkiams, kuriems ryžosi A. Merkel.
A. Merkel kritikams jos trūkumai akivaizdūs: ji veikė pernelyg lėtai per Graikijos skolų krizę, dėdamasi, esą Atėnų skola tvari, kai ši tokia nebuvo. Ir nors ji rėmė tris finansinės paramos paketus, Graikijai pagal susitarimą buvo taikoma griežto taupymo programa, kuri sukėlė nesibaigiančią recesijos spiralę ir tolesnį įsiskolinimą.
Plačiau žvelgiant, jai nepavyko tinkamai ištaisyti struktūrinių trūkumų, atsiradusių pinigų sąjungos širdyje. Euro zonai vis dar trūksta iždo, kuris padėtų sunkumų drebinamoms šalims sušvelninti ekonominius sukrėtimus. Kaip kanclerė, ji primygtinai reikalavo darbo užmokesčio augimo ribojimo bei finansinių suvaržymų politikos, – tokios politikos, kurios dėka susidarė milžiniškas užsienio prekybos perteklius, prisidėjęs prie krizės ir nedaug pagelbėjęs kitoms valstybėms atsigauti nuo krizės padarinių.
Vis dėlto nereiktų pamiršti didžiulės pažangos, kurios per pastarąjį dešimtmetį pasiekė euro zona. Gelbėjimo programa Graikijoje – bet taip pat ir Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje ir Kipre, – pademonstravo palaipsnį lūžį, traukiantis nuo principo, pagal kurį Europos valstybės neturėtų gelbėti viena kitos. Tai ne tik Europos sutarties straipsnis, bet ir vienas iš svarbiausių principų, galiojančių daliai Vokietijos politinio elito. Angelai Merkel į tai numojo ranka: ji palaikė idėją kurti Europos stabilumo mechanizmą – nuolatinį gelbėjimo fondą, kuris gali panaudoti savo milijardų eurų galią mainais į struktūrinių pertvarkų programą, tai yra fiskalinių suvaržymų ir struktūrinių reformų programą.
Kita sritis, kur A. Merkel akiračio platumas ir imlumas buvo gerai matomi, – tai pinigų politika. Per pastaruosius septynerius metus Europos centrinis bankas (ECB) pakeitė taktiką: pirmiausia, jis įkūrė paramos krizės drebinamoms šalims mechanizmą, – per valstybės obligacijų išpirkimo programą (vienakrypčių pinigų politikos sandorių, angl. Outright Monetary Transactions, programą, OMT). Antra, jis inicijavo kiekybinio skatinimo (angl. quantitative easing) programą, siekdamas išvengti defliacijos spiralės.
Žinoma, šios naujovės buvo ECB prezidento Mario‘aus Draghi‘io ir valdančios tarybos projektas. Tačiau A. Merkel parama atvėrė duris M. Draghi‘io paskyrimui. Vokietijos kanclerė taip pat atsižvelgė į ECB nepriklausomumo principą, – priešingai nei jos vadovaujamas finansų ministras Wolfgangas Schaeuble‘ė, kuris jį smarkiai kritikavo.
Galimas daiktas, kad kitas Vokietijos vadovas būtų elgęsis ryžtingiau remiant euro zonos reformą ar aiškinant rinkėjams, kodėl stipresnė pinigų sąjunga jiems būtų naudinga. Per praėjusius metus A. Merkel deklaravo pritarianti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ambicingam planui reformuoti Europą, tačiau praktiškai jos pagalba jam buvo minimali.
Tačiau Vokietijos politikoje nedaug įrodymų, kad didesnio Europos federalizmo siekis atsiperka. Martinas Schulzas, buvęs Europos Parlamento (EP) pirmininkas ir žinomas federalistas, pripažino, kad jo socialdemokratai patyrė „triuškinamą pralaimėjimą“ 2017 metų rinkimuose.
Priešingai, dešiniojo politinio sparno, euroskeptiška partija „Alternative for Germany“ (AfD) per tą laiką žengė didelį žingsnį į priekį, – tuo apribodama Angelos Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos galimybes daryti spaudimą dėl euro zonos reformos.
Svarbi išimtis – žaliųjų politinė partija Vokietijoje, kuri yra atvira euroobligacijų idėjai. Bet kol kas šios partijos neseniai pasiektos rinkiminės sėkmės, regis, labiau susijusios su jų vidaus darbotvarke nei jų Europos vizija.
Tad yra šiek tiek vilties dėl euro zonos ir po A. Merkel pasitraukimo. Tačiau Italijai laikantis susipriešinimo su Briuseliu kurso, o E. Macrono pozicijoms šalies viduje vis silpnėjant, vargu ar tikėtinas federalizmo šuolis Vokietijoje. Labai tikėtina galimybė – savanaudiškesnė ir labiau izoliuota Vokietija. Daugelis pietinėje Europoje gali su ilgesiu prisiminti moterį, kurios neapkentė.
